Naujausių apklausų duomenimis, buvusio premjero Silvio Berlusconio dešiniojo sparno koalicija įgauna vis daugiau rinkėjų paramos. Vis dėlto panašu, kad ji gali taip ir nesurinkti 40 proc. balsų – būtent šis skaičius laikomas slenksčiu, būtinu koalicijai formuoti.
Kitos dvi didžiosios politinės grupės – buvusio premjero Matteo Renzi centro dešiniųjų Demokratų partija ir populistinis „Penkių žvaigždžių judėjimas“ – taip pat vargiai surinks vyriausybės formavimui reikalingų balsų kiekį.
Stebėtojai mano, kad po rinkimų vyks ilgos derybos, o galbūt net dar vienas balsavimas.
Dėl ko dar turėtų nerimauti tiek italai, tiek likusios Europos gyventojai?
Nemažėjanti valstybės skola
Italijos ekonomika – trečioji pagal dydį euro zonoje. Kartu ji – viena lėčiausiai augančių ir labiausiai įsiskolinusi. Italija, kurios skola siekia apie 130 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP), nusileidžia tik Graikijai. Pastaroji įsiskolinusi apie 180 proc. savo BVP.
Anot Italijos banko, spalį šalies vyriausybės skola siekė 2,3 trln. eurų. Kiekvienam italui, įskaitant naujagimius, tenka po 35 tūkst. eurų skolos. Graikijos valstybės skola siekia 320 mlrd. eurų, kiekvienam piliečiui tenka po 29 tūkst. eurų.
Europos Komisija (EK) lapkritį rašė, kad Italijos skola „yra bendro susirūpinimo euro zonoje šaltinis“. Situacijos nepagerina ir tai, kad nė viena partija ne tik nežada sumažinti skolos, bet, panašu, varžosi, kuri dar labiau ją išpūs: kai kurie politiniai judėjimai pasiūlė padidinti valstybės išlaidas iki 200 mlrd. eurų – beveik 12 proc. BVP.
Išaugęs migrantų srautas
Praeitais metais Italiją pasiekiančių migrantų skaičius sumažėjo maždaug 35 proc. – nuo 181 tūkst. 2016 m. iki 120 tūkst. 2017 m. Iš dalies už tai galima dėkoti vidaus reikalų ministrui Marco Minniti ir jo kontroversiškoms pastangoms: migrantų srautą sustabdyti padėję susitarimai su Libijos pareigūnais sulaukė žmogaus teisių gynėjų kritikos.
Europos Sąjungos (ES) pareigūnai džiaugiasi suvaldyta krize, tačiau nerimauja, kad dėl chaoso Libijoje ši strategija nėra ilgalaikė.
2015-ųjų migrantų krizė sukrėtė Vokietijos ir Austrijos politiką – praeitais metais vykusių rinkimų metų kur kas daugiau žmonių balsavo už kraštutinius dešiniuosius.
Pareigūnai Briuselyje nerimauja, kad imigrantų srauto padidėjimas galėtų panašiai paveikti 2019-ųjų rinkimus į Europos Parlamentą (EP). Anot vieno ES pareigūno, Italijos „strategija turi tęstis iki rinkimų“.
Stiprėjantis euroskepticizmas
Apklausos nieko gero nežada ES rėmėjams. Spėjama, kad daugiausia balsų vienmandatėse apygardose surinks „Penkių žvaigždžių judėjimas“, siūlantis surengti referendumą dėl Italijos narystės Bendrijoje.
Jei nugalės S.Berlusconio dešiniojo sparno koalicija, Briuselis taip pat negalės lengviau atsikvėpti. Didžiausia buvusio premjero partijos partnerė – kraštutinių dešiniųjų „Šiaurės Lyga“, išpopuliarėjusi dėl euroskepticizmo.
Tiesa, pastaruoju metu abi partijos sušvelnino poziciją ES atžvilgiu. Antradienį „Penkių žvaigždžių judėjimo“ lyderis Luigis Di Maio sakė, kad Italijai palikti euro zoną „laikas nebėra tinkamas“. „Šiaurės Lygos“ lyderis Matteo Salvini panašiai atsisakė prieš eurą nukreiptos retorikos.
Anot analitikų, visiškai nepanašu, kad Italija surengs referendumą dėl euro. Tad kodėl ES nerimauja?
Anot EP liberalų frakcijos lyderio Guy Verhofstadto, valdančioji koalicija, kuriai priklauso „Šiaurės Lyga“, keltų grėsmę teisinės valstybės principui. Bet kokia vyriausybė, kurioje daugiausia įtakos turi euroskeptikai, stabdytų europietiškas reformas.
Sergio Fabbrini, Romoje įsikūrusios LUISS mokyklos Vyriausybinių studijų centro direktorius, rašė, kad „rinkimai turės istorines pasekmes Europai, kurioje gyvens italai“.
Draugystė su Rusija
Kad ir kaip baigsis kovo rinkimai, Maskva greičiausiai džiaugsis rezultatais. Priešingai nei praeitais metais vykusiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose, kuriuose Emmanuelis Macronas buvo vienintelis atvirai prieš Kremlių pasisakantis kandidatas, visos didžiosios Italijos politinės partijos į Maskvą žvelgia atlaidžiai.
2015 m. tuometinis premjeras M.Renzi grasino užblokuoti išplėstas ES ekonomines sankcijas Rusijai.
Vis dėlto net ir tai neprilygsta artimai S.Berlusconio ir prezidento Vladimiro Putino draugystei. Spalį buvęs premjeras Kremliaus lyderiui padovanojo iškalbingą dovaną: antklodę, ant kurios – vienas kitam ranką spaudžiančių politikų atvaizdas.
M.Salvini, kaip ir dauguma Europos kraštutinių dešiniųjų, niekada neslėpė simpatijų Kremliui. O „Penkių žvaigždžių judėjimo“ ketinimai aiškūs: jie ragina susilpninti Italijos vaidmenį NATO ir „nedelsiant atšaukti Rusijai skirtas sankcijas“.
