Švedijoje prieglobstį radęs Kh.Alesmaelis šiuo metu dirba tiriamosios žurnalistikos televizijos SVT laidoje, kurioje stengiasi nušviesti migrantų padėtį Europoje.
Iki karo jis dirbo Sirijos radijuje, o 2010–2012 metais – Prancūzijos radijo atstovu Damaske. Siro teigimu, nepriklausomos žiniasklaidos Sirijoje tiesiog nebeliko, o karo propagandą iš nuniokotos šalies skleidžia „Islamo valstybė“ ir Rusija.
Nepaisant penkerius metus trunkančių karo veiksmų ir daugybės Sirijos karo pabėgėlių, prieglobstį radusių Europoje ar kaimyninėse šalyse, žurnalistas mano, kad valstybingumą atkurti pavyktų gana greitai.
15min pasikalbėjo su Kh.Alesmaeliu apie jo patirtį Sirijos karo metu, galimą konflikto sprendimą, Europą užklupusį pabėgėlių antplūdį ir jo sukeltas problemas.
– Jūs dirbote Sirijos radijo žurnalistu tuo metu, kai prasidėjo pilietinis karas. Ar galėtumėte glaustai nupasakoti aplinkybes, kuriomis jums teko darbuotis?
– 2011 metais prasidėjo Arabų pavasaris… Tunise, Egipte, Libijoje, Sirijoje, vėliau ir Jemene. Mes buvome įkvėpti šių revoliucijų, ypač Tunise ir Egipte, kur gana greitai ir sklandžiai buvo nuverstas Mubarako režimas. Kaip žurnalistas galiu pasakyti, kad mes manėme, jog pagaliau iškovosime žodžio laisvę. Svajojome, kad galėsime dirbti tikrą žurnalistinį darbą, turėti teises.
Režimas mums neleisdavo dirbti. Tuo metu aš jau dirbau Prancūzijos radijo korespondentu Damaske, bet režimas atsisakė mane registruoti kaip žurnalistą. Jie laukė, kol aš padarysiu kokią klaidą, pažeisiu sugriežtintus žodžio laisvės įstatymus, kad galėtų mane suimti. Kai 2012 metais aš parašiau apie revoliuciją, jie atėjo pas mane ir pagrasino bausti dėl to, kad dirbu be leidimo.
– Ar sulaukėte konkrečios bausmės?
– Laimė, jie manęs nespėjo nuteisti ir įkalinti. Palikau šalį prieš šį procesą. Bet jie nepaliko manęs ramybėje ir tada. Buvau persekiojamas, buvo grasinama mano šeimai. Jie ateidavo ir liepdavo suteikti informaciją apie mano buvimo vietą.
– Viena iš didžiausių mįslių vakariečiams, kalbant apie karą Sirijoje, yra nuosaikiosios opozicijos jėgų įtaka. Ar išties Sirijoje egzistuoja nuosaiki opozicija?
– Tai vienas iš režimo tikslų – kelti šį klausimą. Jie siekė revoliuciją paversti karu, kad galėtų opoziciją įvardinti kaip teroristus ir susidoroti jėga. Diktatūros visada sukuria priešą. „Islamo valstybė“ buvo sukurta būtent kaip toks valdomas priešas. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius režimas leido „Islamo valstybės“ pajėgoms persikelti iš pietinės valstybės dalies į šiaurę.
Basharui al Assadui reikia priežasties, rodančios, kad jis būtinai turi likti poste. Tokia priežastimi tapo kova su teroristinėmis grupuotėmis, bet Sirijos žmonės nėra religiniai fanatikai. Iki karo mes buvome įvairovės valstybė. „Islamo valstybė“ buvo užauginta būtent režimo ir kai kurių kitų valstybių, tokių kaip Turkija, pastangomis. Juk būtent Turkija leido teroristams laisvai judėti per sieną su Sirija.
– Tad jūs teigiate, kad Basharo al Assado režimas ir „Islamo valstybė“ veikia išvien?
