Su Baltarusijos teisėsauga susidūręs vyras: Romanas neturėjo kitos išeities

„Patekus į tokią padėtį yra du keliai – priešintis arba nesipriešinti. Jei imsi priešintis, esu tikras, kad ne tik paprasti žmonės, bet ir jau pažįstantys režimą bei jo galimybes, to neištvertų“, – sako Baltarusijoje gyvenantis V.A. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Vyras ir pats ne kartą atsidūrė Baltarusijos įkalinimo įstaigose, buvo stebimas.
Protestuotojai su suimtųjų plakatais
Protestuotojai su suimtųjų plakatais / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

„Metų mano įsitikinimai jau daug metų nesutampa su valdžios pozicija“, – apie save sako V.A.

Kalbėdamas apie Baltarusijos valstybinės televizijos išplatintą Romano Protasevičiaus interviu, vyras teigia, kad tikėjosi kiek kitokio įvykių scenarijaus, tačiau išgautas prisipažinimas nenustebino.

„Labiau tikėjausi, kad bus išplatinami vaizdo įrašai iš tardymų, o ne interviu. Be to, reikia atkrepiti dėmesį, kad galiausiai buvo pasakyta, jog visas interviu truko keturias valandas, mums gi buvo parodyta kiek daugiau nei pusantros. Manau, kad paviešino tik tai, ką norėta parodyti visuomenei. O interviu žinutė aiški – neikite į protestus, jie pralaimėjo.

Kas laukia paties Romano? Arba jį paleis ir jis privalės šokti pagal jėgos struktūrų dūdelę, arba iš jo išspaus viską, ko reikia ir uždarys toliau nuo visuomenės akių“, – teigia baltarusis.

– Televizijos laidoje parodytas R.Protasevičiaus prisipažinimas ir atgailavimas, ko gero, buvo prognozuojamas?

– Jei tave tardo – nėra prasmės meluoti, nes jus vienaip ar kitaip privers duoti tuos parodymus, kurie reikalingi jėgos struktūroms. Neabejoju, kad Romanas visą tai puikiai suvokė.

Jam nėra prasmės herojiškai kentėti tardymo, kai puikiai žino, kad prisipažinimas bus „išmuštas“. Tai ne pirmas kartas, kai žmogus pasako prieš kameras viską, ką nori išgirsti režimas. Nėra tikslo didvyriškai mirti, svarbiausias tikslas – išgyventi, laimėti laiko.

Geriau prisipažinti, tačiau tik tai, kas yra akivaizdžiai žinoma ir net nereikalauja didesnių įrodymų. Koks tikslas meluoti, kad jis nebuvo kanalo „Nexta“ redaktorius? Jokio. Neabejotinai spaudimas daromas ir jo artimiesiems, taip pat jam paaiškinama, kas gali grėsti jo merginai ar kitiems žmonėms, jei jis neprisipažins.

– Pats buvote ne kartą susidūręs su Baltarusijos teisėsauga, pažįstate ir daugiau tokių žmonių. Politiniai kaliniai skaičiuojami šimtais, o suimtųjų bent trumpam – dar daugiau. Režimas nebepaiso jokių ribų?

– Su teisėsauga susidūręs buvau daug kartų, galima sakyti, kad parėjau visas instancijas, išskyrus griežtojo režimo kalėjimą.

Baltarusijoje kiekvienas, kas turi bent kiek kitokias politines pažiūras, nei valdžia, gali sulaukti teisėsaugos dėmesio. Kuo toliau, tuo padėtis tik blogėja. Be to, net jei nepatenki į kalėjimą, dar ilgą laiką būsi stebimas pareigūnų, taip buvo ir mano atveju.

VIDEO: Romano Protasevičiaus interviu Baltarusijos televizijoje

Aiškiai mačiau, kad esu stebimas. Be to, kirsti valstybės sieną man buvo sudėtinga. Jei norėdavau išvykti į užsienį, kiti žmonės pasienį kirsdavo paprastai, o man tekdavo ilgai atsakinėti į klausimus – kur vykstu, koks mano tikslas, kada žadu sugrįžti.

Baltarusijoje už tai, kad tu suvoki save kaip baltarusį, jau gali sulaukti nemalonumų. Nacionalinės idėjos, patriotiškumas yra tai, ko valdžiai nereikia.

