Lygiai prieš šimtmetį – 1917-ųjų gruodį – britų generolas Edmundas Allenby perėmė Jeruzalės kontrolę iš miestą gynusių Osmanų imperijos karių. Nulipęs nuo žirgo, kariškis į senamiestį pagarbiai įžengė pėsčias – per istorinius Džafos vartus.
-
Arabų šalių lyderiai įspėja JAV nepripažinti Jeruzalės Izraelio sostine
-
Artėjant D.Trumpo sprendimui dėl Jeruzalės, L.Linkevičius ragina vengti vienašališkų staigių judesių
-
E.Bagdonas apie nuotaikas Izraelyje laukiant D.Trumpo pareiškimo: žmonės įsitempę
-
Istorinis sprendimas: D.Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine
Per ateinantį amžių dėl Jeruzalės ir toliau kovota įvairiais būdais – grūmėsi ne tik žydai, krikščionys ir musulmonai, bet ir išorinės jėgos bei, žinoma, izraeliečiai ir palestiniečiai.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį paskelbė, kad Vašingtonas pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostine ir perkelia ten ambasadą. Baltieji rūmai tokį sprendimą priėmė nepaisydami ne tik arabų šalių ar Turkijos, bet ir artimos sąjungininkės Prancūzijos susirūpinimo.
Izraelyje, aišku, džiaugiamasi, bet palestiniečių atstovai kalba apie „pribaigtą“ Vidurio Rytų taikos procesą, o musulmoniškų valstybių lyderiai kitą savaitę koordinuos atsaką Turkijoje. Apie būtinybę išlaikyti dabartinį status quo prabilo ir popiežius Pranciškus.
Įtampos dėl Jeruzalės kyla jau tūkstančius metų – taip buvo ir bibliniais laikais, ir gyvuojant Romos imperijai, ir Kryžiaus žygių fone.
Tačiau dabartinis konfliktas labiausiai pritinkantis XX amžiui. Jo šaknys – kolonializme, nacionalizme bei antisemitizme. Kokios svarbiausios Jeruzalės maršruto per pastarąjį šimtmetį stotelės?
Britų mandatas Jeruzalėje 1917-1948 m.
„Būtent britams Jeruzalė buvo tokia svarbi – būtent britai Jeruzalę paskelbė sostine, – teigė Hebrajų universiteto istorikas Yehoshua Benas-Ariehas. – Nuo Jeruzalės pirmosios ir antrosios šventyklų laikų miestas nebuvo kieno nors sostinė.“
Britai Palestiną valdė tris dešimtmečius, o per šį laiką į teritoriją atvyko daug žydų naujakurių – juos traukė sionistinė žydų namų vizija. Tuo pat metu vietos arabai buvo priversti susitaikyti su nauja realybe, kurią nulėmė Jeruzalę nuo 1517 metų valdžiusios Osmanų imperijos subyrėjimas.
„Paradoksalu, bet sionizmas atsitraukė iš Jeruzalės, ypač iš Senojo Miesto, – tvirtino Amnonas Ramonas, tyrėjas Jeruzalės politikos tyrimų institute. – Pirmiausia – dėl to, kad Jeruzalė buvo laikoma diasporos simboliu.
Antra, dėl to, kad krikščionybei ir islamui šventos vietos laikytos komplikacijomis, neleisiančiomis sukurti žydų valstybės su sostine Jeruzale.“
Daug ankstyvųjų sionistų buvo pasaulietiški Europos socialistai, daugiau kalbėję apie nacionalizmą, persekiojimą ir tautų apsisprendimo teisę.
Kaip teigė Michaelas Dumperis, Vidurio Rytų politikos ekspertas Ekseterio universitete Anglijoje, Jeruzalė anuomet atrodė kaip savotiškas „užutėkis, atsitraukimas nuo konservatyvios kultūros, o Tel Avivas buvo naujas miestas ant kalvos, simbolizavęs modernumą.“
M.Dumperis: „Arabai buvo savotiškai šokiruoti, kai nebepriklausė Osmanų imperijai. Visuomenė buvo perstatyta.“
„O arabai buvo savotiškai šokiruoti, kai nebepriklausė Osmanų imperijai. Visuomenė buvo perstatyta. Vietos palestiniečiai aristokratai, didžiosios Jeruzalės šeimos tapo palestiniečių nacionalinio judėjimo, susidūrusio su žydų migracija, lyderiais“, – pridūrė M.Dumperis.
Priešinimasis žydų naujakurių srautams įplieskė kelerias mirtinas riaušes, o žydai keikė britų valdžią ir jos nuo 1939 metų taikytus imigracijos apribojimus – pastarieji neleido daugybei Europos žydų pabėgti nuo Holokausto.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 metais, Jungtinės Tautos pritarė Palestinos atskyrimui į dvi – žydišką ir arabišką – šalis, o Jeruzalę kaip unikalaus statuso miestą valdė „speciali tarptautinė valdžia“.
Padalytas miestas 1948-1967 m.
Arabai nesutiko su Palestinos padalijimo planu. Iškart po to, kai Izraelis 1948 metais paskelbė nepriklausomybę, arabų šalys užpuolė naująją valstybę. Arabai buvo įveikti, o regione stojo chaosas – šimtai tūkstančių žydų ir arabų neteko savo namų.
Jeruzalė buvo padalyta. Vakarinė dalis tapo naujos Izraelio valstybės dalimi (pagal 1950 metais priimtą įstatymą – ir sostine), o rytinę, įskaitant Senąjį Miestą, okupavo Jordanija.
