1945 metais Uralo Pervouralsko mieste gimusio Genadijaus Burbulio senelis buvo lietuvis emigrantas. Būtent iš jo vienas įtakingiausių 90-ųjų pradžios Rusijos politikų paveldėjo skambią lietuvišką pavardę.
Uralo valstybiniame universitete G.Burbulis puikiai baigė filosofijos mokslus ir tapo mokslo kandidatu. Vėliau dėstė keliose aukštojo mokslo įstaigose Sverdlovske, dabartiniame Jekaterinburge.
Prasidėjus pertvarkos laikotarpiui jis pasuko į politiką ir 1989 metais tapo B.Jelcino bendražygiu ir „pilkuoju kardinolu“. Jis buvo vienas pagrindinių Belovežo sutarties, galutinai sugriovusios Sovietų Sąjungą, autorių ir signatarų.
Dėl nepasitenkinimo reformomis 1992 metų pabaigoje jis pasitraukė iš valstybės sekretoriaus posto ir pagrindinio B.Jelcino patarėjo pozicijos. Vėliau du kartus išrinktas į Rusijos valstybės Dūma G.Burbulis taip ir nerado savo vietos modernioje Rusijos politikoje, o galiausiai apleido ją į valdžią žengus Vladimirui Putinui.
2009 metais jis įkūrė politinės filosofijos mokyklą ir yra Jaunimo forumo, siekiančio modernizuoti Rusiją, „Mano Rusija“ vadovas. G.Burbulis šiuo metu taip pat vadovauja Rusijos čiuožimo greitajame take federacijai.
Ruošė strategiją
Paprasti Rusijos piliečiai staiga suprato, kad valstybėje vyksta kažkas neįprasto. Įsijungę savo televizorius 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją jie pamatė valstybinės televizijos transliuojamą baletą „Gulbių ežeras“, kurį pertraukė informacija apie „savo pareigų eiti negalintį Michailą Gorbačiovą“. Paskelbta, kad šalies valdymą perima Gelbėjimo komitetas.
Vienas iš B.Jelcino padėjėjų Jurijus Ryžovas tuo metu buvo Maskvos centre, keliaudamas link Aukščiausiojo sovietų parlamento.
„Atvykome 9 ryto. Iškart supratome, kad kažkas ne taip. Kai nuėjau į Genadijaus Burbulio kabinetą, jo sekretorė pranešė, kad jie su Jelcinu yra vasarnamyje, netoli Maskvos. Kai paskambinau, atsiliepė ne Burbulis, o pats Jelcinas, kuris pasakė, kad jie šiuo metu rengia kreipimąsi į tautą“, – tų dienų įvykius prisiminė akademikas J.Ryžovas.
Šio G.Burbulio ir B.Jelcino rengto kreipimosi pirmieji žodžiai tapo Rusijos istorija.
„Teisėtai išrinktas šalies prezidentas buvo neteisėtai sulaikytas nuo savo pareigų atlikimo“, – skelbė jie, apibendrindami Kryme įkalinto M.Gorbačiovo situaciją.
„Teisėtai išrinktas šalies prezidentas buvo neteisėtai sulaikytas nuo savo pareigų atlikimo“, – skelbė jie, apibendrindami Kryme įkalinto M.Gorbačiovo situaciją.
G.Burbulio teigimu, šis B.Jelcino kreipimasis į tautą buvo vienas iš trijų esminių faktorių, padėjusių sukontroliuoti situaciją ir atimti iniciatyvą iš perversmo organiztorių.
Paruošę kalbą B.Jelcino sąjungininkai vyko į Maskvos centrą, tikėdamiesi suvaldyti situaciją.
„Mes pasodinome Jelciną ant ZiL automobilio galinės sėdynės. Jis atsisakė užsidėti neperšaunamą liemenę, tad dengėme jį tiesiog savo kūnais“, – prisiminė B.Jelcino asmens sargybinis ir, vėliau, politinis bendražygis Aleksandras Koržakovas.
Komunistų partijos vadovai tylėjo, o regionų lyderiai irgi vengė stoti į kurios nors stovyklos pusę. Vienintelė parama Maskvai skambėjo iš Sankt Peterburgo, kurį tuo metu valdė Anatolijus Sobčakas ir jo patikėtinis Vladimiras Putinas.
Tas pats V.Putinas, kuris jau tapęs Rusijos prezidentu puolė vadinti Sovietų Sąjungos griuvimą didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa.
Šalia B.Jelcino tarp barikadų nardęs ir su žmonėmis bendravęs G.Burbulis teigė, kad antrasis esminis faktorius buvo žmonių ryžtas priešintis. Barikadas statė patys žmonės, gindami savo išrinktą Rusijos valdžią nuo grupelės komunistų bandymo perimti kontrolę ir gelbėti griūvantį projektą.
