Esu žurnalistas iš Charkivo srities, studijavęs Charkivo akademijoje, o vėliau ten dirbęs. Nuo šių metų kovo mėnesio su žmona ir vaiku išvykome į Ternopilį. Mano tėvas nuo vasario 24 d. iki išlaisvinimo rugsėjį gyveno okupuotoje teritorijoje Charkivo srityje, mama liko Charkive. Papasakosiu, kaip spalio 10-oji praėjo mano šeimai, ukrainiečiams ir Ukrainai.
Dirbu spaudos atstovu Ukrainos aukščiausiosios lygos futbolo klube „Metalist 1925“, kuris dėl negali treniruotis ir žaisti Charkive, todėl šį sezoną persikėlė į Kyjivą. Sostinėje komanda žaidžia namų rungtynes. Spalio 10-ąją komanda turėjo užbaigti 6-ąjį „Premier“ lygos ratą rungtynėmis su „Oleksandrija“. Rungtynės turėjo prasidėti 15.00 val.
PAVOJUS. Taigi 1 val. nakties iš Ternopilio traukiniu išvykau į Kyjivą, kur vyko rungtynės. Į sostinę turėjau atvykti 9.40 val. Keista, bet kelionėje miegoti sekėsi gana gerai. Atsibudau apie 8.30 val. Mano telefone jau buvo keli praleisti mamos skambučiai. Ji atsibudo anksčiau, perskaitė naujienas apie sprogimus sostinėje ir bandė sužinoti, kaip man sekasi. Nuraminęs mamą pradėjau pats skaityti naujienas ir tik tada pamačiau centrinės Kyjivo gatvės nuotrauką su sprogimų pasekmėmis, sudegusiais automobiliais, išbarstyta žeme.
Nuraminęs mamą pradėjau pats skaityti naujienas ir tik tada pamačiau centrinės Kyjivo gatvės nuotrauką su sprogimų pasekmėmis, sudegusiais automobiliais, išbarstyta žeme.
Išėjus iš kupė į traukinio koridorių, visų keleivių veiduose matėsi nerimas arba girdėjosi, kaip jie telefonu ramino savo artimuosius, kaip anksčiau aš raminau savo mamą, kad jie dar net neatvyko į Kyjivą. Naujienų kanaluose buvo gausu pranešimų apie daugiau sprogimų kituose miestuose. Jaudulys augo. Juk visoje Ukrainoje pavojaus signalas kaukė jau trečią valandą, nors paprastai jis trunka iki valandos ir tik kai kuriuose regionuose.
Kijevo „Metalist 1925“ sirgalių pokalbių kambaryje socialiniame komandos sirgaliai pradėjo rašyti, kad įvairiose miesto vietose girdėjo sprogimus. Vienas vaikinas rašė, kad netoli geležinkelio stoties matė sprogimo dūmus. Socialiniuose tinkluose buvo rašoma, kad sprogimas išdaužė traukinių stoties langus. Tai sukėlė dar vieną mano žmonos ir mamos susijaudinimo bangą. Man vėl reikėjo telefonu nuraminti artimuosius.
Klubo darbuotojų pokalbių kambaryje pradėta aktyviai diskutuoti, kad greičiausiai rungtynės neįvyks. Pradėjau ieškoti bilietų iš Kyjivo į Ternopilį.
Netoliese buvo mama su penkerių metų dukra, kuri vis klausinėjo: „Mama, kaip mes dabar iš čia išeisime? Jei išeisime, į mus pataikys raketa“.
Traukinys atvyko pagal tvarkaraštį. Tuo metu Kyjive jau tris valandas kaukė oro pavojaus sirenos. Eismas metro buvo sustabdytas, ten plūdo žmonės slėptis nuo raketų. Numanydamas, kad metro stotis jau pilna, aš ten nenuėjau, o nusileidau nuo perono į požeminę perėją ir nusprendžiau ten palaukti, kol baigsis oro pavojaus signalas.
SLĖPTUVĖ. Požeminėje perėjoje taip pat jau buvo nemažai žmonių. Viduryje dar buvo praėjimas, bet jau buvo problematiška visiems sutilpti.
Čia, perėjoje, mobilusis ryšys ėmė trūkinėti. Vos ne vos prisiskambinau žmonai ir mamai ir pasakiau, kad nesijaudintų, jei ryšys visiškai dingtų.