Šalyje įsišaknijusi sovietinė paklusimo tradicija ir bet koks prieštaravimas tam yra užgniaužiamas.

Šalyje įsišaknijusi sovietinė paklusimo tradicija ir bet koks prieštaravimas tam yra užgniaužiamas. Nesvarbu, kurioje sferoje tai pasireikštų – kultūroje, versle, o juolab protesto akcijose.

Jei imsi reikštis, tave laikys nepatikimu ir anksčiau ar vėliau tavimi susidomės teisėsauga. Ir jokie skundai tau nepadės.

Teisinė sistema sukurta taip, kad teisėsaugoje vienas kitą dengia. Jei aukštesnis teismas nuspręstų, kad rajono teisėjų sprendimas turi būti atšauktas, tai reikštų, kad pastarieji padarė klaidą, o už tai baudžiama.

Todėl niekas to ir nedaro. Jei teismas pripažins tave kaltu, apeliacijos neturi jokios prasmės, 99 proc. atvejų sprendimas bus pakartotas.

Be to, Baltarusijoje nesvarbu, ar žmogus suimtas dėl to, kad susirėmė su policija, ar tiesiog už tai, kad buvo šalia, dalyvavo mitinge – greičiausiai bausmė jų lauks vienoda, gali grėsti penkeri metai kalėjimo.

– Nuo protestų pradžios praėjusiais metais, išgirdome ne vieną pasakojimą ir apie žiaurius tardymus. Tai tapo įprasta?

– Viskas priklauso nuo to, koks teisėsaugos tikslas konkretaus žmogaus atžvilgiu. Jei sulaikymas susijęs su politine veikla, yra žmonių, norinčių jus nubausti, visiškai nesvarbu, ką bandysite įrodyti. Su jumis bus pasielgta taip, kaip jau nuspręsta „viršuje“.

Jei vis dėlto nurodymų „iš viršaus“ nėra, pirmoji apklausa gali būti pakankamai neutrali, kitaip tariant – psichologiškai neskaudi.

Dėl fizinio smurto klausimas taip pat susijęs su tuo, ko konkrečiai teisėsauga nori iš sulaikytojo. Man neteko patirti fizinio smurto, tik psichologinį. Galiu pasakyti, kad tai nėra malonus procesas.

Tiesa, žinau ir tokių atvejų, kai prisipažinimai buvo išreikalaujami fizine jėga. Tai atvejai, kai viskas jau iš anksto nuspręsta, o pareigūnams tereikia parodyti, kad žmogus prisipažino ir „teisiamas pagal įstatymus“.

Dar vienas svarbus aspektas, kalbant apie žmonių sulaikymą ir tardymą, ar tai visuomenėje atgarsio sulaukiantis atvejis. Jei taip, bus bandoma parodyti, kad veikiama pagal įstatymus. Tačiau jei kalbame apie nežinomų žmonių sulaikymus, masinius areštus, pareigūnai tokiais atvejais „nežaidžia“ ir gali sulaukti bet ko.

Vis dėlto, teisėsaugos veikimo metodai yra kiek nutolę nuo tų, kuriuos matėme 1990-aisiais. Tada pirmiausia buvo griebiamasi lazdų.

Dabar gi, kaip jiems atrodo, veiksmingiausia yra daryti spaudimą sulaikytojo šeimai, artimiesiems, draugams. Pirmiausia gąsdinami tėvai.

Net kai žmonės bėga iš šalies, nes bijo būti suimti, pirmiausia pareigūnų vizitų sulaukia jų artimieji. Bandoma sukurti atmosferą, kurioje žmogus pasijus kaltas, kad dėl jo veiksmų kenčia kiti žmonės.

Net kai žmonės bėga iš šalies, nes bijo būti suimti, pirmiausia pareigūnų vizitų sulaukia jų artimieji. Bandoma sukurti atmosferą, kurioje žmogus pasijus kaltas, kad dėl jo veiksmų kenčia kiti žmonės.

Todėl visi, kas pasiryžta eiti į protestus, pasipriešinti valdžiai, pirmiausia turi suvokti galimas to pasekmes. Pirmiausia reikia suvokti, kad pareigūnai gali ateiti tavęs.

