Su Ukrainos generalinio štabo duomenimis susipažinęs britų tyrimų centras RUSI (Royal United Service Institute) atskleidė, kas vyko karo išvakarėse ir pirmosiomis jo dienomis.
PIRMA DALIS: Atskleistas grobikiškas Rusijos planas: 10 dienų karas, žudynės pagal sąrašus, filtracija ir Ukrainos aneksija
15min šiame straipsnyje pateikia svarbiausias plataus masto ataskaitos detales apie invazijos pradžią – pradedant pasirengimu karo išvakarėse ir baigiant svarbiausiais mūšiais pirmąsias tris dienas.
Aptariami įvykiai
- Ukrainos žvalgybos vertinimas, kad Rusija puls tik Donbase
- Ukrainos veiksmai paskutinėmis dienomis ir lemtingą naktį
- Rusijos pirmieji smūgiai ir jų netikėtas poveikis
- Ukrainos oro gynybos veikimas pirmąją parą
- Asmeninės rusų žinutės Ukrainos generolams
- Rusijos palydovinės žvalgybos spragos
- Ukrainos vykdomas rusų klaidinimas
- Rusijos oro desanto puolimas Hostomelyje
- Svarbiausi mūšiai pirmosiomis karo dienomis
Ukrainos žvalgybos vertinimas
Likus kelioms dienoms iki plataus masto Rusijos invazijos, Ukrainos žvalgybos bendruomenė vertino, kad pavojingiausias priešo veiksmas gali būti didelio intensyvumo puolimas prieš Donbasą 2022 metų vasario pabaigoje – rusai siektų destabilizuoti Ukrainos valstybę naikindami jos pajėgas šiame regione.
Manyta, kad labiausiai tikėtinas priešo veiksmų planas bus ilgas politinės destabilizacijos laikotarpis, siekiant sukurti palankias sąlygas kariniam puolimui vasaros pradžioje, daugiausia pastangų nukreipiant į Donbasą.
Keletas veiksnių prisidėjo prie įvertinimo, kad Donbasas bus pagrindinis taikinys, nepaisant daugybės Ukrainos partnerių iš užsienio įspėjimų, kad iš tiesų pagrindinis taikinys bus Kyjivas.
Pirma, įvertinus Rusijos pajėgas į šiaurę nuo sostinės, buvo padaryta išvada, kad joms trūksta karių, kad būtų galima veiksmingai izoliuoti ir užgrobti Kyjivą. Todėl puolimas ten buvo vertinamas kaip skirtas dėmesiui išblaškyti, kurio tikslas –atitraukti Ukrainos pajėgas nuo Donbaso.
Kadangi reljefas į šiaurę nuo Kyjivo labai nepalankus dideliam puolimui, buvo įvertinta, kad Rusijos bandymas pritraukti Ukrainos pajėgas į šią ašį Kyjivą padarytų neproporcingai pažeidžiamą iš rytų.
Antra, ryšių perėmimas ir Rusijos dalinių stebėjimas Gomelio ašyje patvirtino, kad priešo kariai netiki, jog eina į karą ir nėra pasirengę didelėms kovinėms operacijoms. Atitrūkimas tarp strateginio lygio diskusijų išvadų, akcentavusių grėsmę Kyjivui, kuriomis Vakarų partneriai pasidalijo su Ukraina, ir šio taktinio paveikslo patvirtino įsitikinimą, kad buvo vykdoma strateginio poveikio kampanija, kuri neatspindi Rusijos dalinių vykdomo taktinio pasirengimo.
Čia verta pabrėžti, kad Rusijos apgaulės planas iš esmės pavyko dėl informacinio saugumo priemonių, kurių buvo imtasi, tačiau tai turėjo didelę kainą Rusijos karių koviniam efektyvumui dėl to, kad jie nebuvo informuoti iš anksto ir neturėjo laiko pasirengti.
Buvo vertinama, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi ruošti planą Kyjivo gynybai netikėtu atveju, o artėjant konfliktui, buvo suvokta, kad grėsmė šiai ašiai išaugo.
Vis dėlto, kadangi buvo manoma, kad pagrindinis taikinys bus Donbasas, antiteroristinės operacijos zonoje buvo laikoma daugiau nei 10 kovinių brigadų, sudarančių maždaug pusę Ukrainos manevrinių pajėgų.
