Oksfordo universiteto diplomatinių studijų docentas Corneliu Bjola ir skaitmeninės diplomatijos grupės narys, doktorantas Ilanas Manoras pabrėžia, kad šiuolaikinė komunikacija ir visuomenės reakcija tokia greita, kad viena žinutė gali keisti ne tik asmenybių, bet ir valstybių įvaizdį.
15min pakalbėjo su ekspertais apie skaitmeninės diplomatijos, įvaizdžio formavimo socialiniuose tinkluose ir politikų raiškos subtilybes.
– Ar galėtumėte apibrėžti pagrindinius skirtumus tarp skaitmeninės diplomatijos ir to, ką mes pratę vadinti klasikine diplomatija? Kaip suprantu, skiriasi ne tik pačios raiškos priemonės?
C.B.: – Skaitmeninė diplomatija dar prieš dešimtmetį net neegzistavo. Technologijų progresas ir ypač atsiradę socialiniai tinklai pakeitė diplomatijos lauką. Todėl prasminga klausti, kaip jūs tai ir darote: o kas pasikeitė? Ar pasikeitė tik forma, o galbūt ir pati diplomatijos esmė, netgi jos uždaviniai?
Pirma, dabartinės priemonės leidžia pasiekti ne tūkstančius, o milijonus žmonių. Antra, tuos žmonės galima pasiekti tiesiogiai, be jokių informacijos filtrų, žiniasklaidos pagalbos. Trečia, visa tai vyksta realiu laiku, dabar pat. Tu gali tuojau pat reaguoti į svarbius įvykius, gamtos sukeltas katastrofas. Neturėtume pamiršti, kad skaitmeninė diplomatija nepakeičia turinio. Diplomatija išlieka pozicijos pateikimas, santykių kūrimas. Nereikėtų painioti diplomatijos su viešaisiais ryšiais.
– Pone Manorai, kaip valstybės gali pasinaudoti socialiniais tinklais, kad sėkmingiau formuotų savo įvaizdį?
I.M.: – Socialinė medija padeda sukurti tam tikrą atvaizdą, bet dar svarbiau, kad padeda jį pateikti specifinei auditorijai. Tarkime, Lenkijos įvaizdis Vokietijos atžvilgiu nebūtinai turi būti toks pats kaip ir Izraelyje ar Prancūzijoje. Socialiniai tinklai suteikia galimybę tą įvaizdį kurti kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną valstybės komunikuoja su savo piliečiais, nesvarbu, ar tai šalies gyventojai, ar jų diaspora kažkur užsienyje.
Jie gali pateikti iniciatyvas, parodyti vertybes, parodyti nacionalinį charakterį. Tai žymiai lengviau padaryti skaitmeninėje erdvėje nei tradicinėje žiniasklaidoje. Svarbiausias klausimas, kuriant šalies įvaizdį yra „kas tau šauna į galvą, kai išgirsti ..?“. Tarkime, Šveicarija: kalnai, šokoladas, bankai. Švedija: IKEA, ilgos dienos ir galbūt šaltos žiemos.
Lietuva ... Kol kas į mano galvą nešauna konkretūs dalykai ir tai būtent yra erdvė, kurioje jūs turite pasinaudoti skaitmeninėmis platformomis, kad tą įvaizdį sukurtumėt. Jūs patys galite rinktis, ką norėsite pabrėžti. Ar tai viena iš Baltijos valstybių, ar NATO rytinio flango narė, ar inovacijų lopšys?
Manau, kad Izraelis nuveikė labai nemažai gerų darbų, bandydamas suformuoti savo kaip modernių technologinių sprendimų valstybės įvaizdį. Ir jie tai darė globalios kampanijos bei specifinių kampanijų, nutaikytų į specifines rinkas metu. Jei dabar paklausite, ką žmonės žino apie Izraelį, tai gal išgirsite negatyvi atsiliepimų, bet pozityvus tikrai bus tai, kad jie yra modernių technologijų lyderiai. O tai daro įtaką žmonėms, kurie nori investuoti.
– Kieno žinutės socialiniuose tinkluose yra veiksmingesnės: konkrečių politikų ar ministerijų, departamentų, valstybinių įstaigų?
C.B.: – Socialiniuose tinkluose visada yra įžymybės. Pavyzdžiui, Švedijos atveju, tai yra Carlas Bildtas (buvęs šalies ministras pirmininkas, diplomatas). Jo pastangomis Švedija žymiai ryškiau matoma Europos žemėlapyje. Kai ponas Bildtas pasitraukė iš užsienio reikalų ministro posto, Švedija taip pat tapo mažiau matoma. Ko tai pamokė?
