Užduotis išties buvo nepaprasta – susitarti dėl saugaus ukrainietiškų grūdų gabenimo į pasaulinę rinką tokiu metu, kai vyksta Rusijos ir Ukrainos karas. Taip pat ir jūroje. Dokumentas, kuris po derybų buvo pasirašytas Stambule, netapo nė vienos pusės pralaimėjimu ar išdavyste.
Kas rašoma šiame dokumente ir kokią įtaką jis gali turėti karo eigai, taip pat siekiams išvengti pasaulinės maisto krizės, nagrinėjo Ukrainos leidinys „Jevropeiska pravda“.
Ukrainai pavyko išvengti visų pagrindinių pavojų, kurie buvo kilę derybų metu. Kita vertus, visi klausimai dėl grūdų gabenimo mechanizmo iki šiol nėra išspręsti: neaišku, ar jis galės pilnavertiškai funkcionuoti, ar juo patikės tarptautiniai vežėjai ir, svarbiausia, kaip ilgai jis egzistuos.
Taip pat tenka pripažinti, kad Rusijai šis susitarimas tapo didesne pergale. Ukraina derybose nesugebėjo išnaudoti savo unikalaus „grūdų kozirio“ nė vienai kito plano problemai išspręsti, o Rusijai tai pavyko – ji grūdus panaudojo kaip priemonę prieš Vakarų sankcijas, iškėlusi atitinkamas dokumentų pasirašymo sąlygas.
Tačiau (tai svarbu!) realus susitarimo poveikis sankcijoms pasirodė esąs ribotas. Bet jis leis Rusijai pradėti ilgalaikę dezinformacijos ir savo įvaizdžio balinimo pasaulyje kampaniją, kurios Turkija ir JT nesugebėjo arba nepanoro sustabdyti.
Ši kampanija jau duoda vaisių. Netgi Ukrainoje daugelis patikėjo Rusijos propagandiniais pareiškimais, kad šis susitarimas neva panaikino draudimą Rusijos grūdų ir trąšų eksportui (tai netiesa, nes jis ir iki šiol nebuvo draudžiamas). O Afrikoje ir Azijoje Rusija save ims pozicionuoti kaip valstybę gelbėtoją, o Vakarus – kaip blogį, dėl kurio pasaulio vos neištiko visuotinis badas.
Dokumentas, bet ne susitarimas
Dolmabachčės rūmuose Stambule įvykusi pasirašymo ceremonija buvo padalyta į du etapus. Iš pradžių popierius pasirašė Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu ir jo Turkijos kolega Hulusi Akaras. Po to kitą dokumentų paketą pasirašė Ukrainos infrastruktūros ministras Oleksandras Kurbakovas ir tas pats H.Akaras.
Joks dokumentas, ant kurio vienu metu būtų Ukrainos ir Rusijos parašai, neegzistuoja, ir oficialusis Kyjivas tai laiko savo pergale (apie tai šiek tiek vėliau). Be to, abiejuose dokumento egzemplioriuose parašyta, kad tai „trišalė Turkijos, Rusijos ir Ukrainos iniciatyva“ (būtent tokia neabėcėline tvarka), nors rusiškame dokumente nėra Ukrainos parašo ir atvirkščiai.
Galima būtų ginčytis, ar dokumentas dėl tokios keistos pasirašymo schemos yra juridiškai įpareigojantis susitarimo puses, tačiau nėra prasmės, nes atsakymas ir taip aiškus: jokios teisinės galios šie popieriukai neturi.
Stambule pasirašytas dokumentas apskritai nėra susitarimas tarptautinės teisės požiūriu, ir jo autoriai tai puikiai suvokė, todėl jo originaliame tekste anglų kalba neminimi žodžiai „susitarimas“, „sutartis“ ar pan. Dokumentas įvardintas tik kaip „iniciatyva šalių sutarimu“.
Tai taip pat reiškia, kad jis nebus ratifikuojamas nė viename parlamente. Tai leis susitarimą pradėti vykdyti iš karto, nelaukiant jokių procedūrų pabaigos. Bet tai taip pat reiškia, kad dokumentas teisiškai neįpareigoja dalyvių (pavyzdžiui, nepavyktų kreiptis į JT Teismą arba kitą tarptautinį teismą, jeigu „susitarimas dėl grūdų“ būtų pažeistas).
Tai tipinis politinis susiderėjimas.
