D.Carême’as taip pat tvirtina, kad vietos gyventojai nerodo didelio priešiškumo nekviestiems atvykėliams. Vietoj demonstracijų ir skundų prancūzai esą sutiko juos su empatija. Nepaisant to, kad 23 tūkst. gyventojų turintis miestas, anot mero, gana skurdus ir kamuojamas socialinių problemų, kas trečia šeima verčiasi turėdama vos 9,6 tūkst. eurų per metus pajamų.
„Nesigailiu nieko, ką dariau. Daryčiau viską tą patį, gal kiek kitaip, nes teko išmokti kai kurias pamokas, buvo ir bemiegių naktų“, – Europarlamento surengtame seminare apie bendros prieglobsčio sistemos Europos Sąjungoje (ES) sukūrimą kalbėjo nuo 2001-ųjų Grand Sintui (Grande-Synthe) vadovaujantis politikas.
Per dešimtmetį išaugo keliasdešimt kartų
Minėta stovykla įrengta komunoje netoli šiaurės Prancūzijoje esančio Diunkerko. Šis uostamiestis yra visai šalia Šiaurės jūros, už 10 km nuo Belgijos ir vos už 75 km nuo Doverio – jau Britų salų. Diunkerkas – trečias pagal krovinių apyvartą prekybos uostas Prancūzijoje, jame veikia ir keleivių bei žvejybos uostai. Ten apsistoja pabėgėliai, svajojantys persikelti per Lamanšo sąsiaurį, bet įstringantys ant Prancūzijos-Jungtinės Karalystės (JK) sienos – Kalė mieste.
Šį kelią į Angliją pabėgėliai (daugiausia – Irako kurdai, taip pat – iraniečiai, sirai) „atrado“ bemaž prieš gerus 15 metų. Jau tuomet Diunkerko apylinkėse, ypač – Grand Sinto komunoje, ėmė kilti jų pašiūrės. 2005-aisiais Basrocho rajone, netoli Britanijon vedančio greitkelio, įsikūrė neformali stovykla. Prastėjant situacijai Vidurio Rytuose ir į Europą plūstant vis daugiau pabėgėlių, stovykloje gyventojų per dešimtmetį nuo 80 padaugėjo keliasdešimt kartų.
D.Carême’as prisiminė, kad 2008 metų žiema buvo labai atšiauri, temperatūra nukrisdavo iki -8 laipsnių. Jis paprašė pabėgėliams įrengti šildomas palapines. Mero žodžiais, prancūzai atvykėlius sutiko su užuojauta: „Jei paaiškini pabėgėlių problemą, žmonės gali juos tinkamai priimti. (…) Niekada negirdėjau skundų, nebuvo demonstracijų, kad reikia jais atsikratyti, deportuoti.“
2015-aisiais atvyko labai daug pabėgėlių – gyventojų skaičius stovykloje pasiekė beveik 3 tūkst., tad teko skubiai sukti galvą, ką su jais daryti. Nehigieniškomis, apgailėtinomis sąlygomis brezentinėse palapinėse ar savadarbėse pašiūrėse glaudėsi ir nemažai vaikų, nėščių moterų. Žema pelkėta 20 ha teritorija nuolat buvo pažliugusi, žmonėms tekdavo klampoti per purvą. Vandens buvo galima gauti iš vos dviejų rezervuarų, nebuvo elektros. Pagalbą pabėgėliams teikė vien savanoriai – ne tik prancūzų organizacijos, bet ir britai. Teigiama, esą šioje stovykloje buvo dar blogiau nei garsiosiose Kalė „džiunglėse“, vienintelis privalumas – kad ji buvo vidury miesto, parke, greta tvarkingų viduriniosios klasės prancūzų namų.
