Į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitete buvo atidarytas akademiko Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, pabendrauti su 68 metų L.Ševcova atvykau pasiruošęs šūsnį klausimų.
Tačiau tokios paruoštukės nė neprireikė. Garsi viešnia pati leidosi į diskusijas apie pasaulį 2017-aisiais – apie Donaldą Trumpą Amerikoje, V.Putiną Rusijoje, pokyčius Europos politiniame žemėlapyje. Išėjo toks pasikalbėjimas apie viską.
Optimizmo L.Ševcovai netrūksta: tiek dėl „suaugusiųjų Vašingtone, kurie prižiūri prezidentą“, tiek dėl „fakto, kad po apokaliptinių 2016-ųjų pasaulis stojasi ant kojų“. Vis dėlto analitikė įspėja, kad kova su kleptokratijomis turi tęstis.
„D.Trumpą įmanoma sutramdyti“
– Esate Rusijos ekspertė. Turbūt sutiksite, kad sakyti, jog „Rusijos neįmanoma suprasti“, yra gana kvaila?
– Žinoma, kad sutiksiu. Juk bandyti reikia. Tokia psichologija – esą Rusijos negalima suprasti – pritinka postmodernumo atmosferai, kuri ėmė dominuoti per pastaruosius 20 metų.
Postmodernumas reiškia, kad viskas yra reliatyvu, kad tai gali būti lietus ar saulė, kad tikrovę galima imituoti, kad niekuo negalima pasitikėti, kad nėra jokios taikos, kad yra karas, kad karas ir yra taika.
Šios teorijos gerbėjų yra labai daug, o tarptautinių santykių studijos ir yra labai postmodernios.
– Lilija, iš tiesų norėjau pradėti nuo naujienos – Trumpo pristatytos jo pirmosios nacionalinio saugumo strategijos. Turint omenyje, kad dokumente Rusija ir Kinija vadinamos „pasaulinėmis konkurentėmis“, nemažai analitikų, pavyzdžiui, Dmitrijus Treninas sako, jog Pax Americana nyksta, kad grįžta didžiųjų galių kova. Irgi manote, kad Putinui tokie epitetai turėjo patikti?
– Žinote, aš į strategiją žvelgiu kitaip. Sakyčiau, kad šis dokumentas yra savotiška kognityvinio disonanso išraiška.
Viena vertus, strategijoje netrūksta ir George'o W.Busho laikų „realpolitik“, ir obamiškų, clintoniškų šūkių apie demokratiją bei žmogaus teises, ir trumpiškų „Amerika pirmiausia“ eilučių. Ši strategija – beje, pati ilgiausia, kokią esu skaičiusi – vis dėlto gana nuosekli. Joje atsispindi visa ankstesnių prezidentų naudota retorika ir tradicinės amerikietiškos vertybės.
Tuo pat metu tai yra elito Vašingtono dokumentas, bent jau kalbant apie Rusiją – Rusija ir Kinija yra revizionistinės šalys, Rusija ir Kinija yra grėsmės ir iššūkiai, tad Amerika turi stiprėti ir susigrąžinti pasaulinį vaidmenį, o ekonominę galią turi palaikyti karinės priemonės.
Tai gana ekspansionistinė, gana kieta, gana rimta strategija, kuria grįžtama prie sulaikymo politikos, prie pranašumo politikos.
Kognityvinis disonansas kyla tarp McMasterio, Mattiso, kitų pareigūnų parengtos strategijos ir Trumpo, kuris toliau nėra sukontroliuojamas ir žaidžia savo žaidimus.
Tačiau Trumpas – kitoje stovykloje. Nors strategijoje teigiama, kad Rusija ir Kinija yra ne sąjungininkės ar partnerės, o konkurentės, varžovės ir priešininkės, Trumpas vis pasako, koks jis dėkingas prezidentui Putinui už pagyras dėl ekonominės politikos, kad jis mano, jog reikia draugauti.
Kognityvinis disonansas kyla tarp McMasterio, Mattiso, kitų pareigūnų parengtos strategijos ir Trumpo, kuris toliau nėra sukontroliuojamas ir žaidžia savo žaidimus.
Vis dėlto dokumentas rodo, kad Vašingtono suaugusiųjų pozicijos nuoseklios, kad tie žmonės sulaiko Trumpą daugeliu klausimų, kad Trumpo administracija nori sutelkti Vakarų pasaulį ties keliais principais.
