„Esame įpratę keikti savo istoriją ir politikus, kurie praeityje vadovavo mūsų šaliai. Kartais esame įsitikinę, kad būtent buvę politikai atvedė mūsų šalį į pelkę. Tačiau dabartiniai politikai taip pat turėjo savo nuoskaudų. Apskritai visada kalta būdavo „valdžia“. Bet jei į savo istoriją pažvelgtume vien faktų požiūriu, emocijas atidėdami į šalį?“ – skelbiama publikacijoje rusų kalba, kuria aktyviai dalijasi ir Lietuvos socialinių tinklų vartotojai.
Tekste išdėstyti teiginiai apie L.Brežnevo valdymo metus. Pasak juos išnagrinėjusio Rusijos istorijos specialisto D.Savino, tai vieni populiariausių mitų, kurie dabar propagandos tikslais vėl brukami Rusijos ir buvusių okupuotų šalių gyventojams.
Teiginys. Aštuntajame dešimtmetyje, valdant L.Brežnevui, Sovietų Sąjunga užėmė pirmąją vietą Europoje pagal žemės ūkio produkcijos gamybą ir daugelį pramonės šakų.
Realybė. Anot istoriko, šiuo atveju vartojamas terminas „Europoje“ nėra labai aiškus ar apibrėžtas.
„Be to, pabrėžčiau, kad būtent L.Brežnevo valdymo laikotarpiu SSRS negalėjo pati pilnai apsirūpinti žemės ūkio produkcija – iš užsienio šalių, pavyzdžiui, Kanados, buvo reguliariai perkami grūdai.
Po įsiveržimo į Afganistaną sankcijos grūdų importui tapo didžiule problema Sovietų Sąjungai.
Devinto dešimtmečio pradžioje Rostovo srityje metinė mėsos suvartojimo norma vienam žmogui buvo griežtai reglamentuota ir tesiekė vos 2 kilogramus.
Visi šie faktai įrodo, kad SSRS toli gražu nelyderiavo žemės ūkio produkcijos gamybos srityje.
Teiginys. Tuo metu daugelio produktų trūko, tačiau visada buvo galima nuvažiuoti į sostinę ir apsirūpinti atsargomis.
Realybė. Anot D.Savino, vykti apsipirkti į kitus miestus galėjo sau leisti toli gražu ne visi.
„Nelabai aišku, kaip valstybėje, tuo metu užėmusiai šeštadalį pasaulio sausumos teritoriją, gyventojai turėtų tai įgyvendinti – vien iš Tomsko ar Omsko į Maskvą reikėtų skristi apie aštuonias valandas lėktuvu.
Tačiau man žinomi atvejai, kai iš Maskvos žmonės gabendavo, pavyzdžiui, mėsą milžiniškus atstumus – tai buvo daroma dėl tuo metu buvusio siaubingo deficito.
Po 1979 metų, kai prieš SSRS buvo įvestos sankcijos ir prasidėjo tikra maisto produktų trūkumo krizė, partijos Centro Komitetą (CK) užplūdo kalnai laiškų iš visos Sovietų Sąjungos, kurioje buvo reikalaujama įvesti maisto kortelių sistemą.
Tačiau, pasak Anatolijaus Černiajevo, kuris tuo metu dirbo CK, tą padaryti buvo neįmanoma, nes tokiu atveju tektų aprūpinti maistu ne pasirinktinai vien tik Maskvą ar didžiuosius šalies miestus, o paskirstyti produktų tiekimą po nedaug, tačiau visai šaliai. Sovietų ekonomikai tai būtų buvę nepakeliama našta.
Maža to, A.Černiajevas yra sakęs, kad tuo metu padėtis buvo net prastesnė nei Antrojo pasaulinio karo metais, nes tuo metu bent jau nebuvo būtinybės aprūpinti maisto produktais kaimo gyventojų – jie galėjo išsimaitinti patys.
O štai vienu iš L.Brežnevo ekonomikos „pasiekimų“ tapo tai, kad kaimuose ėmė taip pat trūkti maisto.