„Palestiniečiams Rytų Jeruzalė tapo įkvėpimo židiniu“, – teigė M.Dumperis, nors, anot jo, Izraeliui ir Jordanijoje rūpėjo kiti dalykai – izraeliečiai sparčiai apstatė pakrantės zonas (Haifą, Tel Avivą, Aškeloną, o tuometis Jordanijos karalius Abdullah I plėtė sostinę Amaną.
Be to, jauna Izraelio valstybė nenorėjo skirti pernelyg daug dėmesio Jeruzalei, kadangi šalį spaudė ir Europos galios, ir Jungtinės Tautos, teigia Ilinojaus valstijos universiteto istorikas Issamas Nassaras.
Pirmieji Izraelio lyderiai buvo susitaikę su tuo, kad Jeruzalė nebūtų pilnavertė sostinė, ir svarstė ja paskelbti Hercliją ar kurį nors pietinį miestą.
Vis dėlto per pirmuosius du Izraelio kaip valstybės dešimtmečius daug vyriausybinių institucijų buvo perkeltos būtent į Jeruzalę. Tiesa, užsienio šalių dauguma ambasadas atidarė Tel Avive – jos laikėsi Jungtinių Tautų rezoliucijos.
Du karai ir intifada 1967-1993 m.
Nė vienas kitas įvykis neprisidėjo prie dabartinės kovos dėl Jeruzalės taip, kaip Izraelio ir arabų šalių karas 1967 metais.
Žydų valstybė ne tik nugalėjo ją užpuolusias arabų armijas, bet ir iš Egipto atėmė Gazos Ruožą bei Sinajaus pusiasalį. Jordanija neteko Vakarų Kranto ir Rytų Jeruzalės, o Sirija – Golano aukštumų.
Nė vienas kitas įvykis neprisidėjo prie dabartinės kovos dėl Jeruzalės taip, kaip Izraelio ir arabų šalių karas 1967 metais.
„1967 metais buvo du svarbūs įvykiai: didi pergalė ir jausmas, kad viskas įmanoma, ir Senojo Miesto užėmimo emocinis poveikis“, – aiškino Bar-Ilano universiteto Izraelyje politologas Menachemas Kleinas.
Vaizdas, kaip Izraelio kariai meldžiasi Jeruzalėje prie Vakarų (Raudų) sienos, įsirėžė į izraeliečių nacionalinę tapatybę – Rytų Jeruzalę valdant Jordanijai jie to daryti negalėjo.
„Jeruzalė tapo anksčiau neegzistavusio kultinio fanatizmo židiniu, – sako šiuolaikinių arabų studijų profesorius Niujorko Kolumbijos universitete Rashidas Khalidi. – Tai dabar fetišizuota iki kietosios linijos religinio nacionalizmo, kuris dominuoja Izraelio politikoje.“
Dar labiau Jeruzalės vietą Izraelio identitete įtvirtino dešiniųjų partijos „Likud“, kuriai tuo metu vadovavo Menachemas Beginas, pergalė 1977 metų rinkimuose. Religingi naujakuriai ėmė vis aktyviau dalyvauti šalies politikoje, kur jų balsas itin garsus ir šiandien.
Seno sukirpimo socialistai, kilę iš Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos, užleido vietą religingesniems žydams iš Vidurio Rytų, Šiaurės Afrikos ir kitų regionų. O Jeruzalės simbolinė svarba dar labiau išsipūtė.
Miesto reikšmę žydų tautos istorijai ryškino kariniai paradai, istorijos vadovėliai. Proceso kulminacijos sulaukta 1980 metais, kai įstatymų leidėjai Knesete priėmė teisės aktą, paskelbusį, kad „Jeruzalė, visa ir suvienyta, yra Izraelio sostinė“.
Tiesa, Izraelis nesiryžo aneksuoti Rytų Jeruzalės – tokį žingsnį neabejotinai būtų pasmerkusi tarptautinė bendruomenė.
Oslo susitarimai 1993 m. ir gyvenimas po jų
1993 metais pasirašytais Oslo susitarimais Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto valdymui sukurta palestiniečių valdžia (Palestinian Authority), tačiau sprendimai dėl sienų, pabėgėlių ir Jeruzalės statuso liko nepriimti.
Prabėgo jau beveik ketvirtis amžiaus, o galimybės, kad bus susitarta dėl taikos, atrodo itin menkos.
Dešiniųjų politikas Arielis Sharonas, vėliau tapęs premjeru, 2000 metais sukėlė didelę audrą, kai apsilankė komplekse, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu, o musulmonai – Kilniausiąją šventove, esą esančioje vietoje, iš kurios islamo pranašas Mahometas pakilo į dangų.
Išsyk kilo susirėmimai, pažymėję Antrosios palestiniečių intifados pradžią. Sukilimas per penkerius metus nusinešė apie 3 tūkst. palestiniečių ir maždaug 1 tūkst. izraeliečių gyvybes.
Palestiniečiai dabar tvirtina, kad žydų naujakuriai smaugia Rytų Jeruzalę, o Izraelis didina problemą atšaukdamas leidimus gyventi šalyje senbuviams. Vis dėlto Jeruzalėje ir toliau 30-40 proc. gyventojų sudaro arabai.
„Visa tarptautinė bendruomenė sutaria, kad Izraelio 1967 metais įvykdyta Rytų Jeruzalės aneksija yra nelegali, ir atsisako pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, – tvirtino profesorius R.Khalidi. – Jei Trumpas pakeis šią poziciją, sunku žvelgti, kaip bus įmanomas palestiniečių ir Izraelio susitarimas.“
Y.Benas-Ariehas sutinka – jo teigimu, konfliktas dėl Jeruzalėje neslops: „Arabų ir žydų konfliktas yra virtęs nacionalistiniu konfliktu, kurio centre – Jeruzalė.“