Siekiama parodyti, kad Amerika grįžta, kad Amerika yra galinga, kad Amerikai rūpi vertybės ir kad Amerika sulaikys Rusiją, Kiniją ir iš dalies Iraną. Europiečiai turės su šiais principais susitaikyti.
Aišku, yra „Twitter“ žinutės, visa kita, bet strategija yra strategija. Tiesą sakant, ir pasaulis, taip pat kamuojamas kognityvinio disonanso, turi suprasti, kas svarbiau – administracija ir rimti jos vyrukai ar prezidentas, kuris taip dažnai keičia savo nuomonę.
Pavyzdžiui, Trumpas yra sakęs, kad klimato kaita jam nerūpi, ir išvedė JAV iš Paryžiaus klimato susitarimo, bet strategijoje teigiama, jog kova su klimato kaita yra labai svarbi. Ryte jis pasako, kad JAV kovos su Kinija, o vakare jau kalba apie draugiškus santykius su Xi Jinpingu.
Kai Vakarai žiūri į šį keistą spektaklį, jie supranta, jog 2017-ieji jau parodė, kad administracija gali sulaikyti Trumpą ir kad Amerikoje demokratija toliau labai svarbi.
Taip, Trumpas – vis dar prezidentas, tačiau strategija norima tarptautinei bendruomenei parodyti, kad Amerika niekur nedingsta. Aišku, tai teorija, kaip bus praktikoje, neaišku.
Turime suprasti, kad šiuo metu esame gana ženkliai nutolę nuo apokaliptinių 2016-ųjų, kai pasaulį ištiko šokas – būtent dėl Trumpo pergalės rinkimuose. Šie metai parodė, kad Trumpą įmanoma sutramdyti.
Į amerikiečių langus akmenų nemėtė
– Manote, kad galbūt Mattisas, McMasteris ir kiti yra savotiškai susitarę patys užsiimti rimtais reikalais, o Trumpui leisti žaisti su jo pagundomis ir vilioti vidaus auditoriją? O gal Trumpas ir pats yra sąmoninga tokio nebylaus susitarimo dalis?
– Aišku, administracijoje yra kelios komandos. Viena yra atsakinga už nacionalinį saugumą ir užsienio politikos srityje dirba gana sėkmingai. Ši grupė vis dar kovoja už JAV interesus kalbant apie Rusiją ir Šiaurės Korėją.
Kitų metų vidurio kadencijos rinkimai gali būti labai įdomūs, nes Senate respublikonai ir taip turi labai trapią daugumą, kurios gali netekti.
Kita komanda atsakinga už viešuosius ryšius ir puikiai supranta, kad Trumpo retorika toliau sėkmingai konsoliduoja respublikonų rinkėjus, ypač „rūdijančio diržo“ valstijose.
Aišku, jo reitingai pavojingai ritasi žemyn, nes mažesnis nei 40 proc. populiarumas yra katastrofa. Be to, Roy Moore'as ką tik pralaimėjo Alabamoje, o ten už jo varžovą balsavo ne tik afroamerikiečiai, bet ir baltieji iš priemiesčių. Tad kitų metų vidurio kadencijos rinkimai gali būti labai įdomūs, nes Senate respublikonai ir taip turi labai trapią daugumą, kurios gali netekti.
Respublikonams jau reikia rimtai pagalvoti, ar verta toliau kliautis Trumpo rinkėjų baze, kuri, tiesą sakant, traukiasi. Be to, jie stumia mokesčių reformą, o juk darbininkai greičiausiai supras, kad ji skirta turtingiesiems.
Tiesa, aš pati netikiu, kad gali būti inicijuojama Trumpo apkaltos procedūra. Demokratai patys neslepia noro, kad kol kas Trumpą pakeistų Mike'as Pence'as.
Jų partija neturi aiškaus lyderio, tad yra suinteresuota, kad Trumpo diskreditavimo procesas tęstųsi iki pat jo kadencijos pabaigos, o tada demokratų kandidatas greičiausiai garantuotų laimėtų prezidento rinkimus.
– Turbūt požiūris priklauso ir nuo žiniasklaidos, kuri yra vartojama? Pačioje Amerikoje justi didelis susiskaldymas.
– Aš laukiu analitiškumo. Man svarbu ne tiek tradicinė žiniasklaida, kiek asmenys ir jų požiūris. Vis dėlto turiu pripažinti, kad kartais mes – vartotojai – tiesiog negalime nesuglumti. Konkuruojančios kryptys suformuoja postmodernią situaciją.