Artimiausia Ukrainai analogija – vadinamieji „Minsko susitarimai“, kurie nebuvo susitarimais, ir Rusija, pasirašiusi juos, niekada rimtai neketino jų vykdyti. Nors, būkime atviri, joks teisinis dokumento statusas niekada nebuvo kliūtimi Rusijai, jeigu ji norėjo sulaužyti vieną ar kitą susitarimą.
Kita vertus, kadangi Vakarams „susitarimas dėl grūdų“ yra labai svarbus, labai tikėtina, kad artimiausiu metu bus mėginama jį „legalizuoti“, suteikti jam teisinės galios regimybę. Pavyzdžiui, atitinkamu JT Saugumo Tarybos sprendimu, kaip kažkada buvo pasielgta su „Minsko susitarimais“.
Kad ir kaip dabartinė Ukrainos valdžia mėgintų išvengti paralelių tarp šių dokumentų, jos pačios krenta į akis, tiesiog ESBO vaidmenį perėmė JT.
Beje, tai, kad Ukraina ir Rusija, Kyjivo reikalavimu, pasirašė atskirus dokumentus – tai taip pat mėginimas išvengti analogijų su „Minsku“ ir galimos politinės rizikos tokiu atveju, jeigu susitarimas neveiks (o jis neabejotinai neveiks visa apimtimi).
Derėtų atskirai pažymėti, jog tai, kad Ukraina ir Rusija yra nutraukusios diplomatinius santykius, niekaip netrukdė joms pasirašyti bendrą dokumentą. Tokia galimybė tiesiogiai numatyta Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių 74-ajame straipsnyje. Todėl atskirų dokumentų pasirašymas – tai tiesiog politinis Kyjivo protestas.
Beje, Rusija jau panaudojo „atskirą“ pasirašymą savo propagandinėje kampanijoje, nukreiptoje prieš Ukrainą ir Vakarus. Apie tai irgi kiek vėliau.
Kodėl tai nėra Ukrainos „išdavystė“?
Pirmiausia – apie susitarimų parametrus ir apie tai, kodėl jų tikrai negalima vertinti kaip Ukrainos „išdavystės“. Remkimės anglišku Ukrainos egzemplioriaus tekstu, kuris laikomas originalu. Rusiškasis egzempliorius „yra absoliučiai veidrodinis, identiškas“, patikino Ukrainos infrastruktūros ministerijoje.
Trumpai priminsime apie dokumento turinį. Susitarime kalbama apie trijų produkcijos tipų – grūdų, produktų iš jų ir mineralinių trąšų (JT pranešimuose taip pat pabrėžiama, kad į sąrašą patenka ir saulėgrąžų aliejus, sudarantis didelę Ukrainos žemės ūkio produkcijos eksporto dalį) – eksportą iš Ukrainos jūrų keliu. Susitarime numatyta, kad šių produktų gabenimas bus vykdomas iš trijų uostų, esančių Odesos srityje, toli nuo aktyvių kovos veiksmų – iš Čornomorsko, Odesos ir Južnės. Visi laivai, plaukiantys iš Stambulo į šiuos Ukrainos uostus ir atgal, keliaus vienu suderintu koridoriumi.
Viename ar keliuose Turkijos uostuose bus sukurti prekybos laivų, plaukiančių į Ukrainą, kontrolės punktai. Juose bendros Ukrainos, Rusijos ir Turkijos komandos inspektuos tuos laivus. Rusai kontroliuos, ar šiais laivais į Ukrainą, pavyzdžiui, nėra gabenami ginklai. Ukrainiečiai tikrins, ar šiuose laivuose nesislepia Rusijos kariai.
Beje, svarbiausia Ukrainos pergale tapo tai, kas nėra įrašyta į „susitarimą dėl grūdų“. Rusija nesugebėjo į dokumento tekstą įkišti nė vienos iš savo iniciatyvų, kurios būtų sukūrusios jai pranašumų fronte arba pridėjusios karinio svorio jūroje.
1. Svarbiausia: „susitarimas dėl grūdų“ neriboja Ukrainos kontrpuolimo Chersone ir toliau. Nėra jokių punktų apie „paliaubas“ arba įšaldymą, kurio siekė Rusija, arba susilaikymo nuo karinių veiksmų sausumoje. Be to, geografinis susitarime išvardytų uostų (ypač Odesos ir Čornomorsko) atstumas nuo fronto atmeta atsitiktinio priešo apšaudymo artilerija arba reaktyvinėmis salvinės ugnies sistemomis galimybę, prasidėjus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontrpuolimui, kuriam jos aktyviai rengiasi.