Lyderiai gali pritraukti pradėti iniciatyvas, bet jei norima jas išlaikyti, reikia pokyčių ir supratimo instituciniame lygmenyje. Jei kalbame apie valstybines institucijas, tai esminė skirtis yra ar jos laikosi bendros pozicijos, savo deklaruojamų vertybių, ar ima joms prieštarauti. Vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti dėl Lietuvos įvaizdžio. Visada yra pavojus, kad pradėsi kartotis, sukursi apie save stereotipą.
Vienas dalykas, kurį noriu pabrėžti dėl Lietuvos įvaizdžio. Visada yra pavojus, kad pradėsi kartotis, sukursi apie save stereotipą.
Turi pabrėžti, ko tu sieki, o ne koks esi. Ne kokia buvo tavo praeitis ir kur esi dabar, o kokia šalimi tu nori būti, kas tave veda į priekį. Skaitmeninė diplomatija tuomet padės per ambasadas, konkrečius asmenis skleisti tą žinią. Svarbu užduoti klausimą ir kodėl tu nori skleisti žinią: ar tai noras pritraukti investicijų, ar noras būti atpažintam.
– Jūs apibrėžiate skaitmeninę diplomatiją kaip galimybę nuolat skleisti žinią, kurti ryšius, bet šiuo metu ryškiausias politikas socialinėse medijose yra Donaldas Trumpas. Jo žinutės socialiniuose tinkluose paveikia kitas valstybes. Tarkime, Švedija turėjo aiškinti, kad joje neįvyko joks teroro aktas, priešingai nei tai leido suprasti JAV prezidentas. Ar pavadintumėt tai, ką daro Donaldas Trumpas, skaitmenine diplomatija? Kaip tai veikia patį diplomatijos suvokimą?
C.B.: – Donaldą Trumpą aš pavadinčiau iššūkiu. Jis yra skaitmeninio pasaulio produktas. Vargu, ar jis būtų tapęs prezidentu, jei ne socialiniai tinklai. Kodėl aš taip sakau? Pirma, jam pavyko eliminuoti žiniasklaidą ir kreiptis tiesiogiai į žmones. Antra, provokacijos, jo raiškos stilius. Jis mėgsta teiginius, kurie yra sunkiai patikrinami, labiau primena pasaulio po tiesos aplinką. Jis kuria sensaciją, išsišoka.
Tai labai negatyvus efektas ir jis sukuria sunkumų diplomatijai. Kaip tai įveikti? Manau, kad Švedija yra geras pavyzdys. Situacijoje, kai į juos buvo atkreiptas dėmesys, švedai atsakė tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Technologijos visada turi dvi puses. Ir neigiamą, ir teigiamą. Svarbu atrasti būdą, kaip negatyvius dalykus paversti pozityviais.
– Jūs užsiminėte, kad Donaldui Trumpui pavyko eliminuoti žiniasklaidą iš bendravimo su galimais jo rinkėjais. Ar nemanote, kad skaitmeninė diplomatija tam tikra prasme yra didelė grėsmė, nes joje prarandama galimybė patikrinti teiginių tikrumą, eliminuojama balansuojanti grandis?
I.M.: – Manau, kad diskusija dėl skaitmeninės diplomatijos vyksta tuo pačiu principu, kokiu buvo diskutuojama dėl visų technologinių naujovių. Anksčiau žmonės manė, kad komiksų knygos pavers žmones nusikaltėliais. Vėliau buvo manoma, kad filmai taps slaptos propagandos įrankiu. Technologijos visada turi ir negatyvaus, ir teigiamo naudojimo galimybę.
Neužmirškime, kad mes negyvename tik virtualioje erdvėje. Mes einame į darbą, vakarėlius, bendraujame su įvairiais žmonėmis, tad baimė, kad neturėsime galimybės patikrinti informacijos, yra perdėta. Propaganda egzistavo ištisus šimtmečius, tačiau su ja pakankamai sėkmingai tvarkomasi. Ką turėtų daryti valstybė, kuri susiduria su tikslinga propaganda?
Blogas variantas yra pradėti riboti internetą. Žymiai geresnė galimybė yra nustatyti, iš kur ateina žinutės, užblokuoti jų siuntėją ir paskelbti savo pačių žinutę. Tai, ką matome internete, dažniausiai yra pasakojimų kova. Jei esate efektyvus ir veiksmingas, jūs visada galėsite paneigti melagingą pasakojimą.