Pasaulio tvarka 2016-aisiais išties byrėjo, bet 2017-ieji kol kas atrodo kaip metai, kai mes pradėjome kvėpuoti.
Tik dabar, 2017-ųjų pabaigoje, galiu suvokti, kad 2016 metai buvo labai svarbūs, tiesiog apokaliptiniai. Jie parodė absoliučią analitikų bendruomenės ir Vakarų politinio elito kompetencijos stoką.
Tų metų šokui pasiruošusių nebuvo, įskaitant pačią JAV respublikonų partiją, kuri nesitikėjo Trumpo. Niekas nelaukė „Brexit“, niekas nelaukė nacionalizmo suvešėjimo, erdoganizmo Turkijoje, Kinijos posūkio į globalizmą. Pasaulio tvarka 2016-aisiais išties byrėjo, bet 2017-ieji kol kas atrodo kaip metai, kai mes pradėjome kvėpuoti.
Elitas suprato iššūkių esmę, ir užsiima diagnostika. Mechanizmų, kurie išspręstų problemas, dar nerandama, tačiau diagnozė būtina tam, kad būtų galima pradėti terapiją.
Taigi: sistema ėmėsi kontroliuoti Trumpą – įsivaizduokite, Kongresas apribojo prezidento galias vystant santykius su Rusija. Jis nebegali daryti ką panorėjęs!
„Brexit“, regis, tampa labai taikiu ir civilizuotu skyrybų procesu, apie Turkijos pasitraukimą iš NATO jau nebekalbama, kinai ieško naujų būdų bendrauti su Vakarais. Netgi Putinas visus metus ieškojo būdų sugrįžti į dialogą su Vakarais.
Rusija visus metus bandė įtikinti Vakarus, kad Putinas yra taikos šauklys, kad jis – geras vyrukas, kad jis nori iš naujo susituokti su pasauliu. Taip, kartais jis urzgia, jus šantažuoja, bet į amerikiečių langus akmenų nemėto.
Net visi Sirijos reikalai iš tiesų buvo Putino pasirinktas būdas pasakyti Vakarams: priimkite mus kaip taikos trokštančią šalį, mes norime kompromisų, o dalis jų gali būti Ukraina.
Aišku, gruodžio pabaiga Ukrainoje buvo labai bloga – buvo labai daug paliaubų pažeidimų, tad aš tiesiog negaliu nesikrapštyti galvos.
Rusija visus metus bandė įtikinti Vakarus, kad Putinas yra taikos šauklys, kad jis – geras vyrukas, kad jis nori iš naujo susituokti su pasauliu.
Logika buvo paprasta: metai iš Putino pusės buvo gana taikūs, jis ieškojo balanso santykiuose su Europa, siekė, kad kitais metais būtų atšauktos sankcijos. Bet dabar savaitė buvo tiesiog baisi – užfiksuota net 20 tūkstančių paliaubų pažeidimų. Tai 35 proc. daugiau nei labai sunkią savaitę šių metų kovą.
Ką tai reiškia? Negaliu suprasti. Juk Putinas į prezidento rinkimus nori įžengti kaip taikos šauklys, stabilizatorius, tautos tėvas, o ne kaip generolas. Galbūt Putinas pavargo elgtis gana maloniai su Vakarais ir nutarė grįžti prie tradicinės rusiškos taktikos.
O ji reiškia šantažą, padėties ir rizikų eskalavimą iki tokio lygio, kai nusileidžia jau kita pusė. O galbūt Putinas apskritai prarado situacijos užimtame Donbase kontrolę? Visko gali būti, bet tai, kas vyksta, yra rimta.
Ukraina labai svarbi, nes padėtis Donbase yra pagrindinis kliuvinys Vakarų ir Rusijos santykių normalizavimui.
V.Putino įvaizdis Vakaruose – dovana jam
– Lilija, šiemet rašėte apie Putino Rusijos dvilypumą. Viena vertus, jis nori draugauti su Vakarais – juos išnaudoti, Vakaruose slėpti pinigus. Tuo pačiu vidaus auditoriją siekiama nuteikti prieš Vakarus.
Ar vis dėlto nemanote, kad Vakarų žiniasklaida pervertina Putino sugebėjimus? Kaip tik buvo Julios Ioffe publikacija „The Atlantic“, kurioje ji rašo, kad Putinas anaiptol nėra genijus, bet buvo ir „Newsweek“ viršelis, kuriame prie Putino nuotraukos prirašyta, esą jis ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui.