„Man buvo gėda dėl tos stovyklos“, – pripažino D.Carême’as, kurio iniciatyva pernai kovą pabėgėlius perkėlus į kitą stovyklą senoji buvo sugriauta, vietoj jos planuojama įkurti ekologišką gyvenvietę. Naujoji stovykla, pavadinta „La Linière“, buvo įkurdinta bendruomenės žemėje vos už pusantro kilometro nuo ankstesnės. Ją pastatė nevyriausybinė organizacija (NVO) „Gydytojai be sienų“ („Médecins Sans Frontières“). Didžiumą iš reikalingų 3,5 mln. eurų skyrė ši NVO, likusius – vietos valdžia. Stovyklai suplanuoti neprireikė nė poros mėnesių, ji pastatyta vos per savaitę.
Pirmą Prancūzijoje humanitarinę stovyklą dabar prižiūri „Utopia 56“, medicinos paslaugas teikia kelios organizacijos, vaikai mokosi vietos mokyklose. Stovykloje įrengtos sanitarinės patalpos, bendros virtuvės, socialinės erdvės. Jau metus einamąsias išlaidas padengia valstybė. Tam kasmet reikia 5 mln. eurų – „negalėjome kliautis vien savanoriais, reikėjo mokėti žmonėms už apsaugą, valymą, šiukšlių surinkimą“, pabrėžė meras.
Iš pažiūros viskas puiku ir kur kas geriau nei ankstesnėje stovykloje – naujoji atitinka Jungtinių Tautų standartus. Bet virš stovyklos dar prieš ją įkuriant ėmė kryžiuotis skirtingi interesai: mero, kuris jos norėjo, valstybės, kuri nenorėjo, ir festivalio organizatorių, kurie ja rūpinasi. O pabėgėliai įstrigo tarp noro gyventi saugiau bei geriau ir nelanksčios Europos imigracijos sistemos.
6 kv. m plotas – penkiems žmonėms
Dar prieš kelis mėnesius ten gyveno apie 1,3 tūkst. žmonių iš ankstesnės stovyklos. Pabaigta naujoji galės priimti antra tiek, nors, mero teigimu, dabar gyventojų sumažėję iki 700. Ji padalyta į šešias zonas. Šeimos ir vaikai įkurdinti pirmose dviejose – jau užbaigtose ir arčiau įėjimo, kur yra dvi maisto išdavimo vietos, stovi po vilkiką, prikrautą užklotų ir drabužių. Eilėmis rikiuojasi mediniai namukai, kas 200 metrų įrengti moterų ir vyrų tualetai bei dušai, nuo purvo apsaugo žvyro takai, kiekvienas namukas kasdien gauna po 3 l kanistrą degalų – pasišildyti, maistui gaminti. Kiekvienas būstas turi nešiojamą dujinį šildytuvą ir elektros lizdą.
Vieno medinio namuko (nors labiau – konteinerio ar gyventi pritaikytos didelės dėžės, kuriai surinkti užtenka 45 min.) plotas – vos 6 kv. m. Joje turi tilpti penki žmonės, bet kai kuriuose susigrūda ir septynių asmenų šeimos. Nors juose įrengti ventiliatoriai, akivaizdu, kad tiek erdvės maža.
Vos įsikėlę į šiuos būstus, žmonės ėmėsi juos plėsti – statydami priestatus iš lentų, brezento ir palapinių, kad nereikėtų menkame 6 kv. m plote ne tik miegoti, bet ir gaminti ar laikyti purvinus batus. Kol tėvai užsiima statybomis, vaikai važinėjasi dviračiais ar žaidžia tenisą su savanoriais. Iš to, kas matyti namukų viduje, akivaizdu – niekas neplanuoja stovykloje įsikurti ilgam. Ten nėra nei langų, nei lovų, nei kėdžių, vien lovos iš užklotų.