2. Nenumatytas Rusijos karių dalyvavimas nei Ukrainos uostuose, nei teritoriniuose vandenyse, nei prekybos laivų koridoriuje.
3. Tuo metu nėra jokių ribojimų Ukrainai vykdyti karinius veiksmus jūroje – pavyzdžiui, jeigu Rusijos karo laivas sumanytų įplaukti į civilinį koridorių.
Iš esmės dokumente nėra nė vieno Ukrainos karinio įsipareigojimo, todėl jį Ukrainos vardu pasirašė infrastruktūros ministras. O štai Rusijos atžvilgiu numatyti būtent įsipareigojimai karinėje srityje – todėl dokumentą pasirašė S.Šoigu.
Rusija duoda garantijas, kad ji:
1. neapšaudys uostų įrenginių, naudojamų susitarimo realizavimui ir nepuls jų;
2. nepuls civilių laivų, plaukiančių sutartu koridoriumi į Ukrainą, arba esančių uostuose;
3. laikys savo laivus, aviaciją ir t. t. atokiai nuo koridorių (atstumas bus nustatytas atskirai, bet Rusijos karo laivų ir prekybos laivų, plaukiančių į Ukrainą, kursų persikirtimas uždraustas, tai duoda garantiją Ukrainai, kad ant civilių laivų vidury jūros neatsiras Rusijos desantininkų.
Žinoma, kalbėti apie „Rusijos garantijas“, tuo labiau juridiškai įpareigojančias, galima tik su sarkazmu, ypač po to, kai mažiau nei po paros po susitarimo pasirašymo rusai apšaudė Odesos uostą. Bet pasaulis darys spaudimą Maskvai, kad būtų grįžta būtent į šio susitarimo rėmus – taip veikia tarptautiniai santykiai.
Deja, šioje vietoje teigiami susitarimo aspektai Ukrainai baigiasi.
Kodėl susitarimas nėra Ukrainos „pergalė“?
Uostų deblokavimas nėra reikalingas tiesiog šiaip sau. Vakarai ir JT šio susitarimo siekė tam, kad būtų išvengta bado ir socialinių sukrėtimų neturtingose šalyse, pirmiausia Afrikoje, o Ukrainai šis susitarimas dėl prekybos, nutrauksiantis eksporto blokadą, leis uždirbti milijardus eurų.
Bet viltis, kad tų lėšų bus uždirbta pakankamai daug, silpna. „Susitarimas dėl grūdų“ nebus vykdomas taip, kaip daugelis tikisi. Rusija jau pradėjo jį laužyti – mes matėme, kaip šeštadienį rusai apšaudė Odesos jūrų uostą.
Problema ne konkrečiai šis apšaudymas, o tai, kad Rusija davė signalą visiems pasaulio transporto operatoriams, jog Ukraina išlieka pavojinga teritorija, nepaisant pasirašyto susitarimo. Grūdų prekeiviai tokiomis sąlygomis nefrachtuos reisų į Ukrainą, draudimo kompanijos nedraus reisų į Ukrainos uostus, o operatoriai, savo ruožtu, nevykdys reisų arba pasiūlys tokias kainas, kad pigiau bus transportuoti grūdus sausuma.
Vis dėlto oficialusis Kyjivas nepraranda vilties, kad ši iniciatyva gali pradėti veikti.
Dar viena problema yra ta, kad šis susitarimas nesukuria simetriškos situacijos Juodojoje jūroje Ukrainos ir Rusijos kompanijoms. Ji ir dabar nėra simetriška: Ukrainos uostai yra užblokuoti dėl akvatorijos okupacijos, o Rusijos – funkcionuoja be problemų. „Susitarimo dėl grūdų“ vykdymas, net jeigu jis būtų nuoširdus, šitą asimetriją tik sušvelnina, bet ne likviduoja.
Susitarimas apima tik grūdų ir trąšų iš Ukrainos eksportą. Metalurgams, kurių eksportas užblokuotas, iš jo jokios naudos. Taip pat nėra galimybės atnaujinti jūrų importą į Ukrainą.
Be to, susitarimas nepadeda išspręsti nė vienos susijusios problemos. Pavyzdžiui, Ukraina norėtų, jog būtų tikrinami ne tik iš jos uostų plaukiantys grūdų vežėjai, bet ir laivai, plaukiantys iš Rusijos uostų – kad būtų galima įsitikinti, jog jie eksportui neplukdo Ukrainoje pagrobtų grūdų. Bet nebūkime naivūs: įrašyti tai į susitarimą, kurį turėtų pasirašyti Rusija – nerealu. O nepasirašydama ji nieko neprarastų – Rusijos uostai ir taip funkcionuoja.
