Žmonių prie restoranų šeštadienio popietę – maždaug pusšimtis. Policijos pareigūnų nėra ir dešimt. Pareigūnai budi tik prie restoranų, kur penktadienio naktį vyko išpuolis.
Rajone daug policijos ekipažų nematyti – vos vienas kitas, nutraukta ir „Stop“ juosta, penktadienio vakarą juosusi nelaimės vietą.
Prie restoranų žvakes dega artimieji, ašaros spindi ir praeivių akyse – prancūzai vienas po kito prie restoranų guldo baltas gėles, dega žvakes.
Nelaimės vietoje – labai tylu: žmonės tarpusavyje kalbasi mažai, tik šnabždasi.
Nors socialiniuose tinkluose jau plūstamasi, kad Paryžius „pats prisiprašė, įsileisdamas imigrantus“, paryžiečių nuotaikos visai kitokios – jie gedi, liūdi, apkabina vienas kitą, šluostosi ašaras, piktų replikų bent jau prie restoranų, kur vyko išpuoliai, negirdėti.
Rajone neveikia kavinės, parduotuvės, tik viena kita įsileidžia praeivius – kviečia išgerti kavos, pasinaudoti internetu, kad jie galėtų savo artimiesiems pranešti, kad jiems viskas gerai.
Mūsų rajonas yra labai ramus, čia stipri bendruomenė. Todėl ir nusprendėme, kad reikia atsidaryti šįryt – suteikti žmonėms vietą, kur jie galėtų susitikti, palaikyti vienas kitą, – sakė Julie.
„Mes visi esame šoke. Negaliu patikėti, kad tai galėjo įvykti Paryžiuje, ir kad tai įvyko mūsų rajone“, – rytą po vienos kruviniausių atakų Europoje 15min.lt kalbėjo šalia „Le Carillon“ ir „Le Petit Cambodge“ restoranų gyvenanti ir dirbanti Julie.
Jos „Le Bichat“ kavinė šeštadienio rytą – viena iš nedaugelio, kuri atidaryta aplinkinėse gatvėse.
„Mūsų rajonas yra labai ramus, čia stipri bendruomenė. Todėl ir nusprendėme, kad reikia atsidaryti šįryt – suteikti žmonėms vietą, kur jie galėtų susitikti, palaikyti vienas kitą“, – sakė Julie, nervingai šalia kavinės rūkydama vieną cigaretę po kitos.
Penktadienio vakare ji jau buvo namuose, vos už kelių šimtų metrų nuo žudynių vietos, kai išgirdo šūvius.
„Nubėgau prie restorano, bet policija jau buvo atvykusi, nieko neprileido. Su kaimynais tiesiog stovėjom ir netikėjom tuo, kas vyksta“, – tramdydama ašaras kalbėjo ji.
Vienas iš jos draugų – chirurgas, dirbantis Paryžiaus ligoninėje. Jis buvo vienas pirmųjų, mėginusių padėti aukoms.
„Paskui mačiau šoką jo akyse ir kruvinas rankas... “, – sakė ji.
Rajonas, kur gyvena Julie, sustingęs – neveikia kavinės, parduotuvės, tačiau žmonių čia daug. Vieni tik praeina pro šalį, kiti tikslingai traukia prie restoranų, kad pagerbtų kruvinos atakos aukas.