Šiandien gali atrodyti keista tai, kad JAV ir Rusijos santykiai gerėja arba blogėja dėl cheminio ginklo naudojimo Sirijoje.
2013 metų rugpjūtį, kai siaubinga ataka zarino dujomis Sirijoje pražudė daugiau nei 1,5 tūkst. žmonių, JAV prezidentas Barackas Obama jau buvo pasirengęs smogti B.al Assado režimui raketomis.
Vis dėlto paskutinę akimirką jis priėmė Rusijos lyderio Vladimiro Putino pasiūlymą priversti B.al Assado režimą atiduoti cheminio ginklo atsargas sunaikinimui, prižiūrint tarptautiniams inspektoriams.
Dabar Maskva ir Vašingtonas riejasi dėl JAV surengtų smūgių prieš vieną Sirijos oro pajėgų bazę. Taip amerikiečiai nubaudė Damaską už cheminę ataką opozicijos kontroliuojamo Idlibo miesto apylinkėse. Žuvo daugiau nei 80 žmonių.
Smūgis viltims pagerinti santykius
O pykčių, regis, neturėjo būti. Tiek D.Trumpas, tiek Kremlius ilgai kalbėjo, kaip bendra kova prieš „Islamo valstybę“ padės pagerinti JAV bei Rusijos santykius, o kelios dienos prieš cheminę ataką JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas buvo iš esmės pripažinęs, kad B.al Assado pasilikimas valdžioje yra politinė realybė.
Tačiau cheminė ataka pakeitė viską – D.Trumpo asmeninė pozicija Sirijos ir B.al Assado klausimu apsivertė aukštyn kojomis.
R.Tillersonas ėmė aiškinti, kad Rusija ir Iranas turi prisiimti moralinę atsakomybę už cheminę ataką.
Be to, D.Trumpas tiesiog negalėjo nesmogti Damaskui, nes anksčiau piktai kritikavo B.Obamą už „silpną reagavimą“ į įvykius Sirijoje, nors tais pačiais 2013-aisiais tviteryje tiesiog maldavo prezidentą „nedaryti klaidos“.
Dabartinis JAV prezidentas prabilo apie „daugybės linijų peržengimą“, o R.Tillersonas ėmė aiškinti, kad Rusija ir Iranas turi prisiimti moralinę atsakomybę už cheminę ataką – Sirijos ateities vizijoje jis jau nebemato vietos B.al Assadui.
Visa tai – nemenkas smūgis Maskvos viltims pagerinti santykius su Vašingtonu – Kremliui dabar būtina sukurti naują strategiją.
B.al Assadas pažemino V.Putiną
Rusija į žinias apie cheminę ataką prie Idlibo reagavo karštai gindama B.al Assadą – esą Sirijos orlaiviai subombardavo sukilėlių valdomą cheminių ginklų gamyklą, esą tie patys sukilėliai vėliau sufabrikavo įrašus, kuriuose matyti, kaip miršta vaikai.
Bet lygiai taip pat buvo akivaizdu, rašo V.Frolovas, kad Kremlių ataka zarino dujomis pribloškė – Rusijos draugai Sirijoje nesugebėjo iš anksto įspėti Maskvos apie tai, kas planuojama.
Jau po JAV oro smūgių, kai buvo paleistos 59 raketos, Rusija reagavo grėsmingesne retorika. Bet žodžiai daug nereiškė: nors kalbėta apie išpuolį prieš suverenią valstybę, Kremlius neneigė, kad JAV rusus įspėjo apie būsimą raketų lietų.
Galbūt Rusija daugiau investuos į raketinės gynybos sistemas Sirijoje ir taip apsunkins gyvenimą amerikiečiams. V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas pirmadienį dar pareiškė, kad „Vakarų partnerių bandymai grįžti prie tezės, kad Sirijos konflikto sureguliavimas neįmanomas nepašalinus į prezidento posto B.al Assado, neturi perspektyvų“.
Tačiau Maskva puikiai supranta, kad amerikiečiai jau projektuoja galią Vidurio Rytuose – net jei smūgis oro bazei ir netaps platesnės kampanijos pradžia.
V.Frolovui panašu, kad B.al Assadas šį kartą pervertino Rusijos draugiškumą. Jis esą parodė nepagarbą V.Putinui, kai panaudojo cheminį ginklą ir taip iš esmės suplėšė 2013 metų susitarimą dėl jo atsargų sunaikinimo.
Kitaip tariant, B.al Assadas pažemino ne D.Trumpą, o būtent V.Putiną. O tai – įžeidimas, į kurį Rusijos prezidentas negali nereaguoti.
Šoks tango ar ne?
Kremliuje, tiesa, svarstoma, kad B.al Assadas specialiai „užsakė“ cheminę ataką, siekdamas sužlugdyti Astanos taikos derybas, į kurias Maskva ir Ankara ypač daug investuoja.
Kadangi Sirijos prezidentas ir jį remiantis Iranas nori visiškos karinės pergalės, o ne susitarimo su sukilėliais, Astanos derybos režimui niekada pernelyg nerūpėjo, o Rusijos ir Turkijos pastangos B.al Assadą galbūt tik erzino.
Dabar V.Putinui telieka laukti į Maskvą atvykstančio JAV valstybės sekretoriaus R.Tillersono ir tada nuspręsti, kas Rusijai geriau: ar kartu su tarptautine bendruomene nubausti B.al Assadą dėl geresnių santykių su D.Trumpo administracija, ar toliau laikytis besąlygiškos paramos Damaskui?
Aišku, D.Trumpui dabar būtų tikrai nelengva nuversti B.al Assadą jėga – todėl ir smūgis oro bazei buvo labiau simbolinis.
Vis dėlto Kremlius atidžiai stebės, ar D.Trumpas neišplės JAV tikslų Sirijoje – nuo siekio įveikti „Islamo valstybę“ iki noro užbaigti pilietinį karą ir priversti visas puses pasiekti politinį susitarimą. Maskvai itin nepatiktų, jei Vašingtonas imtųsi vadovaujančio tarpininko pozicijos.
D.Trumpo administracija ir Izraelis nori, kad Rusija atsiribotų nuo Irano ir jo tikslų Sirijoje.
Ką tuomet daryti V.Putinui? V.Frolovas spėja, kad Rusijos lyderis bandytų užimti „tikro humanitaro“ vaidmenį – pavyzdžiui, įsakyti sirams nebenaudoti oro pajėgų šiame kare. Juk Maskva Sirijoje turi užtektinai raketinės gynybos sistemų.
Tai, žinoma, įsiutintų Iraną, bet ši šalis irgi vykdo savarankiškas ir savanaudiškas operacijas Sirijoje už rusų nugarų. Be to, D.Trumpo administracija ir Izraelis nori, kad Rusija atsiribotų nuo Irano ir jo tikslų Sirijoje.
„Ar yra geresnis būdas pasakyti Tillersonui, kad Rusija jaučia JAV skausmą dėl Irano? O kas dėl Izraelio – Rusija ką tik pripažino Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine, pralenkdama D.Trumpą“, – rašo V.Frolovas.
Žinoma, R.Tillersonas ir visa tarptautinė bendruomenė tik antradienį Maskvoje įsitikins, ar V.Putinas bus nusiteikęs šokti tango, ar ne.