Tuo metu, kai Ukraina nesugebėjo išsireikalauti jokių sprendimų už grūdų eksporto rėmų, Rusijai tai pavyko. Dabar ji pradėjo specialiąją informacinę operaciją, kurią noriai remia JT.
Ar bus panaikintos sankcijos Rusijai?
Ukraina ir Rusija pasirašė identiškas „susitarimo“, apie kurį kalbėta aukščiau, redakcijas. Bet po viešos pasirašymo ceremonijos įvyko dar viena – be Ukrainos.
Jos metu Rusijos vicepremjeras Andrejus Belousovas ir JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas pasirašė dokumentą, pavadintą „Memorandumu dėl abipusio sutarimo tarp Rusijos Federacijos ir JTO Sekretoriato dėl bendradarbiavimo tiekiant Rusijos maisto produktus ir trąšas pasaulinėms rinkoms“.
Iš pirmo žvilgsnio tai labai keistas dokumentas.
Rusijos vyriausybė jį apibūdino taip, lyg neva JT generalinis sekretorius įsipareigojo siekti, kad Vakarai panaikintų sankcijas Rusijos grūdų ir mineralinių trąšų eksportui, taip pat siekti, kad šios prekės galėtų be sankcinių apribojimų patekti į JAV ir ES rinkas artimiausius trejus metus.
Iš esmės tai reiškia, kad:
1. JT generalinis sekretorius pažadėjo padaryti tai, kam jis neturi jokios įtakos;
2. JT generalinis sekretorius pažadėjo Rusijai išspręsti problemą, kuri tiesiog neegzistuoja!
Nėra tiksliai žinoma, ar šis apibūdinimas yra teisingas. Vienas šaltinis, kuris matė, kaip jis buvo rengiamas, teigia, kad jame buvo daug kuklesnių, bet taip pat visiškai beprasmių nuostatų. Tačiau Rusijai šio dokumento reikėjo ne tam, kad jį įgyvendintų, o tam, kad pradėtų informacinę ataką prieš Vakarus.
O JT generalinis sekretorius nedvejodamas ėmėsi padėti.
Rusų idėja buvo iškelti tezę, kad ES ir JAV dabar turėtų panaikinti sankcijas rusiškiems grūdams bei trąšoms, ir tai padės išspręsti maisto krizę. Neva būtent Vakarų sankcijos (o ne Rusijos agresija) kėlė grėsmę taikai ir provokavo badą. Paslaptingojo memorandumo (kuris kol kas nėra paskelbtas ir vargu ar bus paskelbtas) pasirašymas turėjo sustiprinti mintį, kad sankcijos Rusijai iš tiesų panaikinamos „mainais į susitarimą dėl grūdų“.
Ši idėja suveikė tiesiog puikiai.
Pavyzdžiui, Ukrainos socialinių tinklų erdvėje ir kai kuriose žiniasklaidos priemonėse buvo aktyviai aptarinėjama ši Rusijos tezė ir diskutuojama, kokias gi sankcijas panaikino (arba turėtų panaikinti) Vakarai.
Nors pagrindiniai naratyvo apie „sankcijų Rusijai panaikinimą“ vartotojai, tikriausiai, yra ne ukrainiečiai. Sergejus Lavrovas susiruošė į turnė po Afrikos valstybes, kuriose ši Rusijos žinutė turėtų sulaukti plataus pritarimo, juk būtent šių šalių gyventojams grūdų krizė – tai išgyvenimo klausimas.
Bet tiesa ta, kad jokių ES sankcijų dėl Rusijos grūdų ir trąšų tiesiog neegzistuoja!
Tai Rusijos dezinformacinė operacija nuo pradžios iki galo, kuri pasirodė esanti labai sėkminga – ir Rusija ją noriai plėtoja.
Net priešingai, dar kovą, kai tapo aišku, kad Ukrainos eksportas dėl Juodosios jūros okupacijos užblokuotas ilgam ir pasaulio laukia maisto produktų krizė, Rusija pati uždraudė grūdų eksportą į kai kurias šalis, o į kitas apribojo kvotomis.
Trąšų eksportuoti Rusija nedraudžia, bet taip pat egzistuoja kvotos.
