2017-ųjų kovo mėnesio duomenimis, per šešerius metus trukusį konfliktą žuvo beveik pusė milijono žmonių, daugiau nei penki milijonai sirų buvo priversti palikti Siriją.
Dar beveik 8 milijonai šalyje likusių sirų persikėlė iš prezidento Basharo al Assado režimo kontroliuojamų teritorijų.
Šiuo metu Sirijoje veikia keletas užsienio jėgų, tarp jų – JAV, Rusija, Irakas, Iranas. Libanas. Konflikto metu suklestėjo islamo ekstremizmas, chaosas pagimdė teroristinę grupuotę „Islamo valstybė“ (IS).
Pseudonimu Leila al Shami pasivadinusi aktyvistė šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau keletas jos šeimos narių liko Sirijoje. Dėl jų saugumo moteris nesutinka atskleisti tikrosios tapatybės. Ji davė interviu 15min.
Ilgalaikiai visuomenės pokyčiai
– Kaip Sirijos revoliucija pakeitė moterų vaidmenį visuomenėje? Ar teisinga sakyti, kad tuo pat metu masiškai kalinami ir kankinami Sirijos vyrai išgyveno vyriškumo krizę?
– Sirijos revoliucija dramatiškai pakeitė moterų vaidmenį ir mentalitetą. Tiesa, šie pokyčiai buvo ir teigiami, ir neigiami.
Kai 2011-aisiais prasidėjo protestai, juose dalyvavo daugybė moterų, kurios įkūrė du pagrindinius pilietinio pasipriešinimo B.al Assadui režimui judėjimus.
Moterys įsteigė daugybę naujų laikraščių, ėmėsi humanitarinės pagalbos iniciatyvų. Galėdamos labiau įsitraukti į politinį ir socialinį šalies gyvenimą, jos revoliucijoje rado daugiau laisvės.
Moterys įsteigė daugybę naujų laikraščių, ėmėsi humanitarinės pagalbos iniciatyvų. Galėdamos labiau įsitraukti į politinį ir socialinį šalies gyvenimą, jos revoliucijoje rado daugiau laisvės.
Nors augant militarizacijai, kurioje dominuoja vyrai, moterų vaidmuo tapo mažiau pastebimas, jos vis tiek labai sunkiai dirbo revoliucijos užkulisiuose. Moterys dirbo požeminėse ligoninėse, rūpinosi švietimu ir sveikatos apsauga.
Taip pat moterys tapo labiau nepriklausomos, kartu su revoliucionieriais jos galėjo kalbėti apie savo teises. Visoje Sirijoje buvo įsteigti moterų centrai, suburiantys šalies moteris ir bandantys jas įgalinti politiškai bei ekonomiškai. Sirėms tai – didelis pasiekimas.
Kita vertus, karo padariniai moterims – siaubingi. Tūkstančiai jų buvo suimtos ir įkalintos režimo kalėjimuose, prasidėjo masinio prievartavimo kampanijos, kurias vykdė režimo kariai.
Daugybė moterų prarado pagrindinį šeimos maitintoją, kadangi jų vyrai buvo įkalinti arba nužudyti kovų metu. Likusios vienos jos tapo itin pažeidžiamos, pavyzdžiui, gyvendamos pabėgėlių stovyklose jos susiduria su seksualiniu smurtu.
Todėl pastaraisiais metais išaugo ankstyvų santuokų skaičius – tokiu būdu šeimos siekia apsaugoti dukras nuo seksualinio smurto. Be to, kai kurioms šeimoms tapo pernelyg sudėtinga mergaites išlaikyti finansiškai.
Tuo metu žlugo ekonomika, taip pat vyrai suvokė, kad moterys darosi vis labiau nepriklausomos, todėl juos apėmė vyriškumo krizė.
Vyrai taip pat susidūrė su vien į juos nukreiptomis represijomis, pavyzdžiui, jaunuolių suėmimu patikros punktuose ir prievartiniu siuntimu kovoti priešakinėse fronto linijose.
Žlugus ekonomikai ir suvokus, kad moterys darosi vis labiau nepriklausomos, vyrus apėmė vyriškumo krizė.
Labai dažnai pasitaiko, kad pabėgėlių stovyklose pagalbos grupės, kurios vadovaujasi tam tikrais su lytimi susijusiais stereotipais, nori dirbti tik su moterimis. Tai labai neigiamai veikia vyrus.
– Sirijos revoliucijos metu žuvo tūkstančiai žmonių, daugybė buvo įkalinti ir kankinami, sirai vis dar masiškai palieka šalį. Ir vis dėlto, ar revoliucija turėjo kokių nors teigiamų padarinių?
– Revoliucija turi labai daug teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, milijonai sirų visoje šalyje pirmą kartą per keletą dešimtmečių patyrė demokratiją.
