Anksčiau šiais metais per dvi savaites Švedijoje nugriaudėjo net penki sprogimai. Bet švedams tai nėra neįprasta: antraštės apie kraupius nusikaltimus, šantažą ir gaujų vykdomas egzekucijas jau spėjo juos prisijaukinti.
Kadangi šalis nuo seno garsėja saugumu, piliečiai svarbiausia tema prieš rugsėjį vyksiančius visuotinius rinkimus jau dabar vadina tvarką ir teisingumą.
Tiesa, kalbėti apie nusikalstamumą Švedijoje vis dar jautru. Diskusijas apie šią problemą į kompromisus orientuotoje skandinaviškoje visuomenėje varžo įvairūs tabu.
Žmonės priprato prie smurto
Kaip pastebi internetinio žurnalo „Kvartal“ vyriausioji redaktorė Paulina Neuding, norint suprasti nusikalstamumo Švedijoje fenomeną svarbu pažymėti, kad šalyje, kaip ir visur Vakaruose, pastaraisiais dešimtmečiais mažėjo mirtinų nusikaltimų, ypač spontaniškų ar su alkoholio vartojimu siejamų nužudymų.
„Vis dėlto žmogžudysčių skaičius Švedijoje susitraukė ne taip smarkiai, kaip kaimyninėse valstybėse“, – pabrėžia P.Neuding.
Pavyzdžiui, gaujų įvykdomų nužudymų šaunamaisiais ginklais, kurie daugiausia registruojami su imigracija siejamose paralelinėse visuomenės grupėse, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje būdavo užfiksuojami 4 per metus.
Dabar rodiklis pasiekė 40 per metus. O tai reiškia, kad Švedija iš mažo nusikalstamumo šalies virto valstybe, kur nužudymų 100 tūkst. gyventojų tenka kur kas daugiau nei vidutiniškai Vakarų Europoje.
Nieko nebestebina automobilių padeginėjimai, išpuoliai prieš medikus, atvykstančius į incidentų vietas, riaušės. Susišaudymai dabar tokie įprasti, kad į laikraščių antraštes nė nebepatenka – nebent būna labai įspūdingi ar pareikalauja aukų.
Žinias apie išpuolius greitai pakeičia sporto naujienos ar gandai iš pramogų pasaulio – auditorijos smurtas taip nebejaudina. Dar prieš kelis dešimtmečius sprogdinimus ir riaušes aptarinėdavo visa Švedija.
Pavojingi kvartalai
Didėjantis smurto lygis nepraslydo pro Švedijos kaimynų akis. Norvegai įprato naudoti frazę „švediškos sąlygos“, jei kalba apie nusikaltimus ir socialinius neramumus.
Švedija iš mažo nusikalstamumo šalies virto valstybe, kur nužudymų 100 tūkst. gyventojų tenka kur kas daugiau nei vidutiniškai Vakarų Europoje.
Savo ruožtu buvęs Danijos premjeras Andersas Foghas Rasmussenas viename interviu pasakė: „Švediją dažnai naudoju kaip atbaidantį pavyzdį.“
Reaguodama į tokias nuomones, Švedijos vyriausybė už mokesčių mokėtojų pinigus užkūrė tarptautinę šalies įvaizdžio švarinimo kampaniją, kurios tikslas – įtikinti pasaulį, kad nusikalstamumas nėra tokia jau didelė problema.
Kovą viešėdamas Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, Švedijos premjeras Stefanas Löfvenas pripažino, kad bėdų su nusikaltimais, konkrečiai – šaudymais, yra, bet paneigė, jog šalies miestuose yra zonų, į kurias nedrįsta įžengti net policija.
Praėjusią savaitę su tokia pat žinia į Vengriją vyko švietimo ministras Gustavas Fridolinas.
Tačiau realybė pačioje Švedijoje, regis, kitokia. Paramedikų profsąjungos vadovas Gordonas Grattidge'as ir jo pirmtakas Henrikas Johanssonas „Kvartal“ neseniai patvirtino, kad tikrai yra kvartalų, kur greitosios pagalbos automobiliai nevažiuoja – nebent su policijos palyda.