Pabėgėliai pripažįsta, kad gyventi tvirtame mediniame namuke, kurių stovykloje žadama pastatyti 500, o ne savadarbėje palapinėje smagiau, bet naktimis kamuoja didesnis šaltis. Jie džiaugiasi organizuotu maisto dalijimu, bet produktų esą visiems nepakanka. Nebereikia murkdytis purve, bet dabar kelias iki miesto tolimesnis ir dar reikia kirsti greitkelį.
Tačiau bene didžiausia bėda – kad stovykla nė per žingsnelį nepriartina nelaimėlių prie išsvajoto nelengvos kelionės galo. Norėdami įsitaisyti į Kalė vykstančiame sunkvežimyje, jie turi sutikti žmonių kontrabandininką netoli miesto – toliau nei anksčiau. Sienos kontrolė Kalė prieš porą metų, kai migrantai masiškai mėgino patekti į autobusus ir mašinas, buvo sustiprinta. Daugelis net neturi 3–6 tūkst. eurų, kuriuos reikėtų suploti kontrabandininkui už sėkmingą nuvykimą į JK. Net pastariesiems dabar sunkiau – esą dabar patekti į stovyklą nebe taip paprasta.
Daugelis pabėgėlių vis tiek viliasi kokiu nors būdu atsidurti JK. Ten esą jau įsikūrę jų giminaičiai ar draugai, be to, būtų lengviau susikalbėti, mat prancūziškai mažai kas supranta. Ne vienas jau bandė (kai kurie – ir po keliolika kartų) kirsti Lamanšo sąsiaurį, pavyzdžiui, įsitaisę po vilkikais, bet buvo sučiupti, dažniausiai – pačių vairuotojų, kurie dar gerokai iki sienos apžiūri, ar nesiveža nepageidaujamų keleivių. Dalis pabėgėlių priversti ieškoti neteisėtų būtų patekti į JK, mat neturi pasų – pavyzdžiui, Kuveitas esą neišduoda dokumentų jame gyvenantiems beduinams. Prieš tris mėnesius policija skelbė, kad kasdien apie 300 žmonių būna priversti grįžti atgal iš Diunkerko ir Kalė arba nuo įvažiavimo į Kanalo tunelį.
Valdžia nežinojo, ką daryti su pabėgėliais?
Bet kokios pabėgėlių stovyklos neatitinka Prancūzijos politikos – ir dėl oficialių, ir dėl neoficialių priežasčių. Pavyzdžiui, „La Linière“ gyventojai nekontroliuojami, taigi žmonių kontrabandininkai gali užsiimti savo nešvariu verslu. Tarp JK ir kitų Europos Sąjungos šalių tvyrant nekokiems santykiams migracijos klausimu, Prancūzija nenori atrodyti lyg tramplinas nelegaliems bandymams patekti į Didžiąją Britaniją.
D.Carême’as nemažai skundėsi bendravimu su centrinės valdžios atstovais, įskaitant ir aukščiausio lygio vyriausybės pareigūnus. Esą juos dažnai sunku pasiekti, jie priešinosi stovyklai, nenoriai leidosi į kalbas apie finansinę pagalbą. „Šalies valdžia neturėjo plano, ką daryti su pabėgėliai“, – apibendrino meras.
Kita vertus, valdžios kartu su nevyriausybininkais pastatyta stovykla yra neabejotinas patvirtinimas, kad šalis atsidūrė humanitarinėje krizėje. Didžiausia ironija – kad prancūzų organizacija „Gydytojai be sienų“, garsėjanti pagalba per pilietinius karus Afrikoje nukentėjusiems žmonėms, turėjo įrengti stovyklą savoje šalyje.
Stovykloje šeimininkauja popfestivalio organizatoriai
Daugiau nei pusė „La Linière“ gyventojų – 20–45 metų vyrai. Jie įkurdinti atokiau nuo įėjimo įrengtose zonose, kur namukai tebestatomi, todėl dalis žmonių priversti laukti palapinėse. Ten nėra vaikų, maisto, muzikos, vien aplink be tikslo vaikštinėjantys pabėgėliai ir savanoriai.