– Idiotai...
– Ar galite suprasti tokią isteriją?
Visų pirma, stebėdama vakarietišką naratyvą – ekspertų, analitikų, žurnalistų mintis, nujaučiu, kad tokie atsišaukimai kaip „Newsweek“ ar „The Economist“ (šio savaitraščio viršelį neseniai papuošė demoniškų akių Putinas) viršeliuose Kremlių tik džiugina ir pučia Putino pasitikėjimą savimi.
Maskva tik dar drąsiau mano, kad tie silpni, apgailėtini vakariečiai arba mūsų, rusų, bijo, arba gali būti pavergti.
Pati daug bendrauju su žmonėmis, vaikštančiais Kremliaus koridoriaus, ir galiu pasakyti, kad Putino demonizavimą prezidento komanda laiko teigiamu ženklu.
Kremliuje toli gražu nenorima, kad Putinas būtų laikomas tokiu, suprask, apgailėtinu kaip Obama, Tony Blairas, Nicolas Sarkozy ar Francois Hollande'as. Nenorima, kad jis būtų įsivaizduojamas kaip lipšnus intelektualas.
Tad toks Putino įvaizdis jam yra tiesiog dovana. Jis nori būti vaizduojamas kaip „Terminatorius“. Taip, jis neva nori taikos, bet karinėmis priemonėmis. Taikos jis siekia ne derybomis, o kumščiu – juk todėl Putinas jis ir ryžosi operacijoms Sirijoje ar įsakė programišiams pasityčioti iš JAV rinkimų.
Kremlius tik ir nori, kad Putinas būtų laikomas puikiu taktiku, puikiu lošėju, nors galbūt ir neturinčiu strateginės vizijos, bet rankovėje turintį Trumpą. Tai tik komplimentas, kuris dar labiau drąsina Maskvą, didina adrenalino kiekį kraujyje.
Norėčiau, kad vakariečiai į Kremliaus ambicijas žvelgtų blaiviau ir įsižiūrėtų į šešėlius. Paveikslas būtų sudėtingesnis, bet daug kartų tikslesnis.
Galiausiai net rusų diaspora, atostogaujanti Nicoje ar gyvenanti Londongrade, patenkinta. Tie žmonės nusipirks „Newsweek“ numerį ir didžiuosis saviškiu Putinu, kuris neva juos saugo. Jie sakys: „Pažiūrėkite į Theresą May! Nėra ką lyginti!“
Toks naratyvas kenkia pastangoms adekvačiai suprasti rusišką realybę, Putino stiprybes ir silpnybes. Tai dirbtinis situacijos militarizavimas, neleidžiantis įvertinti Putino režimo turimų išteklių.
Supraskite, kažkuriuo metu po 18 metų valdžioje atsiranda tai, ką politologas Guillermo O'Donnellas vadina „bejėgiška visagalybe“ (impotent omnipotence). Visuose režimuose, kuriuose galia personalizuojama, tas asmuo tampa savo paties konstrukcijos įkaitu.
Man atrodo, kad dabar Putinas, kuris remiasi selektyviai jam pateikiama informacija ir senkančiais ištekliais, yra kur kas silpnesnis nei savo atėjimo į valdžią pirmaisiais metais. Jis jau negali išspręsti visų Rusijai kylančių iššūkių.
Palaikydamas mačistinį įvaizdį ir vykdydamas agresyvią užsienio politiką, Putinas maskuoja ir savo, ir visos sistemos silpnumą. Norėčiau, kad vakariečiai į Kremliaus ambicijas žvelgtų blaiviau ir įsižiūrėtų į šešėlius. Paveikslas būtų sudėtingesnis, bet daug kartų tikslesnis.
Turiu daug draugų žurnalistų Vašingtone, kuriems be galo patinka rašyti apie Rusiją ir naudoti apokaliptinius tonus. Protestuoju, bet jie visada vyksta į Valdajaus konferenciją ir aiškina, kad jiems patinka į Putiną žiūrėti, vertinti jo kūno kalbą.
Tada jiems sakau, kad jie yra netikę stebėtojai, jei negali apsieiti be tokio zoologijos sodo. Sulaukiu atsakymo, kad toks jų darbas! Man panašu, kad žurnalistai jaučia liguistą potraukį rašyti apie Gaddafi, Xi Jinpingą, Kim Jong Uną, Putiną.
