Lenkijos sostinėje Varšuvoje įsikūrusi Europos sienų apsaugos agentūra „Frontex“ fiksuoja kiekvieną pabėgėlių prigrūstą laivą, pasirodantį prie ES sienų. Nuo 2013 m. gruodžio, „Frontex“ išleido šimtus milijonų eurų dronams ir palydovams, kurie padeda šiai agentūrai prižiūrėti išorinės ES sienas ir stebėti bet kokį judėjimą Viduržemio jūroje.
Už ES sienų saugumą atsakingi asmenys atidžiai stebi pabėgėlių dramas ir dažnai nedaro nieko, kas galėtų išgelbėti šių žmonių gyvybes.
Už ES sienų saugumą atsakingi asmenys atidžiai stebi pabėgėlių dramas ir dažnai nedaro nieko, kas galėtų išgelbėti šių žmonių gyvybes. Tokią politiką galima pavadinti sąmoningu pabėgėlių žudymu, tvirtina „Spiegel“ žurnalistas.
Dažnai pabėgėliai nuskęsta Viduržemio jūroje, nukraujuoja prie Ispanijos anklavų Šiaurės Afrikoje, Seutos ir Melilos, sienų arba mirtinai sušąla tarp Vengrijos ir Ukrainos esančiuose kalnuose. Tačiau nepaisant šių tragedijų europiečiai dar neįsisąmonina šios humanitarinės katastrofos mąsto ir taip tampa vieno iš didžiausių nusikaltimų, po Antrojo pasaulinio karo vykstančio Europoje, bendrininkais.
Masinės pabėgėlių mirtys prie išorinių Europos sienų nėra atsitiktinės – jos yra tiesioginė ES politikos išdava. Štai Vokietijos konstitucijoje ir Europos pagrindinių teisių chartijoje yra įtvirtintos nuostatos, pagal kurias žmonėms, bėgantiems nuo karo ar politinio persekiojimo, privalo būti suteiktas prieglobstis.
Tačiau ES šalys narės ilgą laiką šią teisę ignoravo. Žmonės, norintys gauti prieglobstį Europoje, pirmiausiai privalo patekti į Europos teritoriją. Vis dėlto, ES politika, kuria bandoma Bendriją nuo pabėgėlių apsaugoti įvairiausiais būdais, patekimą į Senąjį žemyną paverčia sunkiai įgyvendinama misija. ES paversta tvirtove, kurią nuo pabėgėlių saugo aukštos mūrinės sienos, kariai ir karo laivai.
Žmonės, norintys gauti prieglobstį ES, privalo į ją keliauti nelegaliai ir dažnai pavojingai.
Tik tie pabėgėliai, kurie turi pakankamai lėšų susimokėti žmonių pervežimu užsiimantiems asmenims ir kurie yra pakankamai atkaklūs, gali tikėtis patekimo į Europą. Neturtingi, sergantys, vyresnio amžiaus žmonės ar didelės šeimos yra paliekamos likimo valiai.
Po naujausios tragedijos Viduržemio jūroje, kurios metu nuskendo daugiau negu 800 iš Libijos į Italiją plaukusių pabėgėlių, vėl girdisi raginimai užkirsti kelią tokios tragedijos pasikartojimui ateityje. Tačiau identiški raginimai buvo girdėti ir po 2013 m. rudenį įvykusios tragedijos prie Lampedūzos salos.
Tuo metu nuskendo apie 360 pabėgėlių. Jungtinių Tautų (JT) pabėgėlių agentūra (UNHCR) ir įvairios Vokietijos žmogaus teisių organizacijos jau kurį laiką teikia įvairius pasiūlymus, kurie, tikėtina, galėtų smarkiai sumažinti žūvančių pabėgėlių skaičių.
Siūloma, kad ES sukurtų prieglobsčio prašymo procedūras, kurios leistų prieglobsčio prašyti ES šalių ambasadose, esančiose už ES ribų.
ES taip pat privalo įsitraukti į UNHCR vykdomą persikėlimo programą, kuri skirta žmonėms, gyvenantiems karų niokojamose šalyse, pasiekti saugias valstybes išvengiant sudėtingų biurokratinių procedūrų.
Štai 2013 m. Šiaurės Amerikos šalys pagal šią programą priėmė daugiau negu 9000 pabėgėlių, tuo tarpu Vokietija savo sienas atvėrė vos 300.
Be to, žmonėms, kurie iš savo šalių bėga dėl ekonominių priežasčių, o ne dėl politinių persekiojimų, galėtų būti suteikta galimybė dirbti ES šalyse, Briuseliui sukuriant kažką panašaus į „Žaliosios kortos“ loteriją, kurioje dalyvautų ekonomiškai silpnos šalys.