Tačiau nei ES, nei JAV, nei kitos G7 valstybės, tarpusavyje koordinuojančios sankcijų politiką, nenustatė jokių apribojimų šios rūšies produktams ir ne kartą įtraukė juos į išimčių sąrašą, kad bent jau Rusijos tiekimo sąskaita sušvelnintų pasaulinę krizę, tačiau tai nepasiteisino. Tiesiog dėl to, kad dirbti su Rusija darėsi vis sunkiau.
Štai vienoje labai gerai situaciją iliustruojančioje verslo naujienų agentūros „Bloomberg“ publikacijoje birželį buvo pasakojama, kaip JAV vyriausybė neoficialiai kreipėsi į prekybininkus ir paprašė suaktyvinti trąšų iš Rusijos pirkimą, aiškindama, kad jokių sankcijų dėl to nėra ir nebus imamasi.
Rusija, savo ruožtu, ir toliau skleidė savo versiją apie tai, kad egzistuoja Vakarų draudimai, o ES ir JAV sankcijomis provokuoja badą Afrikoje.
Todėl ES valdininkai pastaraisiais mėnesiais gal dvi dešimtis kartų oficialiai paneigė šiuos gandus. Praėjusią savaitę JAV padarė atskirą viešą pareiškimą, kuriuo paaiškino, kad neuždraudė trąšų prekybos su Rusija. ES net ryžosi kosmetiniams sankcijų atlaisvinimams, kad išsklaidytų šiuos įtarimus. Kaip tada paaiškino Briuselyje, jie „nori absoliučiai aiškiai leisti suprasti, kad sankcijose nėra nieko tokio, kas lėtintų grūdų transportavimą iš Rusijos arba Ukrainos“.
Bet, kaip matome, Rusijos dezinformacija pasirodė esanti stipresnė. Vakarai nemoka jai efektyviai priešintis: JAV pareiškimai, pavyzdžiui, tik padėjo Rusijai platinti savo melagienas, o JT generalinis sekretorius apskritai savanoriškai suvaidino vaidmenį informacinėje specialiojoje operacijoje.
Kas keičiasi sankcijų režime?
Norint padėti tašką, būtina paaiškinti, kas vyksta su sankcijomis.
Nepaisant to, kad ES neįveda ir nenaikinta jokių „maisto produktų sankcijų prieš Rusijos Federaciją“, Maskvos šantažas ir mėginimas apkaltinti Vakarus visomis nuodėmėmis pasirodė esąs sėkmingas ir leido Rusijai pasiekti tam tikrų sankcijų sušvelninimo. ES sutiko su tuo, nes tikėjosi taip išvengti kaltinimų aštrinant maisto produktų krizę – bet, kaip matome, tai nesuveikė.
Tokiu būdu Rusija išreikalavo iš ES išimčių sankcijų sąrašuose esantiems asmenims ir organizacijoms tokiais atvejais, jeigu jie vykdo mokėjimus pagal maisto produktų arba trąšų tiekimo kontraktus, arba dar pagal kelių tipų kontraktus, kurių Europoje nuspręsta neįtraukti į sankcijų sąrašus.
Pavyzdžiui, Europos įmonėms leista pervesti pinigus į Rusijos valstybės įmonių arba tų įmonių, kuriuose valstybė kontroliuoja 50 proc. akcijų, sąskaitas, jeigu kalbama apie kontraktus dėl „farmacijos, medicinos, žemės ūkio, maisto produktų, įskaitant grūdus ir trąšas“, importo arba gabenimo iš Rusijos.
Ir antra transakcinė išimtis – tai leidimas europiečiams mokėti pagal kontraktus į sąskaitas tų bankų, kuriems pritaikytos plačiausios sankcijos (įskaitant ir atjungimą nuo SWIFT) tais atvejais, kai bankinė patikra įrodo, kad „lėšos skiriamos žemės ūkio ir maisto produktų, įskaitant kviečius ir trąšas“ pirkimui, importui arba įvežimui. Tai yra, tie Rusijos žemės ūkio produktų gamintojai, kurie turi sąskaitas bankuose „Rossija“, VTB, „Sberbank“ ir pan., gali parduoti produkciją nekeisdami banko.
ES taip pat įvedė papildomų su grūdais nesusijusių išimčių. Pavyzdžiui, leido nurašyti užšaldytas lėšas, jeigu jos skiriamos apmokėti teismo procesus arba gydymą. Tai tikrai nėra susitarimo dėl grūdų dalis.
Galima diskutuoti, ar korektiški tokie ES sprendimai (bet kokios išimtys silpnina sankcijų režimą). Bet reikia pripažinti, kad jie tikrai nėra katastrofiški.