„Newsweek“ skelbia apie velnią Putiną, o tuo pat metu diskutuoja apie Rusijos pažeidžiamumą. Kažkas čia ne taip!
Rašyti apie plėšrūnus turbūt seksualiau nei apie nuobodžią Angelą Merkel ar Briuselį. Taip nuobodu! Rašyti apie apsinuoginusį Putiną taip smagu! Pastebiu netgi kylantį norą, kad ta tamsioji, demoniška jėga egzistuotų.
Skaitau rimtus mokslinius pranešimus, kurių pagrindinė mintis – jog Rusijos užsienio politika agresyvi yra dėl to, kad šalis iš tiesų jaučiasi nesaugi ir pažeidžiama.
Argi tai ne kognityvinis disonansas? „Newsweek“ skelbia apie velnią Putiną, o tuo pat metu diskutuoja apie Rusijos pažeidžiamumą. Kažkas čia ne taip!
Mano manymu, Putinas ir jo komanda kaip tik galvoja, kad Vakarai yra apgailėtini ir žlungantys, kad Vakarų epocha baigėsi. Kremlius nebijo Vakarų, nebijo ir NATO – tai yra nesąmonės auditorijai, kurią norima prigąsdinti.
Putinas po savo susitikimų su Obama, Blairu, Sarkozy, Chiracu, Silvio Berlusconi padarė išvadą, kad Vakarų elitas yra silpnas – kad vakariečius galima šantažuoti, nupirkti ir jais pasinaudoti. Putinas tikrai nesijaučia kaip nors nesaugiai.
Aišku, kiekvienas racionalus žmogus, pažvelgęs į silpną Rusijos ekonomiką ir tirpstančius išteklius, manytų, kad šalis nesijaučia saugiai. Bet Rusija Krymą užėmė ir karą Ukrainoje pradėjo būtent manydama, kad Vakarai nieko nedarys.
Tai yra Rusijos užsienio politikos koncepcijos esmė. Retorika – tik propaganda vidaus vartojimui. Mums būtina suprasti, kodėl Putinas, pavyzdžiui, žengė į Krymą. Silpnumas? Galimybė, kad ten bus NATO bazių?
Nesąmonė. Putinas – ne idiotas. Jis puikiai žinojo, kad NATO bazių niekada nebus Sevastopolyje. Vakarų naratyvas dėl Krymo paremtas teiginiais, kad Putinas bijojo banderovcų, nacionalizmo, NATO plėtros. Ukraina Aljanse? Ar galite tai įsivaizduoti?
O juk tai pagrindinės linijos Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje bei net analitiniuose pranešimuose.
Turi erdvės manevrams
– Be to, beveik visada kalbama apie vienintelį žmogų – Putinas, Putinas, Putinas... Kremlius nėra vien Putinas, nors jis valdžioje jau 18 metų. Susidaro įspūdis, kad į vieną žmogų suvedama visa valstybė. O kai personalizuoji visą Rusiją, susiformuoja tam tikras virusas, kai ir Vakarų visuomenės nori stipraus lyderio.
Viena apklausa pernai parodė, kad 40 proc. lietuvių mano, jog šaliai būtų gerai turėtų stiprų lyderį valdžioje, net jei jis apeidinėtų taisykles. 28 proc. su tuo nesutiko. Juk tai gana baisu, ar ne? O ir Amerikoje aiškėja, kad vis daugiau respublikonų patinka Putinas – kaip vyrukas, kuris stengiasi dėl savų.
– Tiesą sakant, su jumis tikrai sutinku, jei kalbame apie Rusijos suvedimą į vieną asmenį – net jei rusiška sistema yra vieno žmogaus valdžia. Juk XXI amžiuje yra tiek daug požiūrio kampų, vektorių, įvairių fragmentų.
Juk net kalbant apie Rusijos politinį elitą yra daug skirtingų interesų. Taip, tie žmonės prisitaiko ir nedrįsta ką nors pasakyti. Kategoriškai nesutinku su draugais, kurie sako: „Rusija prieštarauja. Rusija – agresyvi.“
O juk Rusijų tiek daug! Vien Maskvoje jų šimtai. Rusija nebūtinai mano taip, kaip mano Putinas. Net turėdama omenyje, kad daug rusų vis dar dėl įvairių priežasčių remia Putiną, tvirtai teigiu, kad Rusija dar nėra šalies valdžia. Be to, jo populiarumas slūgsta.
