„Jis užaugo tą akimirką, kai Rusijos raketa nusileido Kramatorsko stotyje. Ant pakylos buvusios sesuo ir motina neteko kojų: mergaitė – abiejų, moteris – vienos. O dabar jomis rūpinasi 11-metis Jaroslavas. Netgi nueina į parduotuvę šalia ligoninės“, – pradeda pasakojimą Pirmoji Lvovo miesto medicinos asociacija.
Ši šeima iš Novgorodsko Donecko srityje. Vaikų tėvas mirė, patėvis išėjo į karą. Balandžio pradžioje Natalija nusprendė savo vaikus išvežti į ramesnę vietą iš apšaudymo zonos. Puolimą Donbase pradėjusi Rusijos kariuomenė artėjo prie Kramatorsko. Į Kramatorsko geležinkelio stotį motina su dviem vaikais atvyko su lagaminais. Belaukiant traukinio Jana paprašė mamos arbatos, kurią perone ruošė savanoriai. Jaroslavas liko saugoti daiktus stotyje. Kai mama ir sesuo išėjo į lauką, nugriaudėjo sprogimas.
Natalija iki šiol negali sau atleisti, kad tą akimirką nusprendė eiti arbatos. Ji prisimena: kai atsimerkė, viskas buvo pasruvę krauju. Tada ji pamatė, kad dukra nebeturi kojų. O nebegalėjusi atsikelti suprato, kad yra be vienos galūnės.
Jau keletą savaičių šeima gydoma Lvivo pirmosios medikų draugijos Šv. Mikalojaus vaikų ligoninėje. Čia sunkiai sužalotas Nataliją ir Janą bei Jaroslavą atvežė evakuacinis traukinys. Dabar vaikai ir mama jau šypsosi, nes pagaliau yra saugūs.Juos nuolat lanko savanoriai ir vietos įžymybės su dovanomis. Dar viena gera žinia: šeima netrukus vyks reabilitacijai į JAV, kur Natalijai ir Janai bus pagaminti kojų protezai.
Jaroslavas sako, kad labai nori, jog jo mama ir sesuo pagaliau atsistotų. Iki tol jis žada ir toliau būti patikima jų atrama.
