Mat H.Chavezas niekada nesprendė problemų iš esmės, jis tiesiog imdavosi veiksmų, kurie atnešdavo momentinį rezultatą. Tačiau šalis, kurios pajamų šaltinis buvo nafta, laikėsi, kol naftos kainos buvo aukštos.
Dabar Venesuelą ištiko visiška griūtis: nėra pinigų, nėra maisto produktų, sutrikęs elektros ir vandens tiekimas. Ilgus metus taikyta planinė socializmo ekonomika patyrė krachą. Tuo pat metu sukeldama grėsmę ir prezidentui Nicolui Maduro, ne tik perėmusiam šalį po H.Chavezo mirties, bet ir mėginusiam toliau tęsti jo politiką.
Ir miltai atrodo tarsi auksas, kai jų trūksta. Antro pagal dydį Venesuelos miesto Marakaibo gyventojai stumdosi dėl maisto pakuočių, bet šį kartą jie peržengė visas ribas. Šių pakuočių šiaip jau niekas neparduoda – minia jas, kaip ir daugybę kitų produktų, šią savaitę pradėjo grobti savavališkai, kai sunkvežimiai dar tik vežė krovinius į parduotuves. Didžiausią smurto proveržį užfiksavo Marakaibo pareigūnai, bet mažesnių incidentų pasitaikė įvairiose Venesuelos vietose.
„Dabar negalime atidaryti parduotuvių, nes bijome. Čia buvo atėjusi tūkstantinė minia, o prieš ją – tik dešimt pareigūnų. Minia labiau apsiginklavusi nei pareigūnai. Ar tai normalu?“ – klausia parduotuvės savininkas Shaud Crondervi.
Čia buvo atėjusi tūkstantinė minia, o prieš ją – tik dešimt pareigūnų. Minia labiau apsiginklavusi nei pareigūnai. Ar tai normalu? – klausia parduotuvės savininkas Shaud Crondervi.
Marakaibo valdžia sako, kad su plėšikais pagaliau susitvarkė ir į areštines uždarė bent šimtą įtariamųjų. Venesueloje pasitaiko ne tik plėšimų. Pagal 45 žmogžudysčių, tenkančių 100 tūkst. gyventojų, rodiklį, šalis yra viena pirmųjų pasaulyje ir minėtas rodiklis 10 kartų didesnis nei Jungtinėse Valstijose, kuriose žiniasklaida paprastai labai sureikšmina šaudymus. Venesueloje nebuvo sureikšminama, bet šios savaitės smurto proveržis sukrėtė net ir Venesuelos žiniasklaidą, kuri atvirai skelbia – šalyje vyrauja anarchija. Kritikai dėl jos kaltina socialistų valdžią, o valdžia – sąmokslininkus.
„Turiu informacijos, kad radikalūs dešiniųjų lyderiai moka nusikaltėliams, juos organizuoja ir koordinuoja. Tarsi plėšikavimas padėtų spręsti šalies problemas“, – teigia Venesuelos Sulijos valstijos gubernatorius Francisco Arias.
Piktinasi venesueliečiai ne tik dėl būtiniausių produktų stygiaus ar varginančių eilių parduotuvėse. Šią savaitę kantrybės taurę perpildė sutrikęs vandens ir elektros tiekimas. Siekdama mažinti elektros vartojimą, valdžia apvertė aukštyn kojomis darbo savaitę ir dabar poilsio dienų tiek, kiek anksčiau buvo darbo – penkios. Bet prie elektros tiekimo pripratę gyventojai namie turbūt nuobodžiauja, nes elektrą Venesuela išjungia keturioms valandoms per dieną ir tik sostinei Karakasui daro išimtį.
„Siaubas. Mano namuose elektros nebuvo tris dienas ir tris naktis. Viskas, kas buvo šaldytuve, – sugedo“, – piktinasi kirpėja Maria Tete.