– Kartais socialiniai tinklai suteikia galimybę įvairioms grupuotėms ar asmenims legitimizuotis. Tarkime, jei „Islamo valstybė“ sukuria savo paskyrą ar tariamą naujienų agentūrą ir pradeda skleisti savo žinias, ji tampa visai panaši į kokią Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, kuri pateikia savo įvykių versiją. Toks pats procesas, sakyčiau, vyko ir JAV prezidento rinkimų metu, kai netikras naujienas ar propagandą kuriančios grupės savo naujienas pateikdavo toje pačioje platformoje kaip ir autoritetingi šaltiniai. Kaip išmokyti žmones atpažinti, kas yra kas skaitmeninėje erdvėje?
C.B.: – Netikrų naujienų banga išties yra susijusi su visuomenės skaitmenizacija. Klausimas tik, ar tai yra informacijos paieškos ar labiau siekio būti pastebėtu rezultatas. Čia vyrauja sensacijos vaikymosi aspektas. Gyvename sąlygomis, kai informacijos yra per daug, kad gebėtum visą ją aprėpti. Nebeturi prabangos atsekti šaltinių, patikrinti kiekvieną istoriją ir tai paveikia nemenką visuomenės dalį.
Gyvename sąlygomis, kai informacijos yra per daug, kad gebėtum visą ją aprėpti. Nebeturi prabangos atsekti šaltinių, patikrinti kiekvieną istoriją ir tai paveikia nemenką visuomenės dalį.
Koks sprendimas? Technologinis sprendimas būtų kažkoks mygtukas, kurį gali nuspausti ir įspėti, kad štai šita informacija yra abejotina. Kai kurie socialiniai tinklai išties bando sukurti tokią patikrinimo sistemą, nes tai kelia jiems egzistencinį pavojų. Jei „Facebook“, kuris dominuoja jau dešimtmetį, neišspręs šios problemos, žmonės nebepasitikės juo.
Kitas sprendimas yra tradicinėje žiniasklaidoje. Tradicinė žiniasklaida turi kalbėti apie šią problemą ir padėti suprasti jos keliamą grėsmę. Problema, žinoma, atsiremia į finansus. Tokia kova kainuoja labai brangiai ir reikalauja daug laiko. Bet tradicinė žiniasklaida, patikima žiniasklaida gali pasidžiaugti, kad ji tuo pačiu ir išlaiko skaitytojus, kurie mato netikrų naujienų antplūdį.
– Lietuvos viešojoje erdvėje visiškai dominuoja „Facebook“ vartotojai, „Twitter“ ar „Instagram“ yra daugiau nišinės platformos. Kokius skirtumus pastebite tarp skirtingų socialinių tinklų ir kodėl vieni iš jų populiaresni vienose valstybėse, o kiti kitose?
C.B.: – Skirtingos platformos lemia skirtingą raišką. „Twitter“ yra platforma, kurioje elitas kreipiasi į elitą. Tai ypač pastebima Vakaruose, anglosaksų valstybėse. Čia tu gali kreiptis tiesiai į politikus, diplomatus, akademikus. „Facebook“ yra platforma, kurioje elitas kreipiasi į liaudį arba liaudis kreipiasi į liaudį. Tai yra bandymas suburti didesnę grupę, į kurią galėtum kreiptis. Todėl daugumoje šalių matome, kad elitas vengia „Facebook“, o liaudis kaip tik ten ieško viešumos. „Instagram“ riboja specifinė vaizdų perteikimo funkcija.
Šalia jų dar yra smarkiai populiarėjantis ir savo atskirą funkciją užimantis „LinkedIn“.Dar yra „Snapchat“, kuris daugiausiai apibrėžiamas kaip jauno amžiaus auditorijos priemonė. Specifinis feisbuko dalykas yra vadinamasis burbulas. Tu turi draugus ir draugų draugus, kurie turi pakankamai panašius pomėgius. Statistika rodo, kad tokie asmenys dažniausiai turi maždaug 60 proc. panašių pomėgių, kaip ir jūs. Tai sukuria savotišką burbulą. Kitose platformose tu gali išeiti iš už burbulo ribų, o feisbuke tai padaryti sudėtinga.
I.M.: – Tai pademonstruoja, kad jei užsienio reikalų ministerija nori pasiekti plačią auditoriją, ji turi naudoti įvairias platformas ir priemones. Jei nori pasiekti, tarkime, jaunus amerikiečius, tu privalai būti „Snapchat“ platformoje. Jei nori pasiekti jaunus izraeliečius, tu turi būti Instagrame, o jei nori pasiekti jaunus lietuvius, tu turi būti feisbuke. Tai reiškia, kad diplomatai privalo mokėti veikti visose skirtingose platformose.
– Kokias pagrindines klaidas politikai daro socialiniuose tinkluose?