– Būtent. Jei pažiūrėtumėte, kaip į revoliuciją reagavo al Assadas ir „Islamo valstybė“, pamatytumėte, kad veiksmai yra tokie patys. Taip, al Assadas turi civilizuoto veikėjo įvaizdį, bet jis taip pat negailestingai žudė civilius.
„Islamo valstybė“ neįsileidžia žurnalistų, bet tą patį daro ir režimas, pasitikintis tik savo propaganda. Jie kuria mitą apie teroristus, religinius fanatikus, bet jei pažiūrėtumėte į Siriją prieš karą, tai nerastumėte joje jokių radikalių islamistų.
– Kodėl, jūsų manymu, „Islamo valstybė“ iškilo taip greitai?
– Jie iškilo žiniasklaidoje, naudodamasi savo propaganda. Visų pirma, jie nėra jokia „Islamo valstybė“, tai teroristinė grupė „Daesh“. Žurnalistai vadindami juos valstybe sukuria valstybingumo įvaizdį. Mano artimieji ir draugai, kuriems teko keliauti per „Daesh“ valdomas teritorijas, pateikė visai kitokį vaizdą, nei tai daro Vakarų žiniasklaida.
Tai nėra organizuota grupė. Tai murzini, neišsilavinę nusikaltėliai. Dalis jų net nekalba arabiškai, yra atkeliavę iš tokių kraštų kaip Čečėnija. Jie neišmano Sirijos geografijos ir neturi didelių pajėgumų.
– Norite pasakyti, kad kalbos apie „Islamo valstybės“ galią yra nulemtos jų pačių propagandos ir objektyvios informacijos iš Sirijos trūkumo?
– Taip. Jie turi stiprius propagandininkus, tai žmonės, gyvenę netgi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jie neįsileidžia jokių žurnalistų. O jei jau kam nors pavyksta su jais užmegzti ryšį, tai daroma tam, kad Vakarams būtų perduota žinia. Jei atvyksite pas juos iš Lietuvos, gali nutikti du dalykai: jus suims, pareikalaus išpirkos, arba jie su jumis kalbėsis tam, kad perduotumėte Vakarų pasauliui tai, ką jie nori pasakyti.
– Ar Sirijoje jaučiama Vakarų parama? JAV ir kitos Vakarų valstybės kalbėjo apie paramą Sirijos opozicijai, tačiau ji neatrodė vykusi, ar bent jau nepasiekė savo tikslų.
– Parama juntama naujienų laidose. Kai buvau Turkijoje, tikėjau, kad Ankara nori padėti Sirijos žmonėms, tačiau visa tai buvo tik kalbos naujienų laidose. Klausėte manęs, kur yra Laisvoji Sirijos armija… Ji pranyko. Kas tai buvo? Tai buvo civiliai, broliai ir draugai, studentija, išsilavinę žmonės. Jie kovėsi tam, kad apgintų žmones nuo al Assado režimo. Kai kurie jų žuvo, kai kurie prisidėjo prie teroristinių grupuočių ir revoliucija užgeso.
– Kaip vertinate Rusijos karinę intervenciją Sirijoje? Matome, kad Rusijos karo aviacijos smūgiai tik dar labiau apsunkino Sirijoje likusių žmonių gyvenimą.
– Savaime suprantama, nes jie atakuoja tas vietas, kuriose gyvena al Assado režimui nepaklusnūs civiliai. „Islamo valstybė“ yra visiškoje kitoje pusėje – rytuose. Pavyzdžiui, Sirijos Deir el-Zūro mieste jau metus apsupti civiliai gyventojai, kurie neturi maisto ir vandens. Kodėl Rusija negelbėja tų žmonių?
– Kokia Rusijai nauda iš karo Sirijoje?
– Jie saugo al Assado režimą. Tuo pat metu Rusija plečia savo karinę įtaką regione. Sirijoje veikia daugybė karo instruktorių iš Rusijos. Tai savotiška investicija į karinės galios auginimą.
