Visą kūną perveriantis skausmas, nesugebėjimas šlapintis ar tiesiog sėdėti – visa tai patiria paauglės merginos Somalyje, kurioms tenka susidurti su siaubinga vietine tradicija.
„Tos emocijos perveria mane ir kitas Somalio mergaites, kurio patyrė šitą brutalią procedūrą. Visi apie tai žino, bet niekas nekalba apie tai prieš ar po procedūros“, – pasakojo Hoodo.
„Kai tau sueina penkiolika, tu turi būti „pataisyta“. Visos šeimos daro tai savo dukroms… Tu neturi teisės pasakyti: ne, aš to nenoriu“, – pasakojo iš Somalio kilusi mergina, radusi prieglobstį Švedijoje.
Naudoja spaudimą
Pasak jos, jei motina nenori, kad jos dukrai būtų atlikta genitalijų apipjaustymo procedūra, ji susiduria su bendruomenės spaudimu ir grasinimais. Motinos sutikimas šiame procese būtinas, tad bendruomenės lyderiai panaudoja visas įmanomas spaudimo priemones.
„Vienintelis būdas to išvengti – išvykti iš šalies ir slėptis“, – sakė Hoodo. „Žinau, ką kalbu, kai sakau, kad tai pareikalauja nežmoniškų pastangų“, – pasakojo mergina.
Merginų genitalijų apipjaustymas yra senovinė tradicija, kuri Eritrėjoje, Etiopijoje, Egipte, Sudane, Nigerijoje, Ugandoje ir, žinoma, Somalyje siekia kelių tūkstantmečių tradicijas. Taip bandoma apriboti moteris nuo tariamo jų ištvirkimo ir užtikrinti santuokos saitų tvirtumą. Tiek šių šalių žiniasklaida, tiek visuomenės slepia tokių košmariškų procesų žalą ir sprendimus.
„Man ir kitoms merginoms atvykti į Švediją ir patirti, kad čia mūsų teisės yra gerbiamos, kad čia tos procedūros yra draudžiamos, yra tikra dovana“, – sakė Hoodo. Jos teigimu, šis procesas vyksta net ir tada, kai šeimos gyvena užsienyje. Dukros yra siunčiamos į Somalį ir kitas valstybes, ten joms nelegaliai atliekamas vadinamasis apipjaustymas, ir po kelių mėnesių jos parsiunčiamos atgal.
Dauguma žmonių turi du pasirinkimus: priešintis ir mirti arba susidėti su režimu ir žudyti.
„Dabar, kai esu Švedijoje, aš ir mano draugės galim papasakoti, ką mes išgyvenome“, – kalbėjo somalietė. Jos teigimu, situacija Somalyje dabar yra ekstremali, šalį tiesiog užvaldė teroristinis „al-Shabaab“ judėjimas.
„Dauguma žmonių turi du pasirinkimus: priešintis ir mirti arba susidėti su režimu ir žudyti. Niekam nerūpi, ar tu esi nepilnametis. Nėra jokios valdžios apsaugos, jokios policijos, jokio saugumo. Smurtas prieš moteris nutinka kasdien, o skurdas leidžia žmones įtikinti bet kuo“, – pasakojo mergina.
„Jei nesi baigęs mokyklos ar neturi darbo, tai belieka prisidėti prie „al-Shabaab“. Tai pateikiama kaip vienintelė galimybė, nors iš tiesų tu aukoji savo gyvybę“, – teigė iš košmaro Somalyje ištrūkusi 18-metė.
Susiduria su skeptišku požiūriu į pabėgėlius
Mergina pasakojo, kad teroristinė grupuotė turi stiprų užnugarį ir finansavimą užsienyje, tad yra papirkusi vietinę žiniasklaidą. Pasak jos, laikraščiuose rašoma, kad saugumo situacija Somalyje gerėja. Aplink vyriausybės pastatus ar prabangesnius viešbučius, kur gyvena užsieniečiai saugumas išties sustiprintas, tačiau rajonuose vyksta neįtikėtino žiaurumo procesai ir žudynės.
Hoodo teigimu, Švedijoje jos nelaukė rojus ar lengvas gyvenimas. „Aš greitai supratau, kad esu prieglobsčio ieškantis, niekam nereikalingas vaikas“, – teigė ji. „Praėjo jau puskevirtų metų, bet aš vis dar nenusikratau šios etiketės“, – sakė Stokholme gyvenimą pradėti bandanti somalietė.
„Neturėčiau nieko prieš, bet tas terminas „migrantas“ yra sakomas su labai negatyviu kontekstu. Jaučiuosi kaip svetimas žmogus, kai žiniasklaida vartoja šitą terminą“, – sakė Hoodo.
„Kai tik nutinka kas blogo, kaltinimai metami migrantams ar musulmonams. Kai taip nutinka, aš iškart pajaučiu, kad žmonės nuo manęs lyg ir atsitraukia, manydami, kad aš susijusi su tais žmonėmis. Žiniasklaida taip pat nuolat pabrėžia negatyvius dalykus, tad aš nuolat jaučiuosi diskriminuojama. Norėčiau, kad dažniau būtų kalbama apie gerus migracijos aspektus“, – kalbėjo mergina.
Neatvykau čia, kad laiminga sau gyvenčiau Švedijoje“, – teigė Hoodo. – Jei sąlygos Somalyje būtų bent kiek panašios į tas, kokios yra Švedijoje, aš gyvenčiau ten.
„Neatvykau čia, kad laiminga sau gyvenčiau Švedijoje“, – teigė Hoodo. – Jei sąlygos Somalyje būtų bent kiek panašios į tas, kokios yra Švedijoje, aš gyvenčiau ten.“
Per mažai asmeninių istorijų
Jos teigimu, žmonės sunkiai supranta tas jėgas, kurios verčia bėgti iš namų ir to nepaaiškins televizijos naujienų reportažai ar paprasčiausia statistika.
„Tai nepaaiškins to, ką jaučia žaginamas ar žudomas žmogus“, – skausmingai pareiškė Hoodo. „Tie, kas niekada neturėjo bėgti iš savo namų, gali tik įsivaizduoti, ką gali jausti, kai tavo tėvas ar brolis žūva mūšyje, o mama yra išprievartaujama. Ar žmogus gali įsivaizduoti, ką reiškia, kai tau nupjauna kūno dalį, tavo brolis užmušamas, o sesuo prievartaujama?“ – retoriškai klausė Hoodo.
Jos manymu, žmonės turėtų nustoti skaičiuoti tik aukas ir pradėti klausyti asmeninių istorijų.
„Viena moteris manęs paklausė: iš kur tu čia atsiradai? Aš jai sakiau, kad esu švedė. Ji manim netikėjo“, – pasakojo somalietė, teigdama, kad žmonės turėtų būti matomi kaip asmenybės, broliai ir seserys, nepaisant to, kad vilki juodus ar baltus marškinėlius.
„Man buvo tik keturiolika metų, kai aš viena atvykau į Švediją. Aš tuo metu galbūt buvau drąsesnė už savo bendraamžius Švedijoje, bet neturėjau tėvų palaikymo, kurio man taip reikėjo. Vieną dieną tai galite būti ir jūs“, – sakė Hoodo.