Pavyzdžiui, taip, Putinas visada teigia norintis, kad Rusija būtų stipri valstybė. To paties nori ir rusai, bet juk jie niekada nėra gyvenę normalioje šalyje. Be to, per 20 metų stiprios valstybės idėja pasikeitė.
Man tiesiog neįtikėtina, kad 40 proc. lietuvių nori stipraus lyderio – Rusijoje rodiklis lygiai toks pats!
Dabar 49 proc. rusų mano, kad stipri valstybė visų pirma reiškia stiprią ekonomiką. Ir tik apie 30 proc. galvoja, kad stipri valstybė reiškia karinę galią.
Man tiesiog neįtikėtina, kad 40 proc. lietuvių nori stipraus lyderio – Rusijoje rodiklis lygiai toks pats! Tiesa, tik 17 proc. rusų norėtų, kad galia nebūtų koncentruojama vienose rankose.
Čia vėl reikėtų kalbėti apie kognityvinį disonansą – Rusijos visuomenėje. 54 proc. „Levados centro“ apklausos respondentų mano, kad Rusijos politinis elitas galvoja tik apie tai, kaip sustiprinti valdžią, o tik 33 proc. – kad valdžia rūpinasi žmonėmis.
Tad taip, viena vertus, rusai nori stiprios rankos, bet jie taip pat gana pagrįstai įsitikinę, kad dabartinė valdžia korumpuota ir nesirūpina žmonėmis.
– Tai ar Vakarai vis dar tokie silpni? Prieš tai kalbėjote, kad 2017-aisiais situacija lyg ir pagerėjo – Nyderlanduose Wildersas nelaimėjo, Prancūzijoje Marine Le Pen nelaimėjo, Trumpą prižiūri suaugusieji. Ar Putinas keičia požiūrį? O jei ne, ar turėtų? Juk artėja ir naujos JAV sankcijos – oligarchai iki pat vasario tikrai bus išsigandę.
Rusijos dienraštyje „Izvestija“ kaip tik skelbiama, kad prie viešo asmenų, kuriems bus taikomos sankcijos, sąrašo bus pridėtas ir kelių šimtų rusų, su kuriais Vašingtonas sąjungininkams rekomenduos neturėti jokių ryšių, pavardės.
– Vertinimus galime daryti remdamiesi stebėjimais ir faktais „ant žemės“. O faktai byloja apie dvi kryptis Kremliaus mąstyme.
Viena vertus, tai, kad Putinas pradėjo ieškoti išėjimo iš ukrainietiškų spąstų (o eidamas į Siriją jis ir siekė nukreipti dėmesį nuo Ukrainos), rodo, jog jis prablaivėjo ir pradėjo kitaip vertinti Vakarų vienybę. Putinas ėmė elgtis švelniau, gražiau, savotiškai masažuoti Vakarus.
Jam lyg ir pavyko – juk Putinas vėl bendrauja su Vakarų lyderiais ir nebėra izoliuotas.
Tačiau tuo pat metu yra ir kita tendencija, Putinui teikianti daug vilčių. Atrodo, kad Putino aplinka galvoja: „Taip, 2014-aisiais suklydome, Vakarai netylėjo, mes juos tik pabudinome. Tad dabar reikia hibridizuoti mūsų įrankių dėžę.“
Kremlius mato, kad turi erdvės manevrams. Maskvoje mąstoma, kad, taip, Rusija yra nuodinga tema Amerikoje, bet vis dar turime Trumpą, kuris ir toliau neleidžia JAV politikai Rusijos atžvilgiu galutinai suagresyvėti.
Atrodo, kad Trumpo kampanijos komanda nebuvo susimokiusi su Kremliumi, tačiau Trumpą kažkas verčia nekalbėti blogai apie Rusiją. Todėl Trumpas yra Rusijos pranašumas.
Antra, galimybių pagaliau atsirado Vokietijoje – Merkel iki šiol gebėjo vienyti europiečius, bet dabar yra nusilpusi, o seni geri Rusijos draugai Berlyne socialdemokratai išliks vyriausybėje.
Galimybių Kremliui pagaliau atsirado Vokietijoje – Merkel iki šiol gebėjo vienyti europiečius, bet dabar yra nusilpusi, o seni geri Rusijos draugai Berlyne socialdemokratai išliks vyriausybėje.