Iš kai kurių vietovių išstūmus režimą, sirai ėmė dirbti drauge, demokratiniu būdu išrinko vietines tarybas. Daugybė sirų pirmą kartą patyrė, ką reiškia dalyvauti demokratiniuose rinkimuose, politiniuose ir socialiniuose procesuose apskritai.
Revoliucija smarkiai paveikė Sirijoje kultūrą. Galima sakyti, kad dailėje, literatūroje ir muzikoje įvyko tikras sprogimas. Daugybė žmonių pirmą kartą pradėjo tyrinėti naujas idėjas ir kelti klausimus.
Revoliucija smarkiai paveikė Sirijos kultūrą. Galima sakyti, kad dailėje, literatūroje ir muzikoje įvyko tikras sprogimas. Daugybė žmonių pirmą kartą pradėjo tyrinėti naujas idėjas ir kelti klausimus.
Galbūt Vakaruose sunku suvokti, kad tai – didžiulis pasiekimas. Todėl norėčiau priminti, jog Sirijoje prieš 2011 metus žmonės bijojo viešai kalbėti apie politiką – bijojo susidorojimo.
Jie negalėjo laisvai užsiimti daile ar literatūra, kadangi šias sritis kontroliavo režimas.
Pavyzdžiui, prieš 2011-uosiuos Sirijoje buvo tik trys laikraščiai, visi jie – valstybiniai. Šiandien turime dešimtis aktyvistų leidžiamų laikraščių.
Tikiu, kad šie pokyčiai sirų visuomenėje gyvuos dar labai ilgai.
Tęsiama B.Obamos politika
– Savo knygoje negailite kritikos JAV prezidentui Barackui Obamui dėl neryžtingumo kovoti prieš B.al Assado režimą. Kaip vertinate Donaldo Trumpo politiką Sirijos atžvilgiu?
– D.Trumpo politika Sirijoje yra neabejotinai garsesnė nei B.Obamos, ji akivaizdžiai sukelia daugiau triukšmo. D.Trumpas imasi labiau tiesioginių veiksmų. Vis dėlto daugeliu atveju šie veiksmai tėra B.Obamos, atsisakiusio prisidėti prie B.al Assado nuvertimo, politikos tęsinys.
Vis dėlto daugeliu atveju šie veiksmai tėra B.Obamos politikos tęsinys, kadangi jis atsisakė iš tiesų prisidėti prie B.al Assado nuvertimo.
Valdant B.Obamai netrūko retorinės paramos nuversti B.al Assadą, tačiau visa tarptautinė bendruomenė galvojo, kad režimas turi išlikti valdžioje.
Tai labai aiškiai pamatėme, kai B.Obama neleido tiesiogiai tiekti sunkiosios ginkluotės sukilėliams. Tuo tarpu D.Trumpas atšaukė bet kokią materialinę pagalbą nuosaikiems sukilėliams.
Nors jis ir tęsia B.Obamos politiką, D.Trumpas yra kur kas atviresnis. Jis koncentruojasi į kovą su terorizmu, kuris jam ir tarptautinei bendruomenei atrodo didesnė grėsmė. Pasaulio lyderiai dirbs su B.al Assadu tol, kol kartu kovos su pagrindiniu Vakarų priešu.
Galima nugalėti IS, tačiau tokiu būdu terorizmo priežastis nebus panaikinta. Jei režimas nebus nuverstas, greičiausiai atsiras daugiau IS stiliaus grupuočių, pasivadinusių kitais vardais.
Islamo ekstremizmo problema nebus išspręsta remiant pasaulietinių pažiūrų diktatūrą. Sirams tiek IS, tiek B.al Assado režimas yra represijas vykdantys fašistai.
Sirai nori judėti demokratinės visuomenės link. Jei nepavyks to padaryti, terorizmo problema išliks.
– Žiaurus B.al Assado režimas – pagrindinė pilietinio karo priežastis. Jei vis dėlto prezidentas liks valdžioje, kokia ateitis laukia Sirijos?
– Jei B.al Assadas liks valdžioje, Sirijos ateitis bus labai labai tamsi. Tokiu atveju šalis ir vėl taptų tylos karalyste, sirai nebegalėtų dalyvauti politiniame gyvenime. Juk dėl šios galimybės jie taip aršiai kovojo keletą pastarųjų metų.
Milijonai pabėgėlių už Sirijos ribų ir šalyje vis dar gyvenantys, tačiau palikti namus turėję sirai tikrai negrįš į B.al Assado kontroliuojamas teritorijas, kadangi bijo represijų. Tokį scenarijų jau matėme anksčiau: kai režimas atkovojo Alepą, daugybė žmonių buvo arba įkalinti, arba per prievartą mobilizuoti ir išsiųsti kovoti į frontą.
Vis dėlto B.al Assado sugebėjimas išlaikyti kontrolę šalyje tėra iliuzija, kadangi jis yra visiškai priklausomas nuo užsienio paramos ir kovotojų iš kitų šalių.