Be Donbaso, Ukraina laikė pajėgas aplink Charkivą, Dniprą, Sumus ir Odesą, manevrinę brigadą ir dvi artilerijos brigadas Kyjive bei dalinius pratybų zonose.
Gomelio ašyje stambių junginių nebuvo. Taip pat nebuvo pasirengta gintis nuo iš Krymo artėjančių didesnių dalinių, nors tai buvo nurodyta krašto apsaugos plane. To priežastys šiuo metu tiriamos. Teritorinės gynybos pajėgos dar tik buvo kuriamos, turėjo tik lengvuosius ginklus ir dar nebuvo visiškai integruotos į karinę struktūrą.
Todėl Ukrainos gynybos planuose buvo siekiama šešių savaičių trukmės didelio intensyvumo gynybos Donbaso kryptimi, suteikiant laiko visapusiškai sutelkti atsargas. Prieš karo pradžią buvo nustatyta, kad didžiausia grėsmė, svarbi Kyjivo ar Donbaso gynybai, yra Rusijos tolimojo nuotolio arsenalas.
Dėl to, likus savaitei iki invazijos ir ypač per paskutines 72 valandas, ukrainiečių ginkluotės atsargos buvo išsklaidytos. Lėktuvai ir oro gynybos sistemos taip pat buvo išsklaidytos likus vos kelioms valandoms iki invazijos.
Paaiškėjus, kad Gomelio ašis yra pagrindinis priešo taikinys ir kad per Černihivą smogs kita pajėgų grupė, Ukrainos pajėgoms buvo įsakyta persidislokuoti likus maždaug septynioms valandoms iki invazijos.
Tai užtruko nemažai laiko. Dėl to, kai prasidėjo invazija, daugelis ukrainiečių dalinių nebuvo jiems numatytose gynybinėse pozicijose, ir, ypač šiaurinėse ašyse, nebuvo ten, kur turėjo būti.
Perdislokavus pajėgas iš pietinės ašies Kyjivo link, pakrantėje taip pat liko mažiau karių. Ukrainos daliniai atsidūrė pavojingoje akistatoje su priešu. Svarbus faktas čia yra tas, kad karas prasidėjo nuo Rusijos Federacijos iniciatyvos operaciniu lygmeniu, tačiau taktiniai vienetai nustebo dėl to, ką jiems buvo liepta daryti.
Ukrainos ginkluotosios pajėgos buvo nustebintos operaciniu lygmeniu, bet taktiniai vienetai, kurie psichologiškai ir praktiškai šiai kovai ruošėsi aštuonerius metus, buvo pasirengę. Šių kintamųjų sąveika buvo lemiama pirmųjų 72 kovos valandų rezultatui.
Invazija
Invazija prasidėjo masine apšaudymo kampanija visoje Ukrainoje. Prieš smūgius buvo vykdomos plataus masto kibernetinės atakos, siekiant sutrikdyti ir sugadinti gynybinius radarus ir oro gynybos įrangą, taip pat plačiai naudojamas oro masalas, siekiant išsekinti gynybą.
Po to buvo pasitelktos sparnuotosios ir balistinės raketos, paleistos iš jūros, oro ir antžeminių paleidimo sistemų. Be to, Rusijos lėktuvai įsiskverbė į Ukrainos oro erdvę, kad smogtų taktiniams taikiniams.
Į Rusijos didelės vertės taikinių sąrašą gana logiškai buvo įtraukti pramonės objektai, kuro ir energijos saugyklos, oro gynybos aikštelės, C2 (vadovavimo ir kontrolės) infrastruktūra, šaudmenų saugojimo punktai ir kariuomenės susibūrimo zonos, kaip tai atitinka Rusijos doktriną.
Pastebėta, kad per pirmąsias dvi savaites Ukrainos transporto infrastruktūra nebuvo atakų taikinys, išskyrus atvejus, kai to reikėdavo dėl taktinės situacijos.
Šios pradinės Rusijos kampanijos tvarka ir veiksmingumas turi tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, nors rusai buvo tiksliai suplanavę išpuolius prieš daugybę karinių objektų, buvo labai mažai susirėmimų su taktinėmis pajėgų grupėmis, daugiausia smūgių buvo planuojama suduoti didžiausiame gylyje, o vėliau keliauti atgal pamažu naikinant Ukrainos taktinius ešelonus.