– O kaip dėl Rusijos žurnalistų, kuriems suteikiamos puikiausios sąlygos veikti su al Assado pajėgomis, filmuoti karinius smūgius?
– Jie veikia laisvai, nes jie turi aiškią žinią, kurią nori perteikti. „Islamo valstybė“ Vakarams rodo, kokia stipri ir grėsminga ji gali būti. Tą patį daro Rusija. Jie žaidžia žaidimą, kurio tikslas parodyti, kad al Assado režimas yra pateisinamas, o Rusijos karinė veikla naudinga.
– Ar Sirijoje dar yra patikimų informacijos šaltinių, kurie galėtų suteikti informaciją apie tikrąją padėtį?
– Yra alternatyvi žiniasklaida. Jie bando perduoti pasauliui tą tikrovę, su kuria susiduria Sirijos žmonės. Jų stiprioji vieta – galimybė užfiksuoti karo vaizdus iškart. Silpnoji – jie tėra paprasti piliečiai, neturintys žurnalisto išsilavinimo ir patirties. Al Assado režimas neleidžia jokios informacijos sklaidos, Rusija bombarduoja opozicijos valdomas vietoves, o dalį valstybės valdo „Islamo valstybės“ pajėgos, tad tų laisvųjų informacijos zonų nėra tiek daug.
Al Assado režimas neleidžia jokios informacijos sklaidos, Rusija bombarduoja opozicijos valdomas vietoves, o dalį valstybės valdo „Islamo valstybės“ pajėgos, tad tų laisvųjų informacijos zonų nėra tiek daug.
– Kaip suprantu, tie žmonės, perduodantys patirtį iš Sirijos karo, naudojasi socialiniais tinklais?
– Taip, bet jiems sunku dirbti ir dėl to, kad yra nuolat persekiojami, tenka keisti informacijos platformas.
– Ką manote apie Europą ištikusią pabėgėlių krizę? Ar jaučiate padidėjusį įtarumą musulmonų atžvilgiu?
– Manau, kad Europa reagavo vangiai. Situaciją išjudino siro berniuko Alano Kurdi nuotraukos publikacija Vakarų žiniasklaidoje. Ji šokiravo pasaulį ir šiek tiek pakeitė krizės masto suvokimą. Pradėta suprasti, ką išgyvena žmonės, kurie bėga nuo karo. Šiuo metu Europa vis labiau užsidaro, politika keičiasi. Nežinau, ar tai lėmė sunkumai, ar tų žmonių, kurie reikalauja nepriimti pabėgėlių, balsai.
– Bet ar manote, kad Europai turi tekti visa atsakomybė dėl pabėgėlių priėmimo? Koks čia Turkijos ir kitų kaimyninių valstybių vaidmuo?
– Žinoma, Turkija demonstruoja abejingumą. Jie nori pinigų. Jei Europa duos tiek, kiek nori Turkija, Turkija uždarys sienas. Neduosite? Leisime visiems keliauti pas jus. Tai gangsteriškas elgesys.
– Privalau užduoti cinišką klausimą. Kiek dar žmonių gali atkeliauti į Europą iš Sirijos, turėdami galvoje, kad nei Rusija, nei al Assado režimas neketina stabdyti karinių veiksmų?
– Dalis sirų vis dar gali pasitraukti į šalies pietus, kur teoriškai yra saugu. Sunku įvardinti konkrečius skaičius tokioje situacijoje, tačiau pačioje Sirijoje vis dar yra apie dešimt milijonų žmonių, kurie neteko savo namų.
– Koks, jūsų manymu, būtų geriausias Sirijos konflikto sprendimas?
– Al Assado pasitraukimas… Jis privalo tuojau pat pasitraukti. Sirijoje nedaug kas turėtų atsakymą, koks turėtų būti šis procesas. Turėtume prisiminti, kokie buvo pirmieji revoliucijos metai, kai turėjome vieną tikslą – nuversti režimą. Dabar atsirado daugybė interesų, tačiau sugrįžę prie pirminio tikslo mes galėtume pradėti kaitos procesą. Visos kitos grupės yra silpnos, al Assadas – stipriausias žaidėjas.