Pavyzdžiui, būdavo tokių atvejų, kai ištisuose kaimuose negalėdavai nusipirkti pieno iš ūkininkų, o jie patys eidavo jo pirkti į parduotuves, nes nelaikė gyvulių – tiesiog neapsimokėjo“, – pasakojo D.Savinas.
Teiginys. Žmonių pajamos buvo 1,5 karto didesnės nei dabar.
Realybė. D.Savinas akcentuoja, kad neprotinga būtų išvis lyginti planinę sovietmečio ir dabartinę rinkos ekonomiką.
„Planinė ekonomika buvo paskirstomoji – joje esminiu dalyku buvo ne piniginių lėšų turėjimas, o galimybė ką nors už tas lėšas nusipirkti.
Toli gražu ne visi turėjo prieigą ir galimybę įsigyti taip vadinamųjų deficitinių prekių.
Taip pat pabrėžčiau, kad SSRS rublio kursas buvo labai sąlyginis – oficialiai Sąjungoje rublio kursas buvo didesnis nei JAV dolerio, už vieną JAV dolerį duodavo 60 kapeikų. Tačiau, aišku, kad tokiu kursu niekas tų dolerių nekeitė.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Vienoje laisvosios rinkos sąlygomis už vieną sovietinį rublį duodavo vos 6 JAV centus.
Tokia maždaug ir buvo jo vertė – 6 centai už rublį. Faktiškai vos ne to rublio popieriaus ir gamybos kaštai“, – vertino istorijos specialistas.
Teiginys. Valdant L.Brežnevui naujus būstus gavo daugiau kaip 162 mln. žmonių.
Realybė. D.Savinas sutinka, kad iš tiesų, valdant L.Brežnevui, buvo tęsiama gyvenamųjų namų statyba, pradėta dar Nikitos Chruščiovo.
„Tačiau gyvenamojo ploto krizė, kuri prasidėjo beveik nuo pat SSRS gyvavimo pradžios – 1918 metais, tęsėsi iki faktinės jos griūties.
Nebuvo galimybės nusipirkti būsto ar pasirinkti, kur norėtumėte gyventi.
SSRS visą gyvavimo laikotarpį niekada neskirstė butų. Buvo skiriamas gyvenamasis plotas.
Tai galėjo būti dalis komunalinio buto kambario, bendrabučio kambarys. Jei pasisekdavo, galėdavo būti ir atskiras butas.
SSRS skiriamo gyvenamojo ploto normatyvas dažniausiai būdavo 8 kv. m vienam gyventojui. Tai reiškė, kad 36 kv. m plote galėjo gyventi 4 asmenų šeima, ir tai buvo normalu.
Žmonės neturėjo teisės rinktis, kur gyvens, – galėdavo tik imti, kas siūloma, arba atsisakyti.
O štai eilėse to gyvenamojo ploto tekdavo laukti po 10–15 metų“, – paaiškino istorikas.
Teiginys. Valdant Brežnevui, buvo labai lengva gauti žemės. Nedaugelis žmonių gali pasigirti gavę sodo namą po SSRS žlugimo.
Realybė. D.Savinas juokauja, kad iš čia būta „papildomų sąlygų“, o ir kolektyvinius sodus sovietų valdžia dalijo ne tam, kad žmonės turėtų kur pailsėti, o greičiau tam, kad gyvendami deficito sąlygomis galėtų patys prasimaitinti ir pasirūpinti daržovių bei vaisių.
„Brežnevo valdymo laikotarpiu žemės sklypus skirdavo dėl paprastos priežasties – sovietų valdžia negalėjo aprūpinti piliečių net elementariais maisto produktais, pavyzdžiui, daržovėmis.
Žmonėms tiesiog buvo suteikta galimybė išsimaitinti patiems.
Sklypus tikrai skirstė, tačiau tai nereiškia, kad juos galima buvo taip lengvai gauti. Arba pasirinkti vietą, kur norėtum tą sodą turėti.
Labai svarbu paminėti, kad tuose kolektyviniuose soduose buvo draudžiama statyti gyvenamuosius namus.
Buvo taikomi labai griežti ribojimai – namas negalėdavo būti šildomas, iš esmės negalima buvo net krosnies statyti. Pastato ilgis ir plotis buvo griežtai reglamentuoti, o stogai galėjo būti tik trikampio formos, ne kitokios.