Tuo tarpu Charkive ir Ternopilyje pranešta apie sprogimus. Charkive gyvenanti motina patvirtino, kad juos girdėjo. Žmona Ternopilyje jų negirdėjo. Abiejuose miestuose dingo elektra, butuose nutrūko vandens, o vėliau ir dujų tiekimas. Nors gatvės buvo apšviestos, žmonės ėmė svarstyti, ar turi žvakių.
Šalia manęs geležinkelio stoties požeminėje perėjoje stovėjusi moteris ašarojo prašydama, kad kas nors eitų į slėptuvę ar bent jau į koridorių, kad būtų laikomasi dviejų sienų taisyklės. Kitą kartą ji paskambino kažkam ir pasakė, kad „jų langai išdaužyti“.
Taip pat netoliese buvo mama su penkerių metų dukra, kuri vis klausinėjo: „Mama, kaip mes dabar iš čia išeisime? Jei išeisime, į mus pataikys raketa“.
Čia, toliau rašydamas, nebegaliu išvengti emocijų. Su kiekviena valanda, su kiekvienu vaiko ištartu žodžiu „mama“ mano ir, manau, visų ukrainiečių neapykanta rusams vis augo. Tai buvo kaip vasario 24-ąją, tik dabar nebaisu. Jie gali sugriauti mūsų elektrines, kitą infrastruktūrą, tačiau karo taip laimėti nepavyks, jie neįveiks Ukrainos. Rusijai ateis galas.
Grįžkime prie įvykių. Metro ėmė rodytis geležinkelininkai ir dalyti vandenį stiklainiuose visiems norintiems. Žmonės pradėjo šalti, mano nugara ėmė stingti nuo stovėjimo, todėl pradėjau daryti savotišką apšilimą. Netoliese stovėjusios mergaitės pradėjo dainuoti dainas.
Ukrainos „Premier“ lyga oficialiai paskelbė, kad„Metalist 1925“ ir „Oleksandrija“ rungtynės neįvyks. Pagalvojau, kad aš labai sėkmingai atvažiavau į sostinę. Nusipirkau bilietą į artimiausią traukinį iš Kyjivo atgal į Ternopolį. Išvykimo laikas – 15.02 val. Kiek vėliau kai kuriose regiono dalyse pradėta atšaukti oro pavojaus signalus. Galiausiai, praėjus beveik šešioms valandoms, jis buvo atšauktas ir Kyjive. Iki mano traukinio dar buvo likusios beveik trys valandos.
PO ATAKOS. Po kelių valandų, praleistų požeminėje perėjoje, išeiti į lauką, atvirai kalbant, buvo nepatogu. Sostinės gyventojai jau buvo pamiršę, ką reiškia nuolatinis bombardavimas. Vakarinių regionų gyventojai, laimei, to nepatyrė. Šios masinės atakos sukrėtė visus ukrainiečius ir priminė, kad atsipalaiduoti dar labai anksti. Su tokiu kaimynu negalima atsipalaiduoti. Ir žmonės pradėjo aktyviau nei anksčiau aukoti kariuomenės reikmėms.
Išėjęs iš požeminės perėjos pamačiau, kad iš tiesų dalis traukinių stoties langų sudužo. Tačiau ne daugiau kaip 3-4 proc. visų pastato langų. Nuėjau į artimiausią prekybos centrą. Keista, kad jis buvo greitai atidarytas. Nusipirkau maisto produktų kelionei.
Tada nusprendžiau nueiti į kavinę papietauti. Tačiau penkių šalia pagrindinės stoties esančių kavinių durys buvo uždarytos. Dar vienos kavinės durys buvo atidarytos, bet jos darbuotojai šlavė sudužusius stiklus.
Tada nuėjau link Pietinės stoties, kur buvo gerokai daugiau kavinių, picerijų ir greitojo maisto užkandinių. Iš visų bent 15-os dirbo tik „Lvivo kruasanai“. Kruasanas ir kava nebuvo tie pietūs, kurių tikėjausi. Taigi leidausi klaidžioti Kyjivo gatvėmis netoli stoties, bet ir ten visos kavinės buvo uždarytos.
Galiausiai grįžau į stotį. Veikė tik dešrainių kioskas. Teko pietums suvalgyti dešrainį ir išgerti puodelį kavos.
Kyjivo gyventojai jau buvo pamiršę, kas yra karas, atpratę būti slėptuvėse, o šios masinės atakos sugebėjo kuriam laikui išvesti miestą iš rikiuotės. Tačiau šie įgūdžiai greitai įsimenami.