– O jei Rusija ir toliau rems al Assadą, ar jo pasitraukimas gali tapti realybe?
Manau, kad Rusija paliks jį, kai jis jai nebebus reikalingas. Kai jie suras kitą asmenį, kuris galės valdyti.
– Manau, kad Rusija paliks jį, kai jis jai nebebus reikalingas. Kai jie suras kitą asmenį, kuris galės valdyti. Aišku, neturėtume pamiršti ir Irano interesų. Sirijai nepadės daugiau į ją plūstančių karių. Jei nuvyktumėte dabar į Siriją, tai pamatytumėte ten daugybę rusų, iraniečių karių, libaniečių iš „Hezbollah“.
– Ar tikite, kad po tokio žiauraus ir viską naikinančio karo žmonės dar norės grįžti į sugriautą Siriją?
– Sirai svajoja apie grįžimą, kai tik al Assadas atsistatydins ir bus atkurta sienų kontrolė. Kai kurie žmonės išties pasiliks Europoje, bet dalis jų tikrai sugrįš tam, kad kurtų savo šalį. Ypač jauni žmonės. Vokietijoje sutikau daug jaunų sirų, kurie trokšta sugrįžti, kai tik Sirijoje bus saugu.
– Kaip suprantu, jūs pats dabar žurnalisto darbą dirbate Švedijos televizijoje?
– Taip, dabar dirbu korespondentu ir tyrėju televizijoje. Pirmoji tema, kurią plėtojome praėjusiais metais su kolege Hana, buvo Europos Sąjungos interesų konfliktas tarp sienų saugumo ir pabėgėlių priėmimo. Kitą savaitę išleisime į eterį antrąją laidą apie migrantų problemas, jų apgyvendinimo klausimus. Šioje srityje nemažai korupcinių atvejų, kuriuos siekiau atskleisti.
– Jūsų istorija, žinoma, sėkminga, bet kaip pavyks integruotis tiems asmenims, kurie iš Sirijos atvyksta be didesnės gyvenimo Vakaruose patirties? Ar sirams pavyks integruotis sekuliariose visuomenėse?
– Taip, be abejo. Sirija yra įvairovės valstybė. Daugelis sirų nėra tokie religingi, moterys nesidangsto hidžabais. Jei reiktų pateikti pavyzdį, tai mes esame panašūs į graikus. Prieš karą į Siriją atvykdavę europiečiai likdavo sužavėti. Mes mėgstame muziką, kiną, turime turtingą kultūrą. Esame žymiai laisvesnės visuomenės žmonės nei Saudo Arabijoje ar Irane.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad islamas yra neapykantos religija, kad musulmonų ir vakariečių kultūrose yra užkoduotas konfliktas?
– Jei valstybė suteikia galimybę integruotis, migrantai nėra izoliuojami ir atskiriami, jie neužstrigs savo religijoje ir tradicijose. Radikalizavimasis vyksta būtent todėl, kad jie jaučiasi izoliuoti. Jei švedai ar lietuviai nepriims migranto kaip individo, normalaus žmogaus, jis ieškos ir atras save kitur. Vokietija ir Švedija priims daugybę sirų, bet dar laukia ir integracijos procesas. Švedijoje viskas atrodo vis pozityviau.
Po įvykių Kelno mieste Naujųjų metų naktį, jie pradėjo racionaliau žvelgti į problemą. Žvelgiama abiejų pusių akimis. Štai spalio mėnesį kaukėtas švedas vaikinas užpuolė migrantų mokyklą ir nužudė du mokytojus bei keturi mokiniai buvo sužeisti. Jį nužudė Švedijos policijos pareigūnai.
Prieš kelias savaites ginkluota paauglių gauja norėjo pulti pabėgėlius paauglius. Švedija susirūpino šiais procesais ir ėmė analizuoti integracijos procesą. Tai turėtų daryti ir kitos valstybės.