Elektros trūksta, nes dėl sausros labai sumažėjo vandens lygis pagrindinėje Gurio hidroelektrinėje, kuri pagamina du trečdalius šaliai reikalingos elektros. Tačiau valdžios kritikai sako, kad dėl stygiaus kalta planinė socialistų ekonomika ir dabar pats metas jos atsikratyti. Henrique Caprileso vedama dešiniųjų opozicija, kuri pernai laimėjo rinkimus į mažai galių turintį parlamentą, surinko 600 tūkst. parašų, tai yra tris kartus daugiau nei reikėjo ir inicijuoja referendumą dėl prezidento nušalinimo.
„Čia vienintelė eilė, kurioje laukti verta ir kurioje yra norinčių laukti. Pasirašyti dėl referendumo – kiekvieno pilietinė ir moralinė pareiga“, – sako dešiniųjų opozicijos aktyvistas Carlosas Montero.
Tiesa, pagal įstatymą, parašų rinkėjų dar lauka antras etapas, kuriame jau reikės surinkti keturis milijonus parašų. Ir spėti būtina iki šių metų pabaigos, nes vėliau prezidento kadencija persiris į antrą pusę ir tokiu atveju, referendumu nušalinus prezidentą, jo vietą užima bendražygis viceprezidentas, o ne skelbiami rinkimai, kaip trokšta opozicija.
„Gerbkime opoziciją ir tegul ji tęsia savo sumanymą, bet jis neturi jokios politinės ateities. Pažadu, kad liksiu prezidentu bent jau iki 2018 m. ir tęsiu socialistinę revoliuciją. Tęsiu didingą socializmo misiją su visomis programomis“, – tikina Venesuelos prezidentas.
Socializmo misiją prezidentas N.Maduro perėmė iš legendinio H.Chavezo, mirusio prieš trejus metus. Net ir kritikai pripažino – H.Chavezui socialistinėmis programomis tikrai pavyko perpus sumažinti gyvenančiųjų už varganus du dolerius per dieną skaičių. Tačiau kaina, pasak kritikų, buvo milžiniška ir planas veikė tik, kol laikėsi aukštos naftos, kurios ištekliai šalyje vieni didžiausių pasaulyje, kainos. Tai viena iš tų retų ekonomistų prognozių, kurios išsipildo – apie krachą analitikai įspėjo dar H.Chavezui esant gyvam.
„Kol žmonės mato aukštas naftos kainas, tol mano, kad viskas gerai. Bet kai naftos kaina kris, ekonomikos modelis suduš į šipulius. Todėl čia visada dominuoja trumpojo laikotarpio vizija“, – 2013 m. komentavo ekonomikos analitikas Asdrubalas Oliveros.
Nuspėti krachą buvo lengva, nes net 90 proc. pajamų iš eksporto Venesuela gauna parduodama naftą, o kitų perspektyvių ekonomikos veiklų valstybė nesugebėjo išvystyti, nors ūkį planavo labai kruopščiai. Taip kruopščiai, kad net reguliuoja 50 tokių būtiniausių produktų, kaip pienas, cukrus ar kava, kainas siekdama padaryti jas prieinamas vargšams. Bet kas iš to, kai už nustatytas kainas neatsiranda norinčių gaminti ir parduoti. O jei atsiranda – tai šešėlyje parduoda daug brangiau. Pavyzdžiui, kiaušinius – tris kartus brangiau. O Amerikos doleris juodojoje rinkoje kainuoja šimtus kartų daugiau, nei nustatė valstybė. Už nustatytą santykį valstybė dolerius pakeičia tik išrinktiesiems, nes pačiai trūksta pinigų rezervo. Kritikai sako, kad tokie reguliavimai pakurstė infliaciją, kuri šiuo metu yra didžiausia pasaulyje ir metų pabaigoje gali siekti 200 proc. Kai taip kyla kainos – skurstančių vos už du dolerius ir vėl žaibiškai daugėja.
„12 proc. gyventojų dabar per dieną valgo tik du arba mažiau kartų. Taip daro 3 mln. venesueliečių“, – sako Venesuelos mitybos ekspertė Marianella Herrera.
O dar prieš kelerius metus skurdžiausiems maistą tiesiogiai tiekė valdžia, sulaukusi net Jungtinių Tautų pagyrų. Bet dabar Venesuela supranta – valdžia pažadėjo daugiau, nei iš tiesų galėjo.