Sigmaras Gabrielis kaip tik nuvyko į Sankt Peterburgą, o praėjusią savaitę kalboje paragino Vokietiją grįžti prie „Ostpolitik“ – prie tradicijų.
Austrija? Žinoma! Taip pat – ir Emmanuelis Macronas. Taip, jo ir Putino susitikimas rusams buvo katastrofiškas, bet Macronas jau turi problemų su profsąjungomis ir klimpsta, be to, Prancūzija istoriškai visada ėjo išvien su Rusija.
Viduržemio jūros regionas – mūsų! Vengrija, Lenkija, Čekija – vis dar mūsų Trojos arkliai!
Galiausiai „Brexit“ vis tiek susilpnins Europą. Tad erdvės manevrams apstu – akmenų gal ir nemėtysime, bet yra tiek verslo įsipareigojimų ir landų sankcijose! Prisiminkite „Siemens“ turbinas Kryme, prisiminkite „Nord Stream 2“. Juk tai 10 mlrd. eurų vertės projektas!
Tokių mažų dalykėlių labai daug. Žinoma, tai taktika, o ne strategija. Pastarąja prasme Rusijos laukia skaudus nuosmukis ir recesija, bet žvelgiant į 2018-2020 metus Putinas tikrai turi kortų užsienio politikoje.
Kodėl? Nes Vakarai vis dar silpni. O pas Putiną vyksta ir jį Maskvoje apsikabina Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, Vokietijos socialdemokratai, vokiečiai, italai, prancūzai verslininkai.
O ir Rexas Tillersonas mano, kad santykius su Rusija normalizuoti.
Kas dėl sankcijų ir juodųjų sąrašų, yra stebėtojų, žurnalistų, Rusijos opozicijos aktyvistų, kurie teigia: „Tai viskas, Putinui – viskas, tai pabaiga, tai kelias į kapines.“
Bet pabūkime blaivūs. Putinas Vakaruose turi galingų pinigų plovimo mašinų – žurnalistų, verslininkų, politikų, schroederių, berlusconių. Visi jie vis dar dirba Rusijai.
Teisybė gali sudrebinti ir Vakarus
– Esmė – pinigai, ar ne? Tam tikri Vakarų politikai – Berlusconi, Sarkozy, Chiracas ir kiti – elgėsi taip, kad Putinas negalėjo nepadaryti išvados, jog jie yra tokie patys kaip jis, jog elitas visur vienodai supuvęs, jog kitaip tiesiog negalima.
Visgi dabar, Robertui Muelleriui tęsiant tyrimą dėl galimo Rusijos susimokymo su Trumpo kampanijos nariais, vis garsesni raginimai viešai skelbti, kas investuoja, pavyzdžiui, ES šalyse, kas slypi už trečiųjų asmenų ir bendrovių.
Ar Vakaruose pagaliau randama būdų atsikratyti tos nuodingos priklausomybės nuo rusiškų pinigų?
– Taip, Vakarų visuomenėse, užsienio politikos formuotojų rate jau stiprėja įsitikinimas, kad kleptokratija – rusiška, kiniška, azeriška – kenkia vakarietiškos demokratijos principams ir vertybėms.
Be to, yra valdžios perėmimo grėsmė – jei šios pinigų plovimo struktūros, kurios, beje, yra labai galingos, perimtų politinių ir teisinių sistemų kontrolę. Dabar Europoje tai, regis, suprantama, o geriausias pavyzdys – Prancūzijoje sulaikyto Rusijos senatoriaus Suleimano Karimovo atvejis.
Aš šią bylą laikau labai svarbia – ji rodo, kad net Prancūzijos teismai nori patikrinti, kur yra raudona linija. Rusijos elitui tai yra nerimą keliantis signalas.
Neseniai grįžau iš Vašingtono – ten brangiausiuose restoranuose skamba rusų teisininkų ir lobistų balsai. Visi jie kaip įmanydami stengiasi išsiaiškinti, kokios pavardės bus JAV juodajame sąraše. Elitui Maskvoje tai yra tikras šaltas dušas!
Prisiminkime ir tai, kad pagaliau buvo pagautas „Deutsche Bank“. Išsiaiškinta, kad bankas išplovė 10 mlrd. dolerių ir kad tai buvo rusiški pinigai. Nenuostabu, kad juntamas chaosas, o nuotaikos laukiant juodojo sąrašo Maskvoje prastos.
