Buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Annanas, kuriam skirta užduotis rasti išeitį iš jau metus Siriją apėmusios krizės, grįžo iš Damasko tik su aptakiomis optimizmo frazėmis.
„Pirmiausia reikia sustabdyti žudymus, kančias ir smurtą bei duoti laiko politiniam sprendimui“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad Sirijos prezidentas Basharas Assadas turįs imtis pokyčių ir reformų. „Aš paraginau prezidentą prisiminti afrikietišką patarlę, sakančią, kad neįmanoma pakreipti vėjo, tad reikia pakreipti burę.“
Diplomatai bejėgiai
Bet B.Assadas nemano, jog afrikiečių išmintis tinka Artimiesiems Rytams. Sirijos kariuomenė po keturias dienas trukusio įnirtingo šturmo užėmė sukilėlių kontroliuojamą Idlibą. Tarptautinė bendruomenė baiminasi, kad šiame mieste bus pakartotos praėjusį mėnesį Homse vykusios skerdynės, kurių metu šimtai žmonių žuvo, tūkstančiai liko be namų, o bombardavimai dalį miesto sulygino su žeme. Tarptautinė reakcija į daugiau nei 7,5 tūkst. gyvybių nusinešusį išpuolį buvo persmelkta nevilties, pykčio ir paralyžiaus.
„Kiek dar turės mirti? – JAV Senato ginkluotųjų pajėgų komitete klausė senatorius Johnas McCainas. – Dar 10 tūkstančių, 20 tūkstančių?“ J.McCaino tvirtinimai, kad JAV privalo įsikišti į Sirijos sukilimo eigą, antrino panašioms Arabų Lygos rezoliucijoms, tačiau kol kas niekas dar neįsivaizduoja, kokia forma reikėtų įsikišti. Amerikiečių generolai jau žaidžia su strategijomis, tačiau karinis Sirijos krizės sprendimas gali virsti antruoju Iraku ar Libija.
Vis dėlto diplomatinių alternatyvų taip pat nėra daug. Valdžios derybos su opozicija įstrigo dar nė kaip reikiant neįsibėgėjusios. B.Assadas pareiškė neišvesiantis savo karių iš sukilusių miestų, kol „ginkluoti teroristai“ – taip jis vadina prieš režimą nusiteikusius aktyvistus – nepasitrauks iš šalies.
Režimo priešininkai tvirtina nesutiksiantys su jokiu sprendimu, kuris leistų B.Assadui ir jo ratui likti valdžioje. B.Assadas kol kas jaučia Rusijos ir Kinijos, kurių vadovai iki šiol atsisakė pasmerkti Sirijos režimą, paramą, todėl sunkiai tikėtina, kad jis valdžios atsisakys savo noru.
Kuo ilgiau užtruks sutarimo paieškos, įspėja Andrew Tableris iš Vašingtono instituto, tuo bus blogiau: „Įvairios regiono jėgos ims tiekti ginklus savo remiamoms grupuotėms. Viskas virs karu per tarpininkus – Iranas ir Rusija rems režimą, o Turkija, Kataras ir Vakarai stos į opozicijos pusę.“
„Žmonės kalba, kad dabar kištis negalime, kad ten pernelyg didelė netvarka. Bet kas ten dėsis po metų? – svarsto A.Tableris. – Bet kokiu atveju, sako jis, prognozės niūrios. „Mūsų laukia didelė audra, galinti įsiurbti visą regioną.“
Alternatyvų trūkumas privertė kai kurias šalis – tokias kaip Saudo Arabija ir Kataras – imtis, jų manymu, mažiausiai blogos išeities: apginkluoti sukilėlius. Ar taip pavyks sustabdyti kraujo praliejimą? Vargu, sako daugybę metų Sirijoje gyvenantis ir ją studijuojantis akademikas Edas Husainas iš Užsienio ryšių tarybos.
Jo manymu, karinė parama be pažangos diplomatiniame lygmenyje tik padidins aukų skaičių, o ginkluotos kovos, tikėtina, išplis ir už Sirijos sienų. „Jei opozicija apsiginkluos, tai paskatins įtampas, kurios gali iš Sirijos persimesti į Libaną bei Iraką, o tada į Persijos įlankos grupuotes. Vaizdelis bus kruvinas ir bjaurus.“
Opozicija ne ką geresnė?
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos prezidentas B.Assadas neišgirdo K.Annano prašymų liautis žudyti. |
Tad kokios galimos alternatyvos? Pirmiausia, mano E.Husainas, reikia pripažinti, kad Laisvoji Sirijos Armija, sudaryta iš režimo priešininkų ir dezertyravusių kareivių, taip pat iš dalies atsakinga už smurtą.