Tačiau kadangi taktiniai elementai buvo mobiliausi, dėl to jiems teko skirti daugiau laiko, nei numatyta. Be to, atrodo, kad Rusijos sąrašai buvo fiksuoti ir nebuvo reaguojama į atnaujintą informaciją. Buvo suduota daug smūgių į taikinius, kurie jau daugelį metų nebuvo kariniai objektai.
Be to, į judančių taikinių sąrašą būdavo įtraukiami naujai aptikti taikiniai, nepašalinus ankstesnės praneštos jų buvimo vietos, todėl dinaminiai smūgiai dažnai būdavo suduodami per vėlai. Taip pat atrodo, kad kiekvienam taikiniui priskirtos amunicijos skaičius mažai koreliavo su taikinio dydžiu.
Rezultatas buvo toks, kad per pirmąsias 48 valandas buvo suduotas smūgis maždaug 75 procentams stacionarių Ukrainos oro gynybos objektų. Apskaičiuota, kad tuo pačiu metu naudojamų mobiliųjų oro gynybos aikštelių procentinė dalis buvo tik apie 10 procentų.
Tačiau Rusijos smūgių efektyvumas buvo didesnis nei sunaikintų platformų skaičius.
Atsižvelgiant į įsakymus perskirstyti Ukrainos pajėgas, žalą vadovavimo ir kontrolės grandinei ir sutrikimus, netikėtai išaugusią Gomelio ašies svarbą ir priverstinį sistemų perkėlimą, per pirmąsias 24 valandas daugelis Ukrainos sistemų buvo gyvos, bet nekoordinuotos.
Didelė dalis oro gynybos infrastruktūros išliko, bet negalėjo vykdyti koordinuotos gynybos. Ji daugiausia rengė pavienius spontaniškus išpuolius prieš Rusijos pajėgas. Šis slopinimo efektas reiškė, kad per pirmąjį karo etapą, pavyzdžiui, Rusijos sparnuotųjų raketų perėmimo sėkmės rodiklis buvo apie 12–18 procentų. Atsižvelgiant į tai, kad jis antroje konflikto fazėje išaugo iki 40–60 procentų, matyti tiek Rusijos smūgių masto, tiek dislokacijos įtaka gynybos efektyvumui.
Rusijos sėkmė skyrėsi skirtingomis kryptimis. Pavyzdžiui, didžioji dalis ukrainiečių oro gynybos pietinėje pakrantėje aplink Chersoną ir Mikolajivą buvo sunaikinta arba nuslopinta. Taip pat buvo sunaikintos dvi oro gynybos aikštelės, atsakingos už Dniepro upės apsaugą iš šiaurės ir gynyboje atsivėrė spraga, kuri leido surengti oro puolimą prieš Hostomelį iš Baltarusijos. Be raketų smūgių, Rusijos orlaiviai taip pat smogė tam tikriems taikiniams išilgai atitinkamų savo pajėgų grupių judėjimo ašių.
Tai dar labiau išsklaidė oro gynybos pajėgų pozicijas. Svarbus Rusijos plano dezorganizuoti Ukrainos karinę C2 sistemą elementas taip pat buvo aukščiausios Ukrainos karinių pajėgų karinės vadovybės neutralizavimas.
Taigi, pirmosiomis invazijos dienomis nemaža dalis Ukrainos generolų gavo asmenines žinutes iš Rusijos kariuomenės vadų, raginančių pasiduoti ir tikinančių, kad Rusija neketina daryti jokios žalos Ukrainai.
Panašaus turinio žinutes, tik atsiųstas iš anoniminių numerių, gavo beveik visi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pulkininkai ir kiti vyresnieji karininkai. Šios kampanijos strateginę svarbą liudija faktas, kad antrąją invazijos dieną V.Putinas viešai kreipėsi į Ukrainos kariuomenę, kad ji nesipriešintų Rusijos invazijai. Ši nesėkminga kampanija taip pat išryškina prastą Rusijos specialiųjų tarnybų atliktą Ukrainos kariuomenės psichologijos vertinimą.