Taip buvo kovojama su taip vadinamaisiais „asmeninės nuosavybės instinktais“.
Jei kas norėdavo bent kiek rimtesnį statinį susiręsti, tokiems asmenims būdavo iškart liepiama atsisakyti gyvenamojo ploto mieste ir kraustytis į tą kolektyvinį sodą gyventi.
-
Gundantys atostogų malonumai: kur ir kaip sovietmečiu ilsėdavosi rašytojai?
-
Panirę prisitaikymo kasdienybėje: filosofė N.Putinaitė apie gyvenimą režimo sąlygomis
-
Kaip karas Ukrainoje keičia požiūrį į sovietmetį?
-
Pamirštas Stalino laikų miestas Latvijos pelkėje, kurio net rinkiminė agitacija nepasiekia
-
Žurnalas „Spectrum“: Vertimas ir cenzūra sovietmečiu: kaip tirti, ką praradome?
-
Kalėdos sovietmečiu: nuo tuščių parduotuvių lentynų iki draudimo prekiauti eglėmis
Teiginys. Brežnevo laikais automobilio reikėjo laukti kelerius metus. Be to, ne kiekviena šeima galėjo jam sutaupyti. Tačiau jei gaudavo automobilį, jis būdavo naujas ir džiugindavo! Dabar automobilis yra būtinybė, o ne prabanga, kaip buvo L.Brežnevui valdant.
Realybė. Anot D.Savino, reikėtų patikslinti – automobilio eilėje tekdavo laukti ne kelerius metus, o dešimt ir daugiau. Net ir sulaukus savo eilės įsigyti transporto priemonę, nebuvo galima pasirinkti elementarių dalykų – spalvos, modelio, komplektacijos.
„Kokybė tų automobilių buvo išties žema. Vyresnės kartos žmonės vis dar pamena tokią sąvoką – „perrinkti automobilį“.
Tai reiškė, kad net naują transporto priemonę tekdavo iš karto išrinkti po detalę ir per naują sudėti, kitaip vis atsirasdavo daugybė gedimų. Be šios procedūros važiuoti tokiu automobiliu buvo rizikinga.
Teiginys. Valdant Brežnevui buvo nustatyta 5 darbo dienų savaitė ir 2 laisvos dienos.
Realybė. „Taip tai tiesa. Iki L.Brežnevo darbo savaitė truko 6 dienas, o 1 diena savaitėje būdavo laisvadienis“, – paaiškino istorikas.
Teiginys. SSRS pasiekė triuškinančios pergalės 1980 metų olimpiadoje.
Realybė. D.Savinas priminė, kad dėl Afganistane pradėto karo sovietų organizuotas olimpines žaidynes boikotavo daugybė šalių.
„Varžybos vyko ir pergalių pasiekta buvo varžantis labai siaurame rate“, – pabrėžė ekspertas.
Teiginys. Tik valdant L.Brežnevui žmonės nustojo bijoti represijų ir netgi galėjo garsiai išsakyti savo nuomonę.
Realybė. „Tuo metu vis dar egzistavo ištisas politinių lagerių tinklas – Mordovijoje, Permėje.
Net L.Brežnevo valdymo laikais buvo tebetęsiama Josifo Stalino pradėta praktika, kai politiniams kaliniams, jų bausmei einant į pabaigą, ji būdavo prailginama.
Kartais žmonės lageriuose būdavo kalinami po 3–4 dešimtmečius, Be to, net L.Brežnevo valdymo laikotarpiu jų bausmės nebūdavo sutrumpinamos.
Egzistavo ir Baudžiamojo kodekso 70 straipsnis – bausmė už antisovietinę agitaciją. Taigi politinės represijos niekur nedingo.
Net oficialiai neskelbtais sovietmečio duomenimis, tuo metu SSRS buvo apie 1,5 tūkst. politinių kalinių. Turbūt nereikia sakyti, kad jei oficialūs skaičiai buvo tokie, tai realūs buvo dešimt kartų didesni“, – pasakojo istorikas.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