Ternopilis niekada anksčiau nebuvo apšaudomas. Tad čia žmonės buvo dar labiau išsigandę.
Ternopilis niekada anksčiau nebuvo apšaudomas. Tad čia žmonės buvo dar labiau išsigandę. Pasibaigus oro pavojaus signalui, beveik tuo pačiu metu, kaip ir Kyjive, mieste beveik iš karto buvo atkurtas elektros tiekimas. Vėl atsirado vanduo ir dujos. Mano žmona su sūnumi išėjo pasivaikščioti ir paieškoti žvakių, jei vakare vėl dingtų elektra. Žmonės parduotuvėse pirko kruopas, cukrų, druską, – tai, kas dar buvo likę lentynose. Bankomatuose nebeliko pinigų. O ten, kur dar buvo pinigų, susidarė kilometrinės eilės.
Tas pats buvo ir valiutų keityklose. Daugelyje parduotuvių nebeliko žvakių. Man pavyko jų rasti penktame ar šeštame turguje.
Gatvėse pasirodė daug žmonių su kuprinėmis ir dideliais krepšiais. Matyt, Ternopilio gyventojai nusprendė išsikraustyti iš miesto ir galbūt išsiųsti moteris ir vaikus į užsienį.
Charkive elektros tiekimas buvo atnaujintas tik artėjant nakčiai. Mobiliojo telefono ryšys grįžo šiek tiek anksčiau.
Mano tėvo kaime Charkivo srityje, kuris buvo deokupuotas rugsėjį, jau daugiau nei mėnesį nėra elektros. Mobiliojo ryšio paslaugos ten taip pat labai prastos. Net kai tėvas man paskambina telefonu, mes negalime susikalbėti, o aš suprantu tik vieną žodį iš dešimties. Taigi jis tikriausiai nieko nežino apie mano spalio 10 dienos nuotykius ir apie tai, kas tą dieną vyko šalyje.
-
Lietuvos ambasadorius Kyjive: pro langus matyti juodas dūmų kamuolys
-
Virtinėje Ukrainos miestų nugriaudėjo sprogimai
-
V.Zelenskis: Rusija smogė Ukrainos energetikos infrastruktūrai keliuose miestuose
-
NATO vadovas smerkia Rusijos atakas prieš Ukrainą
-
ES: Rusijos taikymasis į civilius „prilygsta karo nusikaltimui“
-
Vietoje Ukrainos pajėgų sunaikinto Darivkos tilto Chersone rusai pastatė du naujus
-
Ukraina žada susivienyti prieš teroristinę Rusiją
-
G.Nausėda ir dar dešimties šalių vadovai Rusijos atakas įvardijo karo nusikaltimais
-
S.Šoigu vizito metu – Rusijos karių pratybos su apsaugos priemonėmis nuo radioaktyvių dulkių
-
Kyjivo apšaudymo metu susprogdinta Jamalos šeimos kavinė: žiūrėkite vaizdo įrašą
NAMO. Tą dieną daug traukinių vėlavo. Man pasisekė. Mano traukinys išvyko laiku. Kartu su manimi kupė važiavo studentas iš Chmelnickio. Jis ketino grįžti namo pas tėvus. Juk visų švietimo įstaigų – darželių, mokyklų ir universitetų – darbas bent iki savaitės pabaigos buvo perkeltas į internetą.
Žmonės parduotuvėse pirko kruopas, cukrų, druską, – tai, kas dar buvo likę lentynose. Bankomatuose nebeliko pinigų.
Iš okupuoto Melitopolio taip pat keliavo perkelta moteris. Ji apsigyveno Kyjive ir spalio 11 d. turėjo pradėti dirbti naujame darbe. Tačiau dėl spalio 10 d. atakų ji nusprendė aplankyti seserį Lvivo srityje.
Apie 23 val. vakaro mano traukinys atvyko į Ternopilį. 10 minučių kelionės taksi ir aš jau buvau namie su šeima. Tokiomis dienomis norisi būti šalia šeimos.
Kai rugsėjo 11 d.Niujorke sugriuvo bokštai dvyniai, visas pasaulis iš karto suprato, kad tai buvo teroro aktas, kad tai buvo masinės civilių žudynės.
Ukrainoje Rugsėjo 11-oji – kiekviena diena. Kiekviena diena jau aštuonis mėnesius. Tačiau mums čia atrodo, kad pasaulis to dar nesuprato arba ne iki galo suprato.