Nepatogūs faktai nutylimi
Švedai paprastai nemėgsta iškilmingai didžiuotis savo šalimi, bet jiems patinka „švediško modelio“ – kad ši valstybė yra pavyzdys likusiam pasauliui – idėja, kuri yra svarbi nacionalinio įvaizdžio dalis.
O kadangi nusikalstamumas paprastai ir pagrįstai siejamas su Stokholmo nesugebėjimu integruoti imigrantų, nusikaltimų skaičiaus augimas yra jautri tema.
Ir valdžia, ir opozicija Švediją vadina „humanitarine supervalstybe“, per migrantų krizę noriai priėmusią daugybę prieglobsčio prašytojų. Tad pareigūnams labai nelengva pripažinti akivaizdžią problemą.
Antai kovą darbo rinkos ministrė Ylva Johansson BBC pareiškė, kad prievartavimų ir seksualinio priekabiavimo atvejų skaičius Švedijoje „vis mažėja ir mažėja“. Iš tiesų – didėja, tad Y.Johansson vėliau buvo priversta atsiprašyti.
Panašiai elgėsi ir buvęs premjeras Carlas Bildtas, kuris viename rašinyje Švedijos imigracijos politiką pavadino „sėkmės istorija“, bet apie vis dažnesnius nusikaltimus neužsiminė.
Kai gruodį šalyje imta puldinėti žydų institucijas (Geteborge bandyta padegti sinagogą), C.Bildtas pareiškė, kad antisemitizmas nėra didelė problema Švedijoje, ir kažkodėl paaiškino, kad istoriškai valstybėje grėsme laikyti katalikai. Iš tiesų nepilnaverčiais piliečiais čia laikyti ir žydai.
>>>
Dar vienas įspūdingas pavyzdys – oficialus vyriausybės tinklalapis, kuriame pateikiami „faktai apie migraciją, integraciją ir nusikalstamumą Švedijoje“ ir kuris neva triuškina mitus apie šalį.
Vienas „klaidingas teiginys“ – kad „Švedija neseniai patyrė pirmąjį islamistinį teroristinį išpuolį“.
Mitas? Kažin, nes pernai balandį penkis žmones Stokholme sunkvežimių mirtinai sutraiškęs uzbekas Rachmatas Akilovas yra džihadistas, kuris prieš ataką prisiekė ištikimybę grupuotei „Islamo valstybė“ (IS).
R.Akilovas šiuo metu yra teisiamas, o teisme išdidžiai kartoja, kad palaiko IS ir per išpuolį siekė pražudyti būtent Švedijos piliečius. Uzbekas taip pat palaikė ryšiais su džihadistais kitose šalyse.
Vyriausybė pasiteisino, kad vien priesaikos IS neužtenka – atsakomybės už išpuolį pati grupuotė neprisiėmė. Bet šiuo metu, kai taip svarbu kovoti su klaidingomis naujienomis, Stokholmo bandymai apžaisti politine prasme nepatogius faktus atrodo itin neatsakingi.
Kartais daug ką į vietas sustato prašalaičio žvilgsnis. Sausį britų leidinyje „The Sunday Times“ pasirodęs Bojano Pancevskio tekstas apie imigracijos ir nusikalstamumo ryšį Švedijoje sukėlė didelį skandalą.
Kai taip svarbu kovoti su klaidingomis naujienomis, Stokholmo bandymai apžaisti politine prasme nepatogius faktus atrodo itin neatsakingi.
Stokholme neabejota, kad iš dalies ir dėl šio rašinio Jungtinės Karalystės ir Kanados užsienio reikalų ministerijos paskelbė įspėjimus dėl kelionių į Švediją, kuriuose minėti gaujų nusikaltimai ir sprogdinimai.
„Skamba taip, lyg smurtas būtų nekontroliuojamas“, – piktinosi Malmės policijos vadovas Stefanas Sinteusas.
Pareigūnas kažkodėl nepanoro pripažinti, kad vos prieš kelias dienas į policijos nuovadą Malmėje buvo mesta rankinė granata, o dar anksčiau mieste buvo susprogdintas policijos automobilis.
Švedija – Vakarų Europos šalis. Joje nevyksta karas. „Tad ar ne logiška laikyti tokį smurtą nekontroliuojamu?“ – klausė P.Neuding.
