2014 m. rugsėjį medicinos sesele dirbusi Agnesė Ngekia išgirdo, kad jos sūnus mirė nuo Ebolos viruso. Siera Leonėje Kono apygardoje gyvenanti A.Ngekia elgėsi griežtai pagal ligos prevencijos protokolą ir sūnui susirgus iškart jį išgabeno į vietinę ligoninę. Tačiau neilgai trukus po jo mirties į kaimą atvyko apsauginius rūbus dėvintys pareigūnai ir užkalė namų duris. A.Ngekios ir jos 17 asmenų šeimos laukė 21 dienos karantinas.
Už užkaltų durų A.Ngekia iškentė daug – sergantys jos kiti vaikai, baimė, kad jie mirs, baimė dėl savęs pačios. Negana to, baimė ir dėl ateities – kaip reikės išlaikyti šeimą, jei jie išgyvens. Pagrindinis maisto produktas Siera Leonėje yra ryžiai, kuriuos reikia sodinti, kol nesibaigė sezonas.
Nors A.Ngekios šeima turėjo ką sodinti, jie neturėjo teisės palikti namų ir užsiimti savo 8 akrų daržu. Įprastai padėtų kaimynai, tačiau niekas nenorėjo rizikuoti užsikrėsti Ebolos virusu. Daugiau kaip 60 proc. Siera Leonės gyventojų gyvena kaimo vietovėse ir maitinasi tuo, ką patys užsiaugina, bet jeigu niekas nepasėta, nebus ir derliaus.
Netgi Ebolos viruso tempams lėtėjant, liga tampa mažiau matoma, bet nepraranda savo poveikio bendruomenėms ir ekonomikai. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija prognozuoja, kad šių metų kovo mėnesį beveik 280 tūkst. gyventojų susidurs su maisto trūkumu, kai tuo tarpu virusas pasiglemžė apie 3 tūkst. gyvybių – menką dalį palyginus su tais, kurie dėl epidemijos lieka alkani.
Siera Leonė dėl Ebolos viruso pateko į keblią padėtį, nes epidemija ir jos prevencija trukdo tradiciniams žmonių susibūrimams. Žemės ūkis, šalies gyvavimo pagrindas, priklauso nuo dešimčių vyrų ir moterų, su mačetėmis, kastuvais ir plikomis rankomis dirbančių žemę ir kartu dainuojančių.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija prognozuoja, kad šių metų kovo mėnesį beveik 280 tūkst. gyventojų susidurs su maisto trūkumu, kai tuo tarpu virusas pasiglemžė apie 3 tūkst. gyvybių.
„Mus vienija ūkininkavimas. Susirinkę mes kalbamės apie šeimas, sprendžiame problemas, drąsiname vieni kitus“, – aiškino Bondu Lebbe, Kono regiono Moterų susivienijimo, kuriam priklauso ir A.Ngekia, prezidentė.
Tačiau dėl Ebolos viruso ūkininkai nebesamdo papildomos darbo jėgos sėjai, laukų priežiūrai ir derliaus nuėmimui, bijodami užsikrėsti. Darbininkai bijo to paties, o sezoninė darbo jėgos migracija nebevyksta dėl migravimo ribojimų.
Netgi vyriausybė draudžia didesnius nei 5 asmenų susirinkimus, todėl B.Lebbe pasakojo, kad vis dar bandantys dirbti žemę tai daro mažomis, atskiromis grupelėmis, bet tai geriau negu nieko.
Visgi didelę šalies dalį Ebolos virusas nusiaubė daug stipriau ir laukai ten dirvonuoja. Ūkininkams išmirus, daugeliui šeimų patyrus sukrėtimus ir išsibarsčius, o kitiems pabėgus nuo epidemijos plitimo, ryžių derlius liko nepasodintas ir nenuimtas.
Tuose regionuose, kuriuose viruso pavyko išvengti, atsirado kita problema – kaip parduoti ryžius, jeigu turgūs uždaryti, o keliai užblokuoti. Žemės ūkio sektoriaus produktyvumo sumažėjimas turi poveikį visai šaliai, nes šis sektorius sudaro pusę bendrojo vidaus produkto (BVP) ir aprūpina visą šalį maistu.
Ryžių trūkumas gali sukelti badą, dar daugiau, dėl Ebolos viruso panaši situacija susidarė ne vien Siera Leonėje, bet ir Liberijoje bei Gvinėjoje. Prognozuojama, kad dėl maisto trūkumo vien 2015 m. kovą šiose trijose valstybėse gali nukentėti daugiau nei milijonas gyventojų, o skaičius augs, nes sėklos, kurios buvo skirtos būsimai sėjai, bus suvalgytos.
Bado būtų galima išvengti imantis prevencijos veiksmų – importuojant maisto produktus, žemdirbiams, neturintiems pakankamai derliaus pardavimui, suteikiant paskolas, prieš sėją parūpinant ryžių sėklų ir padedant žemdirbiams užauginti greitai bręstančių daržovių derlių.
Tačiau tam būtinos lėšos, kurių neturi ir taip suniokota šalis. Tarptautinė bendruomenė padeda kovoje su virusu, bet nepadeda rinkti lėšų. Josephas Sesay, Siera Leonės žemės ūkio ministras perspėja, kad nesiėmus greitų veiksmų, laukia nebe kova su virusu, o kova su maisto trūkumu. Tačiau svarbiausia, kad žmonės tikėtų, jog gyvenimas grįžo į savas vėžes, tik tada žemės ūkis atsigaus.
Prognozuojama, kad dėl maisto trūkumo vien 2015 m. kovą Siera Leonėje, Gvinėjoje ir Liberijoje gali nukentėti daugiau nei milijonas gyventojų.
Vilties suteikia ir tokios istorijos, kaip A.Ngekios. Kol ji ir jos šeima buvo laikomi karantine, B.Lebbe ir kitos Kono regiono moterų kooperatyvo narės padėjo šeimai maistu.
Jos parūpino A.Ngekiai mobilųjį telefoną, kad galėtų padrąsinti ir paguosti ją per atstumą. Tačiau svarbiausia, kad tos moterys A.Ngekios ūkio žemę užsodino ryžiais. Tuo tarpu pati A.Ngekia telefonu joms duodavo nurodymus laikytis atstumo ir nepamiršti dezinfekcijos.
Tuo metu Kono regione prasidėjo didžiulė Ebolos epidemija, ligoninės buvo perpildytos žmonių, o visame regione paskelbtas 3 savaičių karantinas. Todėl derliaus nuėmimas tapo drąsos ir ryžto simboliu.
Po karantino paaiškėjo, kad niekas iš A.Ngekios šeimos nėra užsikrėtęs Ebolos virusu. Tačiau jie vis dar jaučiasi pažymėti viruso. A.Ngekia bando grįžti į kasdienį gyvenimą ir kaip seselė dalyvauja programose, aiškinančiose Ebolos viruso prevenciją. O kaip žemdirbė ji ruošiasi derliaus nuėmimui. Nors derlius pranašaujamas menkas dėl darbo jėgos stokos, jo nuėmimas bus pirmas žingsnis į šeimos išgyvenimą, bendruomenės stiprinimą ir tautos išlikimą.
