Beveik 14 milijonų Sirijos gyventojų neturi pakankamai maisto. Beveik pusė jų neturi pastovių pajamų. Elektros ir vandens tiekimas daugelyje vietų yra nepastovus. Tiek daug ligoninių yra sunaikinta ir tiek mažai vaistų yra prieinama šioje šalyje, kad sveikatos apsauga yra tapusi katastrofiška, rugsėjo mėnesį paskelbė Pasaulio bankas. 60 proc. žmonių paliko savo namus, daugelis jų pasitraukė ir iš šalies. 75 proc. sirų gyvena skurde, daugiau kaip pusė negali įsigyti pirmo būtinumo reikmenų. Vienas iš penkių sirų badauja.
Oklahomos universiteto Artimųjų Rytų ekspertas Joshua Landis sako atvirai: „Sirija tampa juodąja skyle“
UNICEF skelbia, kad visa Sirijos karta prarasta. Daugiau kaip trys milijonai vaikų neina į mokyklas. 14 tūkstančių mokyklų buvo sunaikintos ar užimtos. Ketvirtadalis šalies švietimo įstaigų nuo 2014 metų nebefunkcionuoja.
Oklahomos universiteto Artimųjų Rytų ekspertas Joshua Landis sako atvirai: „Sirija tampa juodąja skyle.“
Ar Sirija gali būti išgelbėta nuo savęs?
Dėl to reikia kaltinti ne tik žiaurų psuedokalifatą siekiančius sukurti „Islamo valstybės“ teroristus ar autokratinį Basharo al-Assado režimą, kuris naudojo cheminį ginklą prieš savo piliečius. Krizė Sirijoje yra kur kas sudėtingesnė. Konfliktas, prasidėjęs nuo paauglių ant sienų piešiamų grafičių, virto visa apimančiu pilietiniu karu su daugybe karo vadų, – kai kurie jų kontroliuoja tik savo rajoną, tačiau militaristinė kultūra išplito visoje šalyje. Ekonomiką užvaldė kontrabanda, piratavimas, juodoji rinka, korupcija.
Po pastarųjų teroro išpuolių pasaulio lyderiai ėmė naudoti vis griežtesnę retoriką ir kviesti jungti jėgas kovoje su „Islamo valstybe“. Tačiau visi šie pareiškimai neatsako į vieną esminį klausimą: ar gali būti kas nors padaryta, kad Sirija būtų išgelbėta pati nuo savęs?
Moderni Sirija visuomet buvo „kaprizinga“ šalis. Atgavusi nepriklausomybę nuo Prancūzijos, po Antrojo pasaulinio karo per 21 metus ji išgyveno 20 valstybinių perversmų, kol buvęs karinių oro pajėgų generolas Hafezas al-Assadas atėjo į valdžią 1970 metais.
Tuomet „Times“ rašė, kad tokiu būdu pragmatizmas laimėjo kovą prieš ideologiją, analitikai rašė, kad po režimo, kurį jis pakeitė, tai atrodė tarsi palengvėjimas.
Tačiau Assadas netruko įtvirtinti savo valdžią kruvinomis priemonėmis, jo vadovaujamos pajėgos išžudė tūkstančius, o kai kas sako, kad dešimtis tūkstančių žmonių, kalėjimai visuomet buvo perpildyti disidentais.
Po šio vadovo mirties 2000 metais jo sūnus Basharas perėmė vadovavimą šaliai. Assadų dinastijos vadovavimas Sirijai sudarė įspūdį, kad tai – stipri šalis. Be jokios abejonės, jos geografinė padėtis yra puiki – ribojasi su Turkija, Iraku, Jordanija, Izraeliu, Libanu, jos krantus skalauja Viduržemio jūra. Nei karas, nei taika Artimuosiuose Rytuose negalėjo būti įmanomi be Sirijos dalyvavimo. Be to, ji turėjo stiprius sąjungininkus – Rusiją ir Iraną.
Susiskaldžiusi šalis
Sirai sako, kad per pastaruosius 50 metų šalyje išaugo stiprus nacionalizmo jausmas. Tačiau Sirijoje yra daug nacionalistinių grupuočių ir jos kovoja tarpusavyje. Nors daugelis sirų yra musulmonai, jie priklauso skirtingoms atšakoms, tautinėms grupėms ir niekuomet neturėjo vienijančio lyderio ar partijos. Daugiau kaip 30 proc. žmonių priklauso etninėms ar religinėms mažumoms, 10 proc. žmonių yra krikščionys. Susitelkimo, bendro likimo jausmo nebuvimas yra viena priežasčių, kodėl per pastaruosius penkerius metus neatsirado Sirijos opozicijos lyderio, galinčio tapti rimta alternatyva Assadui.
Ten nėra nacionalinio identiteto. Ir mes negalime jiems sukurti nacionalinio identiteto
„Ten nėra nacionalinio identiteto. Ir mes negalime jiems sukurti nacionalinio identiteto“, – sakė vienas JAV pareigūnas šio straipsnio autoriui.
O šalyje griovimai tęsiasi. Praėjusiais metais JAV oro pajėgos bombardavo Kobanės miestą netoli Turkijos sienos, taip padėdamos kurdams kautis su „Islamo valstybe“. Kurdai sausio mėnesį atsikovojo šį miestą. Tai buvo pirmasis didelis „Islamo valstybės“ pralaimėjimas Sirijoje. Tačiau iš Kobanės liko tik griuvėsiai. Dabar šiame mieste nėra elektros, jo ekonomika mirusi. „Washington Post“ šį mėnesį skelbė, kad miesto atstatymui prireiktų 6 mlrd. dolerių. Daugelis iš 40 tūkst. šio miesto gyventojų pabėgo ir atsisako grįžti atgal.
Barackas Obama kartu su Francois Hollande'u surengtoje spaudos konferencijoje pareiškė: „Sirija yra palaužta“. Jo teigimu, šis procesas prasidėjo 2011 metais Arabų pavasario metu, kuomet Assado pajėgos ėmė žudyti protestuotojus. Nors ir pripažinęs, kad Sirijos atstatymas bus ilgas, sunkus procesas, jis teigė kad tai yra įmanoma.
Tačiau ar iš tiesų įmanoma? Nepanašu, kad karas ten artimu metu galėtų baigtis, o šalies rekonstrukcijai jau dabar prireiktų apie šimto milijardų dolerių – tai yra aštuonis kartus daugiau nei JAV skyrė Irako rekonstrukcijai. Ir net jeigu šie pinigai bus skirti, esminis klausimas visgi lieka: ar tokia susiskaldžiusi šalis kada nors pajėgs turėti stabilią politinę sistemą, kuri galiausiai nevirs diktatūra?
