Tokių teroristinių grupuočių kaip „al-Qaeda“ bėda yra ta, kad jie samdinių ieško tarp musulmonų, o pastarieji yra absoliučiai nesuinteresuoti terorizmu. Dauguma musulmonų nesidomi politika, ir tik saujelė domisi politiniu islamu.
Prancūzijoje gyvena 66 mln. žmonių, iš kurių apie 5 mln. yra susiję su musulmonais. Apklausų duomenimis, tik 2 mln. jų domisi religija. Prancūzijos musulmonai gali būti labiausiai sekuliari musulmonų populiacija pasaulyje (tuo pasižymi ir buvusios Sovietų Sąjungos etniniai musulmonai).
Daug po karo į Prancūziją emigravusių musulmonų buvo darbininkai ir neraštingi žmonės, ir jų anūkai yra labai nutolę nuo Viduriniųjų Rytų fundamentalizmo, gyvena pagal urbanistinės kosmopolitinės kultūros dėsnius. Paryžiuje, kur musulmonai yra labiau išsilavinę ir religingi, jie atmeta agresiją ir sako esantys lojalūs Prancūzijai.
„al-Qaeda“ nori psichologiškai izoliuoti Prancūzijos musulmonus, tačiau susiduria su abejingumo siena. Tačiau, jeigu jie gali priversti ne musulmonus prancūzus žvėriškai elgtis su musulmonais, jie gali pradėti kurti politinį identitetą, kurio centre būtų kova su musulmonų diskriminacija.
Ši strategija primena stalinistų veiksmus ankstyvajame XX amžiuje. Filosofas Karlas Popperis 1919 metais apie 6 mėnesius flirtavo su marksizmu, kai jis lankė paskaitas Vienos universitete. Tačiau jis pasibjaurėjęs paliko grupę marksistų tuomet, kai sužinojo, kad ji ketina išprovokuoti konfrontaciją. Vienos jų metu policininkai nužudė 8 jaunus socialistus. Nesąžiningiesiems bolševikų tarpe, kurie vėliau tapo stalinistais, faktas, kad dauguma darbuotojų ir studentų nenorėjo nuversti verslininkų klasės, buvo nepatogus, todėl jie norėjo paaštrinti nesutarimus tarp darbininkų ir kapitalistų.
Teroristai, kurie vykdė žudynes „Charlie Hebdo“, pademonstravo profesionalaus mokymo ženklus. Jie kalbėjo prancūzų kalba be akcento, ir tikrai žinojo, kad gali būti žaislu Marine Le Pen ir islamofobiško Prancūzijos kairiojo sparno rankose.
Jie galėjo būti tiesiog prancūzai, tačiau kova buvo pasunkinta. Šios žudynės nebuvo dievobaimingas išpuolis. Tai buvo siekis išprovokuoti Europos visuomenę, kad ji pradėtų rengti pogromus prieš Prancūzijos musulmonus. Tokiu atveju „al-Qaeda“ samdinių ieškojimas staiga taptų sėkmingas. Ironiška, pranešama, kad vienas iš dviejų nužudytų policininkų buvo musulmonas.
„al-Qaeda“ Mesopotamijoje (dar žinoma kaip Irako „al-Qaeda“), tuomet vadovaujama Abu Musabo al-Zarqawi, naudojo tokią strategiją, nuolatos puldinėdama šiitus ir jų šventuosius simbolius, taip siekdama išprovokuoti milijonų sunitų etninį valymą Bagdade.
Ekstremistai minta kitų žmonių ekstremizmu ir yra negailestingai palaužiami tolerancija.
Poliarizacija tęsėsi su įvairiomis „Daesh“ reinkarnacijomis (taip arabiškai vadinama ISIL arba ISIS, kuri yra kilusi iš „al-Qaedos“ Mesopotamijoje).
Kontradikcijų aštrinimas yra sociopatų ir totaritaristų strategija, naudojama siekiant žmones atpratinti nuo jiems būdingo lengvabūdiškumo, gaudyti juos, mobilizuoti jų energiją ir turtą tam, kad apsišaukėlis „didysis“ lyderis galėtų siekti savo tikslų.
Vienintelis efektyvus atsakas į tokią manipuliatyvią strategiją yra bandymas atsispirti impulsui kaltinti visą grupę dėl kelių asmenų veiksmų ir nesiimti identiteto politikos atsakomųjų veiksmų.
Mes turime pavyzdį, kaip kovoti su teroristų provokacijomis. Kai Andersas Behringas Breivikas Norvegijoje įvykdė masinę žmogžudystę, Norvegija nepradėjo karo su terorizmu. Ji teisė A.B.Breiviką kaip įprastą nusikaltėlį teisme. Norvegai liko įsipareigoję savo modernioms vertybėms.
Dauguma prancūzų taip pat neišduos žmogaus teisių, kurias jie ir sukūrė. Tačiau siauros ir neapykantos pilnos mažumos gali gauti naudos iš šios poliarizavimo strategijos. Europos ateitis priklauso nuo to, ar Marine Le Pen bendraminčiams bus leista tapti pagrindine politine srove. Ekstremistai minta kitų žmonių ekstremizmu ir yra negailestingai palaužiami tolerancija.