Didžiuma šių vyrų – Irako kurdai, bet yra ir kuveitiečių, iraniečių, taigi neįmanoma išvengti tautinių konfliktų. Pavyzdžiui, dėl to, kad kažkas gauna namuką anksčiau už pirmiau eilėje esantįjį, nes jie palaikomi šeima. Spręsti konfliktų nepadeda ir tai, kad dažnai besipykstantieji nekalba vienas kito ar bendra užsienio kalba.
Kaip ir faktas, kad „Utopia 56“ neturi darbo su migrantais ar humanitarinių stovyklų valdymo patirties. Anksčiau šios organizacijos darbas buvo popmuzikos festivalio „Vieilles Charrues“, kasmet sulaukiančio daugiau nei 200 tūkst. žmonių, logistika. Šią organizaciją meras esą pasirinko, nes ji žino, kaip suvaldyti dideles minias, turi savanorių tinklą ir šiukšlių surinkimo patirties. Be to, tai buvo nemokama – gera žinia ribotam miesto biudžetui.
Todėl „Utopia 56“ žmonės turėjo vietoje mokytis, kaip tvarkytis humanitarinėje stovykloje. Pirmą dieną tūkstančiui žmonių jie parūpino tik 800 maisto porcijų. Netrukus vieną naktį teko šauktis policijos pagalbos, nes kai kurie žmonės, atrodė, tapo nebekontroliuojami. Festivalis tęsiasi kelias dienas. Pabėgėlių stovykla veikia nepalyginamai ilgiau, todėl šeimininkams ilgainiui taps sunku prisišaukti savanorių, kurių tikslaus skaičiaus jie net nežino.
Balandžio 10-osios naktį vienas etninio pobūdžio ginčas tarp senbuvių kurdų ir didžiulio būrio naujokų afganistaniečių taip įsismarkavo, kad įsiplieskė didžiulis gaisras. Buvo sužeista 10 žmonių ir suniokota pusė stovyklos. Kiek anksčiau Prancūzijos vidaus reikalų ministras buvo pažadėjęs, kad kritinį gyventojų skaičių pasiekusi stovykla turėtų būti kuo greičiau – o ne palaipsniui, kaip kalbėta anksčiau – išardyta. Jis piktinosi kai kurių pabėgėlių elgesiu – esą jie užblokuoja priėjimus prie sanitarinių mazgų ir reikalauja susimokėti už naudojimąsi jais. Kalbėdamas seminare meras tai patvirtino: kai kurie gyventojai ant durų pakabino spynas ir imdavo po 5 eurus.
Dar viena problema – medikų pagalba, kurios sulaukia toli gražu ne kiekvienas stovyklos gyventojas. Buvo nustatyta ligų, kurios Prancūzijoje seniai išnykusios (pavyzdžiui, niežų), atvejų – teko jas gydyti. Be to, nuogąstaujama dėl saugumo – neseniai stovykloje du žmonės buvo nušauti, tiek pat – subadyti. Kovą riaušių policijai teko raminti maždaug 200 žmonių, kai šie padegė užtvarą, negalėdami patekti į stovyklą. Ypač nesaugiai ten jaučiasi moterys – joms verčiau nevaikščioti po stovyklą vienoms, ypač tamsiu metu. Tad kai kurios, kad naktį nereikėtų eiti į tualetą, verčiau miega su suaugusiems skirtomis sauskelnėmis.
D.Carême’as savo ruožtu patikino niekada negirdėjęs, kad pabėgėlis nusikalstų jo vadovaujamame mieste, kaip ir apie smurtą prieš moteris. Bet nepaneigė, kad stovykloje problemų esama. Jas žinodamas dabar esą elgtųsi kitaip, pavyzdžiui, įkurdinęs joje kurdus, afganistaniečiams neleistų kartu gyventi.