Kritinė Rusijos smūgio kampanijos silpnybė buvo mūšio žalos įvertinimas. Pirma, atrodo, jog Rusijos kariuomenė manė, kad jei įsakymas duotas ir įvykdytas, jis buvo sėkmingas, nebent būtų tiesioginių priešingų įrodymų.
Atrodo, kad sėkmės įrodymai buvo neproporcingai grindžiami trimis duomenimis: pilotų patvirtinimu, kad jie pataikė į taikinį; Rusijos palydovų patvirtinimu, kad objektas buvo pažeistas; ir signalų žvalgybos (SIGINT) patvirtinimu, kad ukrainiečiai pranešė apie smūgį ir žalą jų įrangai.
-
Atskleistas grobikiškas Rusijos planas: 10 dienų karas, žudynės pagal sąrašus, filtracija ir Ukrainos aneksija
-
NATO vadovas: Rusija pavasarį ruošiasi surengi plataus masto puolimą
-
V.Putinas žada toliau atakuoti Ukrainos energetikos sistemas
-
Nobelio laureatė: Ukrainoje nebus ilgalaikės taikos, kol nebus užtikrintas teisingumas
Rusijos palydovinė žvalgyba pasirodė esanti labai ribota, nors Rusijos dalinė kosminė žvalgyba Ukrainoje buvo vykdoma bent nuo 2012 metų, o išsami žvalgyba, planuojant invaziją, – nuo 2021 metų vidurio. Tikėtina to priežastis gali būti nepakankamas palydovų skaičius Rusijos oro ir kosmoso pajėgų orbitinėje grupėje ir jų techninių galimybių pervertinimas. Šį paaiškinimą netiesiogiai patvirtina tai, kad 2022 metų balandį šios pajėgos pasaulinėje rinkoje pradėjo pirkti papildomas Ukrainos teritorijos ir atskirų karinių objektų palydovines nuotraukas.
Viena iš akivaizdžių palydovinės žvalgybos nesėkmių – nesugebėjimas laiku nustatyti didelės Ukrainos strateginių geležinkelių judėjimo apimties, kuri 2022 m. kovo mėnesį siekė tris keturis ešelonus per dieną. Dėl prasto Rusijos kovinės žalos vertinimo proceso rusų kariuomenė tapo labai pažeidžiama viso konflikto metu.
Pavyzdžiui, ankstyvieji smūgiai Ukrainos aerodromams sunaikino daugybę angarų. Nufotografavus šią žalą ir atspausdinus gautą raštą ant lapų, buvo galima išvalyti griuvėsius ir pastatyti priedangas, kad orlaiviai galėtų grįžti į vietą ir pasislėpti pozicijose, kurias rusai patvirtintų kaip sunaikintas.
Todėl rusai ėmė diskutuoti, ar Ukrainos naikintuvai keliose vietose veikė iš požeminių slėptuvių. Dėl pakartotinių smūgių į fiktyvias oro gynybos pozicijas taip pat buvo iššvaistyta nemažai šaudmenų, o ukrainiečių kariai per raciją galėjo patvirtinti, kad objektai buvo sunaikinti net tada, kai jie dar veikė, todėl rusų orlaiviai, planuodami savo misijas, ignoravo oro gynybos sistemas.
Jau viešai paskelbti pranešimai apie tai, kad vėliau karo metu, siekiant suklaidinti rusus ir priversti atidengti ugnį, buvo naudojamos netikros HIMARS (didelio judrumo artilerijos raketų sistemos), rodo, jog Ukrainos pajėgos sistemingai naudojo apgaulę, siekdami apsisaugoti, ir tai pasirodė esą labai veiksminga.
Sėkmės prielaida lėmė, kad Rusijos kariuomenė per pirmąsias 72 konflikto valandas nepateisinamai rizikavo kelis kartus išdėstydama savo pajėgas. Pradiniame etape orlaiviai neskraidė su elektroninės kovos sistemos kapsulėmis, nes jos nebuvo laikomos būtinomis po numanomos smūgių sėkmės.
Taip pat Rusijos sausumos pajėgos nebuvo tinkamai palaikomos oro gynybos dalinių. Dėl to Ukrainos oro pajėgos galėjo surengti daug antžeminių atakų prieš Rusijos grupuotes, įskaitant ir bepiločių orlaivių, tokių kaip TB2, panaudojimą.