Politinė B.Jelcino intuicija
B.Jelcinas Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos prezidentu jau buvo daugiau nei metus, tačiau realios politinės galios iki rugpjūčio įvykių jis neturėjo. Jis ir M.Gorbačiovas buvo siejami su nauja politika, tačiau M.Gorbačiovas šios politikos link ėjo kompromisų ir derybų pagalba, o B.Jelcinas matė, kad pasikeitimams reikia valios.
Atvykęs prie parlamento barikadų B.Jelcinas nutarė, kad pranešimą dera skaityti ne radijo studijoje, o čia pat, ant Maskvos Baltųjų rūmų laiptų.
„Jelcinas pamatė, kad jo dešinėje stovi tankas. Jis pasakė: einam ir pažiūrėsim. Priėję pamatėme leitenantą, kuris buvo persigandęs. Jelcinas pažvelgė į jį ir tarė: lipam! Ir mes užsilipome ant tanko“, – pasakojo tuometinio Rusijos prezidento asmens sargybinis A.Koržakovas.
A.Koržakovas B.Jelcino kalbos metu stovėjo šalia, laikydamas taip ir nepanaudotą neperšaunamą liemenę. O tuo metu B.Jelcinas rėžė audringą kalbą nuo tanko, kuris buvo atgabentas tam, kad nušautų jį patį.
„Tai buvo istorinis politinės intuicijos pavyzdys“, – konstatavo G.Burbulis, kuris, jo manymu, galutinai nulėmė pučo eigą. Žmonės pamatė, kad B.Jelcinas drąsiai stoja į jų pusę ir neketina grąžinti valdžios į komunistų kuopelės organizuoto Gelbėjimo komiteto rankas.
Žmonės pamatė, kad B.Jelcinas drąsiai stoja į jų pusę ir neketina grąžinti valdžios į komunistų kuopelės organizuoto Gelbėjimo komiteto rankas.
Pučo lyderis Genadijus Janajevas tą pačią dieną drebančiomis rankomis išsigynė savo įtakos. Generolai nusisuko nuo pučo organizatorių, o B.Jelcinas kitą dieną save paskelbė kariuomenės vadu.
Rugpjūčio 21 dieną Maskvos centre po šarvuočio ratais žuvo trys jauni vyrai – Dmitrijus Komaras, Vladimiras Usovas ir Ilja Kričevskis. Šios žūtys išgąsdino abi puses ir konfliktas tiesiog nurimo.
Tą patį vakarą M.Gorbačiovas buvo parskraidintas į Maskvą, o Gelbėjimo komitetas paleistas. Generalinis prokuroras įsakė sulaikyti perversmo organizatorius, o maskviečiai džiūgavo gatvėse.
Rugpjūčio 22 dieną Rusijos trispalvė vėliava pradėjo plevėsuoti virš parlamento. Tai tapo sovietų režimo žlugimo ir Rusijos išsilaisvinimo simboliu.
Paskutinė vinis – Beloveže
G.Burbulio teigimu, paskutinė vinis į imperijos karstą buvo įkalta tų pačių metų gruodžio mėnesį, kai Rusija, Ukraina ir Baltarusija pasirašė Belovežo susitarimą, įtvirtinusi valdžios nepriklausomybę buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
Politiko teigimu, naujoji Rusija perėmė tas pačias persitvarkymo idėjas.
Mes norėjome, kad laisvės augimas būtų pagrindinė vertybė, o žmogaus teisės – strateginis tikslas, – teigė G.Burbulis.
„Mes norėjome, kad laisvės augimas būtų pagrindinė vertybė, o žmogaus teisės – strateginis tikslas“, – teigė G.Burbulis.
Tiesa, dabartinė Rusija panašesnė į tokią, kurioje laimėjo perversmo rengėjai, o ne B.Jelcino šalininkai. Demokratijos ir žmogaus teisių idėjos nublanko prieš korupciją, galios ir asmeninės naudos siekį.
„Imperija dingo, bet imperinis mąstymas liko“, – taip Krymo aneksiją apibendrino G.Burbulis, primindamas, kad tai pirmas kartas, kai Rusijos ribos pasikeitė būtent nuo jo rengto Belovežo susitarimo.
Rugpjūčio perversmą stebėję ir tuometinėje B.Jelcino komandoje dirbę žmonės dabar su nostalgija žvelgia į tų laikų tikėjimą Rusijos ateitimi.
„Net ir šiandien aš saugau tą kilnų, romantišką požiūrį. Be jo mes neturėtume kilnumo, kuris suteikia gyvenimui prasmę“, – apie to meto nuotaiką kalbėjo lietuvių kilmės politikas, padėjęs sugriauti sovietinį monstrą.