Sutelkus visą dėmesį į režimo smurtą prieš civilius ir ignoruojant Laisvosios Sirijos Armijos nusikaltimus, derėtis dėl krizės sprendimo bus tik sunkiau. Garsaus Sirijos boksininko nužudymas, dėl kurio valstybinė naujienų agentūra apkaltino opoziciją, Alepo mieste – tik naujausias iš daugybės miestą sukrėtusių didelio atgarsio žmogžudysčių. Opozicijos nariai prisiėmė atsakomybę už dalį, bet ne visus, išpuolius ir tvirtina, kad aukos buvusios režimo rėmėjai. Tiesa, kiti opozicijos nariai tikina, kad žmogžudystes užsakė valdžia, vykdydama propagandinę kampaniją. „Turime būti teisingi, – sako E.Husainas. – Opozicija imasi provokacijų, grobia kareivius, žudo verslininkus, o civilius naudoja kaip skydą. Negali stoti į kovą su tironišku režimu ir tikėtis, kad pasekmės nebus baisios. Juos apginkluodami tik pabloginsime padėtį.“
Sirijos aktyvistų – ypač tų, kurie prieš metus pradėjo taikų protesto judėjimą, – nuomonės išsiskiria. „Aš tikiu taikinga kova, – sako Beirute gyvenantis aktyvistas Wissamas Tarifas, padėjęs išplatinti filmuotą medžiagą apie režimo nusikaltimus. – Ji gali užtrukti ilgiau, bet istorija mus įvertins kaip teisiuosius.“ „Žinoma, aš negyvenu Homse. Ką galvoju matydamas vaizdo įrašus, kaip kankinami vyrai ir bombarduojamos šeimos? Na, taip, šie žmonės turi galėti apsiginti“, – sutinka jis, traukdamas cigaretės dūmą.
W.Tarifas mano, kad esama ir vidurio kelio. Ginklai turi būti tiekiami su tam tikromis sąlygomis ir tik tada, kai egzistuoja civilinė valdžia, galinti kontroliuoti padėtį. Kadangi Sirijos vyriausybėje ir kariuomenėje dominuoja alavitai, B.Assado mažumos sektos nariai, bijoma, kad bus sunku sustabdyti opozicijos, kurią daugiausia sudaro sunitai, kerštavimą. „Apginkluodami Laisvąją Sirijos Armiją galime pakartoti Ruandos scenarijų, – sako W.Tarifas. – Jie gali imti žudyti visus alavitus, o tada turėtų įsikišti tarptautinė bendruomenė ir ginti juos nuo armijos. Būtų ironiška situacija.“
B.Assado Achilo kulnas
Tiek aktyvistai, tiek stebėtojai sutinka, kad geriausios atomazgos galima tikėtis, jei įvyktų tam tikras vidinis perversmas – jei alavitai ir kiti režimo rėmėjai nusisuktų nuo B.Assado.
Jau esama požymių, kad jų vienybė aižėja. Druzų mažumos sekta jau atsiribojo nuo režimo, kaip ir nemažai krikščionių dvasininkų bei lyderių, kurie tradiciškai buvo režimo pusėje. Nors Sirijoje daugumą sudarantys sunitai atsisuko prieš B.Assadą, tačiau kai kurie jų religiniai lyderiai to nepadarė. Kaip ir įtakingi verslininkai, priklausantys įvairioms grupuotėms.
„B.Assadui politiškai nieko nekainuoja krikščionių, druzų ar net alavitų išdavystė, – sako A.Tableris. – Daug daugiau reikštų, jei jam pasipriešintų iškilūs krikščionių, alavitų ar sunitų verslininkai. Tokia jėga būtų galingesnė net už apginkluotą opoziciją, nes šiaip ar taip, jo armija visada turės daugiau kulkų.“
A.Tablerio teigimu, didžiausia opozicijos rėmėjų – nuo aktyvistų iki užsienio vyriausybių – silpnybė yra jų nesugebėjimas savo pusėn patraukti svarbiausių režimo rėmėjų ir priversti juos atsisukti prieš B.Assadą. Sirijos nacionalinė taryba, viena iš opoziciją vienijančių organizacijų, tikisi artimiausiu metu imtis šios užduoties. „Mums išties reikia pasistengti efektyviau dirbti su mažumų grupėmis, – sutinka tarybos narys Moazas al-Sibaai iš Saudo Arabijos. – Turime juos patikinti, kad naujoji Sirija bus ir jiems patiems geresnė valstybė.“