Tačiau Ukraina patyrė orlaivių nuostolių per oro mūšius. Ypatingo dėmesio nusipelno pirmąją invazijos dieną Rusijos oro atakos padalinių prasiskverbimas į Ukrainos teritoriją, atsižvelgiant į jo reikšmę bendram planui.
Oro desantininkų daliniai buvo išlaipinti prie Hostomelio dviem bangomis, kurių kiekvieną sudarė 10 sraigtasparnių. Jie atvyko palei Dniepro upę iš Baltarusijos, kad nebūtų pasiekiami oro gynybos, ir sėkmingai pasiekė savo tikslą.
Per pirmąją bangą žmogaus nešiojamos oro gynybos sistemos su raketomis žemė-oras numušė du sraigtasparnius prie Hostomelio. Šis incidentas išryškina sraigtasparnių pažeidžiamumą dėl tokių ginklų panaudojimo, nes net optimaliomis sąlygomis yra mažai galimybių išvengti nuostolių. Hostomelio puolimas taip pat išryškina, kodėl oro puolimas prieš pozicijas yra labai pavojingas.
Nusileidę rusų desantininkai pateko į smarkią artilerijos ugnį, o vėliau juos iš aerodromo išvijo mechanizuotų pajėgų kontrataka. Panašios operacijos, kurias bandyta vykdyti Pietų Ukrainoje, ir bandymai įvesti specialiąsias pajėgas Vakarų Ukrainoje dėl panašių priežasčių buvo nesėkmingos.
Rusijos nesėkmės priežastys
Operatyvinio saugumo sumetimais įsakymai daugumai dalinių buvo išdalyti tik likus 24 valandoms iki invazijos.
Todėl Rusijos kariams trūko šaudmenų, degalų, maisto, žemėlapių, tinkamai parengtų ryšių ir, svarbiausia, taktiniu lygmeniu nebuvo aiškaus supratimo, kaip jų veiksmai atitinka bendrą planą. Tai reiškia ne tai, kad taktiniai Rusijos vadai nesugebėjo imtis iniciatyvos ar vadovauti misijai, o tai, jog jiems trūko išsamių instrukcijų apie vadų ketinimus ar jų vaidmenį platesniame mūšio plane, kad galėtų priimti tokius sprendimus.
Tuo metu, kai instrukcijos pasiekdavo bataliono taktines grupes (BTG), tai, kas prasidėjo kaip detalus operatyvinis planavimas, virto įsakymais pasiekti konkrečias vietoves per nustatytą laiką. Patvirtinant nuomonę, kad įprastinis karinis invazijos komponentas buvo skirtas ne pagrindinėms pastangoms, o pagalbiniam jėgos demonstravimui, rusų daliniams buvo įsakyta judėti kolona ir aplenkti Ukrainos dalinius.
Daugelis rusų karių į miestus atvyko be užtaisytų ginklų. Jie dažniausiai nesitikėjo sunkių kovų. Be to, dėl senų žemėlapių ir laiko trūkumo koordinuoti taktinių padalinių veiklą daugelis padalinių judėjo tais pačiais keliais, greitai susimaišydami, užkimšdami svarbiausias sankryžas ir sulėtindami judėjimo tempą.
Rusų puolimo greitis ir koncepcija kėlė didelį pavojų Ukrainos pajėgoms. Rusijos sausumos pajėgos sparčiai judėjo Kyjivo link iš Gomelio, kur bet kuriuo atveju buvo labai mažai Ukrainos karių. Ašis už Černihivo taip pat kėlė didelių iššūkių, nes ukrainiečių pajėgos atsidūrė tarp savo pozicijų, o įsakymas apeiti priešo pajėgas daugelį ukrainiečių dalinių paliko atkirstus, už rusų linijų.
Šiame etape Ukrainos kariuomenė priėmė tris sprendimus, kurie pasirodė svarbūs.
Pirma, didelė dalis Ukrainos specialiųjų pajėgų ir Ukrainos specialiųjų tarnybų specialiųjų dalinių buvo dislokuota Gomelio ašyje.
Antra, Ukraina mobilizavo rezervinius dalinius, kurie greitai sukūrė naujus batalionus netoli Kyjivo.