Jei psichologiškai žmogus nepasiruošęs tam, kad gali tekti bėgti iš šalies ar kad problemų turės jo artimieji, turi gerai pagalvoti prieš imdamasis kokių nors veiksmų. Režimas yra stiprus ir, manau, dar ilgai toks išliks.

– Nesate nusiteikęs optimistiškai?

– Padėtis Baltarusijoje keičiasi ir, deja, ne į geresnę pusę. Manau, kad lūžio tašku tapo 2011 m., kai buvo įvykdytas teroristinis išpuolis Minsko metro. Po jo galima sakyto prasidėjo „visuomenės valymai“. Jei iki tol dar galima buvo šalyje stebėti kažkokį politinių pliuralizmą, nuomonių skirtumus, po šio įvykio liko tik valdžia ir jos kontroliuojama taip vadinama opozicija.

Daugiau jokios laisvės neliko – kitaip mąstantys žmonės pradėti sulaikyti, išgalvojamos bylos. Iš pradžių imtasi „profilaktinių“ veiksmų – pareigūnai ateidavo į tavo namus, atlikdavo kratas, jei ką nors rasdavo, viskas, greičiausiai tau bus skirtas įkalinimas.

Ką tai reiškia? Kad net ir išėjęs po kelerių metų jau liksi „su dėme“. Visi žinos, kad tu teistas, būsi vertinamas kaip nepatikimas. Šalyje jau juokaujame, kad teistas yra kas antras..

– Jei 2011 n. vadinate lūžio tašku, kaip apibūdinti praėjusių metų įvykius?

– Tai, ką matėme praėjusių metų rugpjūtį, yra dar vienas lūžio taškas. Tokiems žiaurumams nebuvo pasiruošę net ir tie, kurie tikėjosi, kad ateis protestų diena.

Niekas nemanė, kad jėgos struktūros veiks nebaudžiamai. Juk niekas už savo žiaurumą taip ir neatsakė.

Galbūt dalį jų graužia sąžinė, bet niekas apie tai viešai nepasakoja. Dabar žmonės supranta, kad niekas su jais nejuokaus.

Pažiūrėkite vien kaip greitai Baltarusijoje priimami vis daugiau draudžiantys įstatymai. Kiekvieną mėnesį įvedami vis nauji sugriežtinimai. Pavyzdžiui, spauda – neliko nieko, kas nebūtų priklausomas nuo valdžios. Visi žurnalistai, nebijoję sakyti tiesą, šiuo metu arba išvykę iš šalies, arba kalėjime.

Sakyčiau, kad kuo toliau, tuo labiau Baltarusija tampa panaši į Rusiją savo elgesiu su visuomene. Beliko tik, kad Baltarusijoje būtų tokia pati korupcija ir viskas, bus galima sakyti, kad tapome Rusija.

– Taigi, bent jau artimiausiu metu jokių pokyčių nesitikite?

– Deja, nuversti esantį režimą neliko kam – aktyvūs žmonės arba išvyko, arba kalėjime. Protestų potencialo neliko, tik pavieniai žmonės. Bet praeis mėnuo, du, jėgos struktūros gali ateiti ir jų..

O tokie suėmimai žmonėms, kurie anksčiau nebuvo su tuo susidūrę ir nebuvo tam pasiruošę, yra siaubinga patirtis.

Manau, kad pusė tų, kurie įkalinimo įstaigoje praleido bent mėnesį, daugiau nenorės niekur kištis. Kodėl? Nes per tą mėnesį jis galima jau bus atleistas iš darbo, praras dar ką nors, o ir išėjus dar gali būti stebimas, tikrinamas, ar nustatytu laiku esi namie.

Deja, baltarusių lemtingoji diena dar neatėjo. Manau, dar negreit ateis, bet kažkada truks ir mūsų kantrybė.

– Neseniai visai grupei aktyvistų buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo 4 iki 7 metų. Ko gali tikėtis toliau šie žmonės?

– Vienareikšmiškai, tiek jų, tiek kitų aktyvistų gali laukti tik vienas – kalėjimas. Jiems pripaišys bet ką ir įkalinimo bausmės gali būti net ne vienerių ar dviejų metų.

Bus liūdniau, jei tokie žmonės bus privedami iki savižudybės arba jiems „padės“ išnykti. Norėčiau tikėtis, kad Baltarusijoje to nebus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų