Ukrainos gynybos pajėgų naudojamos įvairios bepilotės sistemos – nuo antžeminių robotizuotų platformų iki smogiamųjų lėktuvų ir antžeminių dronų – galutinai pakeitė šiuolaikinį karą. Efektyvus vietinių ir užsienio dronų naudojimas parodė, kad šalis, turinti daug mažesnį karinį potencialą ir kariuomenę, gali įgyti pranašumą prieš asimetriškai didesnę priešo kariuomenę.
Ukrainos dronų gamintojai jau seniai dalyvauja naujausiose ginklavimosi varžybose ir savo gaminiais aktyviai stiprina šalies kariuomenę. Nuo 2018 m. Ukrainos bendrovės „Skyeton“ bepilotė orlaivių sistema ACS-3, pasižyminti unikalia iki 28 valandų nepertraukiamo skrydžio trukme, tarnauja Ukrainos pajėgoms. Maksimalus deklaruojamas šio bepiločio orlaivio veikimo nuotolis siekia iki 2 500 km, o skrydžio aukštis – iki 4 500 m, todėl jis nepasiekiamas priešo nešiojamosioms ar mobiliosioms priešlėktuvinės gynybos sistemoms, skelbia leidinys „New Voice“ (NV).
Iš pradžių ACS-3, kuris turi ir civiliniam naudojimui skirtą modelį „Raybird“, buvo sukurtas kaip oro kompleksas, skirtas duomenims rinkti ir apdoroti sudėtingomis sąlygomis ir dideliame plote. Tačiau per tą laiką, kol dronas veikia fronte, jo funkcionalumas gerokai išsiplėtė ir, be žvalgybos galimybių, jis gali tarnauti kaip skraidanti radioelektroninės kovos transporto priemonė, tiekti atsargas Ukrainos gynėjams arba smogti priešui.
NV kalba su „Skyeton“ generaliniu direktoriumi Romanu Kniaženka apie tai, kaip dronas pasiteisino fronte, kiek tokių sistemų reikia Ukrainos kariuomenės ginkluotosioms pajėgoms ir ar ši oro sistema naudojama virš Rusijos teritorijos.
– Kuo dar unikali jūsų bepilotė orlaivių sistema ACS-3? Kokios jos galimybės?
– Kai 2014 m. pradėjome kurti bepilotę orlaivių sistemą, išsikėlėme tris pagrindinius tikslus.
Pirmasis – maksimaliai padidinti savarankiškumą. Atsižvelgiant į tai, sistema nuolat modernizuojama ir tobulinama taip, kad dronų operatorius turėtų kuo mažesnę įtaką bepiločio orlaivio veikiančioms sistemoms. Tai daroma siekiant užtikrinti, kad dėl operatoriaus kaltės sugedusių, sudužusių ar prarastų bepiločių orlaivių procentas būtų beveik lygus nuliui.
Antrasis tikslas buvo sukurti kuo didesnio veikimo nuotolio ir skrydžio trukmės bepilotį orlaivį. Kadangi buvo siekiama sukurti orlaivį, kuris galėtų aprėpti, kontroliuoti ir stebėti dideles teritorijas ir plotus, buvo pasiektas rekordinis skrydžio laikas. Šiandien bepilotis orlaivis ACS-3 be degalų papildymo ore gali išbūti apie 24 valandas. Ir šis skaičius gali būti didesnis arba mažesnis, priklausomai nuo naudojamo naudingojo krovinio ir jo poveikio orlaivio aerodinamikai. Todėl yra buvę atvejų, kai ACS-3 ore išbuvo ilgiau nei 30 valandų.
Trečiasis iššūkis – patikimumas. Bendrovė skiria daug lėšų, kad užtikrintų, jog dronai galėtų atlikti kuo daugiau skrydžių. Pavyzdžiui, šiuo metu mes aptarnaujame orlaivius, kurie kovos sąlygomis yra atlikę daugiau kaip 300 išskridimų. Jei šį išskridimų skaičių padauginsite iš vidutinio orlaivio buvimo ore laiko – apie 14 valandų – galite įsivaizduoti jo našumą per daugiau nei 4200 valandų skrydžio.
Visa tai pavyko suderinti kompaktiškame orlaivyje (drono sparnų ilgis – beveik 3 metrai). Žinoma, pasaulyje yra dronų, galinčių skristi ilgai ir toli, tačiau 90 proc. jų matmenys bus daug didesni, o jiems paleisti reikės kilimo ir tūpimo tako. Akivaizdu, kad karo metu, kovų zonoje, orlaiviams sunku suteikti sutvarkytą kilimo ir tūpimo taką, o jei orlaivis yra didelių matmenų, jis yra lengvas taikinys, kurį priešas greitai numuš ir tuo viskas baigsis.