Vis dėlto B.al Assado sugebėjimas išlaikyti kontrolę šalyje tėra iliuzija, kadangi jis yra visiškai priklausomas nuo užsienio paramos ir kovotojų iš kitų šalių.
Šiuo atveju kalbame apie Rusijos ir Irano okupaciją kai kuriose šalies dalyse. Ten, kur yra daugybė jų kovotojų.
Neaišku, kiek šie kariai yra pavaldūs režimui. Jau dabar pasigirsta pranešimų apie kovas dėl valdžios, kadangi skirtingose teritorijose galioja skirtinga karo teisė. Užsienio kovotojai, nors ir besikaunantys režimo pusėje, nebūtinai yra jam naudingi.
Jei visgi B.al Assadas valdžioje neišsilaikys, sunku pasakyti, kas ateis į jo vietą, kadangi Sirijoje šiuo metu veikia tiek daug užsienio jėgų. O kur dar skirtingos sirų grupės, kovojančios tarpusavyje?
Kritus B.Assadui, atsirastų erdvės susėsti prie derybų stalo ir pradėti kalbėti apie Sirijos ateitį. Bet kokiame derybų ir taikos procese turėtų dalyvauti pilietinės visuomenės atstovai, moterys ir politinės opozicijos lyderiai.
Svarbiausia – padėti civiliams
– Kaip ir minėjote, Vakarai ilgą laiką nesiėmė jokių tiesioginių veiksmų, kad išspręstų konfliktą Sirijoje. Ką tarptautinė bendruomenė turėtų padaryti dabar, kad situacija Sirijoje pagerėtų?
– Šiuo metu svarbiausia apsaugoti civilius. Būtina nutraukti bombardavimą, žmonėms turi būti suteikta galimybė saugiai gyventi savo bendruomenėse Sirijos viduje.
Reikia daryti didesnį spaudimą šalims ir organizacijoms, palaikančioms B.al Assado režimą, ir toliau negailestingai naikinantį Sirijos populiaciją.
Taip pat palikti Siriją privalo visi užsienio kovotojai. Ne tik sunitai džihadistai, bet ir iš Irako, Libano ir Irano atvykusios šiitų kariuomenės.
Taip pat Siriją privalo palikti visi užsienio kovotojai. Ne tik sunitai džihadistai, bet ir iš Irako, Libano ir Irano atvykusios šiitų kariuomenės.
Tūkstančiai sirų yra įkalinti, daugybė jų – taikios opozicijos prieš režimą atstovai. Žinome, kad jie yra siaubingai kankinami, todėl pirmiausia būtina reikalauti jų paleidimo.
Taip pat reikia spręsti humanitarinę krizę, kadangi tūkstančiai sirų šiuo metu gyvena siaubingomis sąlygomis.
Turėtų prisijungti ir Vakarų žiniasklaida. Labai svarbu kalbėti su Sirijoje esančiais žmonėmis, pilietinės visuomenės atstovais, kurie vis dar tvirtai tiki revoliucijos idealais. Taip bus lengviau suprasti, kas jiems rūpi ir ko jie siekia.
– Nuolat kalbame apie pabėgėlių integraciją. Tačiau žmonėms, mačiusiems, kaip nužudomi ir kankinami jų artimieji, kalbos kursų ar nemokamo būsto gali neužtekti. Kaip galėtumėme padėti pabėgėliams iš Sirijos?
– Teisingai pastebėjote – pabėgėliai jaučia milžinišką psichologinės paramos poreikį. Šiuos žmones karas labai sužalojo, todėl būtina pasirūpinti jų psichologine sveikata.
Be to, labai dažnai girdime apie sunkumus, kuriuos pabėgėliai patiria atvykdami į Europą ir bandydami joje pasilikti. Pavyzdžiui, fašistų laivus, kurie plaukia į Viduržemio jūrą ir bando priversti pabėgėlių laivus grįžti atgal.
Svarbiausia – užtikrinti, kad pabėgėliai gali atvykti į Europą ir kitas šalis, kuriose jiems bus suteiktas prieglobstis ir visa reikalinga pagalba.
Negalima žiūrėti vien į vyriausybes. Eiliniai piliečiai suorganizavo daugybę nuostabių pabėgėliams skirtų solidarumo iniciatyvų.
Pavyzdžiui, Graikijos žmonės rengė solidarumo akcijas reikalaudami, kad valdžia leistų pabėgėliams pasilikti gyventi apleistuose pastatuose.
Tuo tarpu Prancūzijos Kalė mieste žmonės į pabėgėlių stovyklą vežė humanitarinės pagalbos karavanus. Tokios iniciatyvos reikalingos tam, kad panaikintų atskirtį, kurią sukūrė vyriausybių nesėkmės.
