– Ar Europos Parlamente (EP) jaučiamas pasidalijimas į senąją ir naująją Europą?
– Kai kada. Dažniausiai, kai kalbama Europos saugumo klausimais, kuomet gali būti panaudojamos ne tik energetinio arba politinio spaudimo priemonės, palydimos informacinės atakos, bet ir karinės. Rusija vėl virsta stalinistine valstybe ir tai tampa realia grėsme Europai. Vadinamosios naujosios arba pokomunistinės šalys šioje srityje turi daugiau patirties ir jautriau reaguoja nei tos, kurios atokiau patogiai drybso foteliuose.
– Kokiais klausimais Lietuvos ir Lenkijos europarlamentarai, nesvarbu, koks jų politinis susiskirstymas į frakcijas, laikosi vienodų nuostatų, o kokiais skirtingų?
– Apskritai mes žinome, kas mus jungia, tačiau per mažai konsultuojamės. O pagrindą tokiam bendradarbiavimui nesunkiai rastume. Maloniai prisimenu, kai nepagrįstai buvo puolamas Lietuvoje priimtas įstatymas dėl mažamečių apsaugos, neva jis „homoseksofobiškas“, prie manęs prieidavo lenkai europarlamentarai iš įvairių frakcijų ir sakydavo: „Balsavau už Lietuvą.“
– Dalis lenkų europarlamentarų reikalauja, kad EP pirmininkas „gintų lenkų teises Lietuvoje“. Ar jus stebina tokia iniciatyva?
– Ne, nebūtinai. Esame pripratę, kad kraštutinių pažiūrų rusai arba lenkai mus puldinėja dėl tariamų skriaudų, kurias vietinės mažumos patiria iš blogųjų baltų. Ar dar galima ką pridėti prie vieno kolegos iš EP pažado: atakuoti Lietuvą bet kokia proga? Nemanau, kad tokie garsūs šūksniai „apgink!“, kreipiantis į EP pirmininką, galėtų sugadinti musų tarpusavio supratimo ir pakantumo santykius, kuriuos kūrėme dvidešimt ir daugiau metų. Ar dėl tokių riksmų turime išvaikyti Konstitucinį Teismą?
– Ar galima toliau kalbėti apie lenkų ir lietuvių strateginę partnerystę po tų aštrių žodžių, kurie buvo pasakyti iš abiejų pusių dėl lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo, lenko kortos ir panašiai?
– Negirdėjau pernelyg aštrių žodžių iš abiejų pusių, veikiau iš vienos, ir nežinau, ar būrelis politikų ir rėksmingi pavadinimai laikraščiuose reiškia visą „lenkų pusę“. Taip nemanau, per savo gyvenimą mačiau visko, o su lenkais bendrauju mielai ir draugiškai. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė – tai tiesiog būtinas santykių formatas; kvaila būtų jo netekti taip suteikiant džiaugsmo tik Kremliui.
– Lietuva ir Lenkija tebelaikomos labiausiai rusofobiškomis valstybėmis Europos Sąjungoje. Ar mūsų šalys vykdo tokią pačią Rytų politiką?
– Iš tiesų tokį žodyną jau kelerius metus vartoja svečiai iš Maskvos ir prorusiškieji lobistai Vakaruose. Neva žvelgti į Maskvą blaiviai ir kritiškai – tai jau „fobija“. Neturėtume net vartoti tokių pasakymų ir bandyti įteigti juos tautai. Rytų politika, imkime lietuvių ir lenkų politiką Rusijos atžvilgiu, turėtų likti rami ir ori, jokiu būdu ne pataikūniška.
– Pabaigoje: ar turime Rusijos bijoti?
– Vėl netinkamas žodis. Atsargumas, tai ne baimė. Galbūt reikėtų veikiau „bijoti“ savo baimių, kai pernelyg įsiklausoma į pastabas iš šalies: žiūrėk, kokia ta didelė ponia patrakusi, dar sugalvos ką iškrėsti ne tik Kaukaze.