Trečia, Ukrainos kariuomenė mobilizavo savo kadetus ir karo akademijų dėstytojus, kad sukurtų papildomus pėstininkų batalionus. Taip per pirmąją konflikto savaitę buvo suformuota nauja pajėgų grupė, kurią palaikė dvi Kyjive laikomos artilerijos brigados ir viena mechanizuotoji brigada.
Net ir su šiomis pastangomis rusai pasiekė 12:1 jėgų santykio pranašumą Gomelio ašyje. Panašiai aplink Černihivą 1-oji tankų brigada atsidūrė apsuptyje ir neturėjo pėstininkų paramos, todėl, norėdama užimti visapusiškos gynybos poziciją, pasitelkė teritorinės gynybos dalinius ir rezervistus.
Donbase Rusijos operacijos, kuriomis siekta apsupti didžiąją Ukrainos pajėgų dalį, buvo beveik visiškai nesėkmingos. Nors Rusijos pajėgos padarė nedidelę pažangą prieš gynybines pozicijas palei sąlyčio liniją, pasirodė, kad Ukrainos kariuomenės perdislokuoti iš šios teritorijos neįmanoma.
Pietuose Rusijos išsiveržimas iš Krymo vyko pagal Rusijos invazijos planą: Melitopolis ir Chersonas buvo užimti su minimaliomis kovomis, o siekiant apsupti Mariupolį padaryta didelė pažanga, kad miestas būtų apgultas. Rusų pažanga Charkivo link visiškai neatitiko jų plano, ir jų pajėgos buvo atremtos su dideliais nuostoliais.
Iš pradžių rusų specialiosios pajėgos į miestą įvažiavo lengvaisiais automobiliais, tačiau buvo izoliuotos. Pasiūlius galimybę pasiduoti, šie kariai teigė, kad netrukus, atvykus didesniems koviniams daliniams, pasiduos Ukrainos gynėjai.
Tačiau šių specialiųjų pajėgų grupių ir jų įprastinių pagalbinių dalinių pasirengimo skirtumai trukdė koordinuoti jų veiksmus. Todėl vėliau priešakinės grupės buvo sunaikintos, o Rusijos pajėgos perėjo prie įsiveržimo į miestą, palaikomos plataus masto artilerijos smūgių.
Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, svarbu pripažinti, kad rusams pavyko nustebinti ukrainiečius ir jie sugebėjo pasiekti labai palankų jėgų santykį savo pagrindinėse kovos ašyse.
Antrąją konflikto dieną Ukrainos pajėgos smarkiai nerimavo, ar pavyks sustabdyti puolimą iš Gomelio. Norint suprasti, kodėl rusai sustojo, nors turėjo priemonių ir pajėgų prasiveržti pro priešais juos esančius nedidelius ukrainiečių dalinius, būtina atsižvelgti į psichologinę rusų karių būklę. Jiems trūko aiškaus supratimo, kur jie yra. Sudarant žemėlapius, kuriais jie naudojosi, ištisi miestai neegzistavo.
Jie nenumatė sunkių kovų, taip pat neturėjo pastovaus ryšio, kad galėtų pranešti apie padėtį ar gauti atnaujintus nurodymus. Ukrainos pajėgos dažnai susidurdavo su nepasirengusių rusų karių kolonomis. Net ir neturėdami aukštesnių nurodymų, šie daliniai turėjo aiškią tiesioginę užduotį, todėl taktiniu lygmeniu Ukrainos pajėgos išlaikė iniciatyvą.
Geresnis įgulų apmokymas kartu su trumpais mūšiais, kuriuose jų ginkluotė buvo konkurencinga, ir greitesnis T-64 automatinis užtaisas leido ukrainiečių tankų įguloms padaryti nemažai žalos nustebusiems rusų daliniams.
Kitas problemos pavyzdys buvo tai, kad rusų daliniai atvykdavo į miestus ir pradėdavo bandyti užmegzti ryšius su civiliais gyventojais, kad suprastų, kur jie yra. Apie jų padėtį būdavo pranešama ir rusų dalinys būdavo apšaudomas artilerija. Toks lūkesčių ir tikrovės kontrastas sukeldavo paniką. Rusai palikdavo savo karinę techniką, kas buvo plačiai stebima socialinėje žiniasklaidoje.