I.M.: – Aš galiu įvardinti vieną pagrindinę ir gal Cornelius mane papildys, bet man atrodo, kad politikai pamiršta, kad tviteris yra globali komunikacijos priemonė. Jei jis parašys žinutę vidaus auditorijai, tai ji pasieks ir kitų valstybių politikus.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu prieš kelias savaites parašė, kad jis pastatė sieną pietų Izraelyje, kad tai puiki siena ir jis palaiko amerikiečių norą statyti sieną. Jis tai rašė Izraelio žmonėms, bet Meksika tuojau pat išsikvietė Izraelio ambasadorių ir pareikalavo oficialaus paaiškinimo.
C.B.: – Aš manau, kad reikėtų kalbėti ne apie klaidas, o apie skaidrumą ir atsakomybę. Jie turėtų vengti teiginių, kurie prieštarauja jau išsakytai pozicijai. Ir vėl tai paneigia Donaldo Trumpo pavyzdys. Jis populiarėja ir klesti darydamas tokias grubias klaidas.
Panašu, kad jis ketina tai daryti ir toliau. Manau, kad jo pavyzdį pasitelks ir kiti populistiniai judėjimai, politikai. Marine Le Pen jau bando komunikuoti taip pat agresyviai. Ji stengiasi pritraukti dėmesį. Nemanau, kad Europa eina šiuo pigaus populizmo keliu, Yra nemažai pasipriešinimo. Labiausiai tai matoma Vokietijoje.
Matome, kad autokratinėse valstybėse diplomatai gali patekti į nemalonumus dėl vieno įrašo ar to įrašo palaikymo.
– Kaip socialiniai tinklai ir komunikacija juose skiriasi demokratinėse ir į autokratiją linkusiose valstybėse?
C.B.: – Puolimas prieš pilietinę visuomenę atsispindi ir socialiniuose tinkluose. Matome, kad autokratinėse valstybėse diplomatai gali patekti į nemalonumus dėl vieno įrašo ar to įrašo palaikymo. Autoritarinėse sistemose net ir nuomonės pareiškimas pamėgimu ar pasidalinimu feisbuke gali tapti nemalonumų pradžia.
Šiuo metu vyksta įdomūs debatai, kokia turėtų būti riba. Ir kalbame ne tik apie raišką, bet ir apie privatumą. Europa į tai žiūri pakankamai rimtai ir net didžiausios kompanijos privalo paklusti reikalavimams apsaugoti privačius duomenis.
– Lietuvos atveju, akivaizdi Rusijos įtaka ir bandymas paveikti mūsų viešąją erdvę ne tik propagandos žinutėmis, bet ir trolių veikla socialiniuose tinkluose, kibernetiniais išpuoliais. Kaip turėtume atsakyti valstybėms, kurios aukščiausiu lygmeniu bando įvelti į informacinį karą?
I.M.: – Turėtume atskirti skaitmeninę diplomatiją nuo informacinio karo priemonių. Informacinis karas skirtas kitos valstybės destabilizavimui. Tokie bandymai kyla ne iš užsienio reikalų ministerijos, o iš kitų valstybės elementų – žvalgybos, politinio elito.
C.B.: – Informacinis karas yra problema, su kuria pastaruoju metu susiduria nemažai valstybių. Daugelis jų turi ribotą kiekį resursų, kad tokias atakas atremtų. Dažniausiai pripuolamai atsakoma į konkrečias atakas. Aš manau, kad kartais reikėtų perimti iniciatyvą. Negalima visada gintis, reikia kartais ir sugebėti atakuoti. Turi būti sukurtas informacinio atgrasymo mechanizmas, kad tokie bandymai destabilizuoti nepavyktų.
– Kokie būtų tie atgrasymo būdai?
C.B.: – Negaliu pasakyti specifinių būdų, bet geriausia atgrasymo strategija būtų surasti kažką, kas kitai pusei yra labai svarbu, ir tada pritaikyti spaudimą, kad jie suprastų, jog susiduria su tam tikra galia.
I.M.: – Norėčiau pabrėžti, kad nepamirštume ir pozityvių aspektų. Izraelis naudoja feisbuką tam, kad komunikuotų su pusantro milijono arabų, JAV įkūrė savo virtualią ambasadą Teherane, kurioje bendrauja su iraniečiais, Kenija naudoja socialinius tinklus, kad sukurtų savo kaip palankios investicijoms aplinkos įvaizdį, demonstruoja skaidrumo ir atsakingos politikos pavyzdžius.
Jei 2011 metais būtumėt paklausę apie socialinius tinklus, tai paminėtume Egiptą, Iraną, demokratiją, bet todėl, kad kalbame šiuo metu, atrodo, kad dauguma klausimų yra negatyvūs. Kalbėdami apie skaitmeninę diplomatiją, neužmirškite teigiamų dalykų, kurių ji padėjo pasiekti.