Pagaliau buvo pagautas „Deutsche Bank“. Išsiaiškinta, kad bankas išplovė 10 mlrd. dolerių ir kad tai buvo rusiški pinigai.
Turiu pasakyti, kad labiausiai patyręs profesionalas, kuris prisideda prie sąrašo rengimo, yra Danas Friedas. Jo teigimu, sąrašą turėtų sudaryti 50-70 pavardžių, be to, labai svarbu neįtraukti tiesiog bet kurių Rusijos oligarchų.
Tikslas – išprovokuoti Rusijos politinio elito susiskaldymą. Man atrodo, kad toks požiūris teisingas. Bet metas užduoti labai svarbų klausimą: ar mes suprantame, kad turime reikalų su milžiniška tarptautine lobizmo mašina?
Šios mašinos dėka kleptokratai yra įtakingi ir Vakaruose, jie yra elito dalis, ypač – teisininkų ir verslo aplinkoje. Pavyzdžiui, Tillersonas yra vienas tokių asmenų, nes jis susijęs su Igoriu Sečinu ir „Rosneft“.
Tad reikia klausti, ar tikrai tokios kompanijos kaip „Shell“, „Deutsche Bank“, „Total“, ENI – sąrašas ilgas – leis mums prisikasti prie esmės? Juk dėžutės dugne gali būti dalykų, kurie Vakarams būtų pragaištingi. Vakarų laivas imtų siūbuoti.
Pasipriešinimas bus didelis, tad tyrimas kažkurioje vietoje sustos, nes Vakarams po 25 postmodernumo metų nesustoti būtų pavojinga.
Apie ateitį galvoja ne tik Maskva, Sankt Peterburgas ar Kinija, bet ir Vakarų lobizmo mašina, įskaitant tokius veikėjus kaip Johnas Podesta – visi jie susiję su rusiškais pinigais.
„Putinas valdžios nepaliks“
– Lilija, negaliu nepaklausti ne tiek apie artėjančius Rusijos prezidento rinkimus, bet apie ateinančius šešerius metus. Ką Putinas darys pasibaigus dar vienai kadencijai? Ar ji jam tikrai bus paskutinė ar, kaip kokioje Šiaurės Korėjoje, bus sukurtas koks nors aukščiausiojo lyderio postas?
– Putinas yra pasiekęs tašką, kai ir pats supranta, kad nebegali palikti Kremliaus. Buvo karai Čečėnijoje, opozicijos, žurnalistų persekiojimai, bylos – šioje režimo evoliucijos stadijoje jį įkūnijantis asmuo nebegali surasti drąsos ir pasitraukti.
Bet koks kitas postas pakirstų valdžios vertikalumą, o tai būtų pavojinga Putinui ir jo aplinkai.
Putinas yra pasiekęs tašką, kai ir pats supranta, kad nebegali palikti Kremliaus. Buvo karai Čečėnijoje, opozicijos, žurnalistų persekiojimai, bylos – šioje režimo evoliucijos stadijoje jį įkūnijantis asmuo nebegali surasti drąsos ir pasitraukti.
Atrodytų, kad Putiną turėsime amžinai, nebent visuomenėje kils chaosas, kuris padėtų elitui pradėti mąstyti, kaip pakeisti režimą. Putinas nebėra elito klestėjimo garantas.
Antra, Putinui dabar pagrindinis tikslas yra valdžios reprodukavimas ir išsilaikymas, nors per pirmąsias dvi kadencijas jis dar mąstė apie modernizaciją ir draugystę su Vakarais. Kuo ilgiau pasilieki valdžioje, tuo didesnė galimybė, kad tapsi išsilaikymo viršūnėje logikos įkaitu.
Labai svarbu tai, kad Putinas išardė ankstesnį mechanizmą, kai ištikimybė reiškė leidimą būti korumpuotiems. Dabar, kaip parodė Aleksejaus Uliukajevo atvejis, lojalumas nebaudžiamumo negarantuoja. Šios taisyklės nebėra – keliausi į kalėjimą.
Priespaudos mechanizmų daugėja – prieš dvi savaites Rusija iš Izraelio nusipirko 400 naujų mašinų sulaikymui ir, regis, ruošiasi protestams bei jų vaikymui.
Problema yra tai, kad militarizmas neveikia. „Krym naš“ – neveikia, rusai nebenori karo Ukrainoje, karinio patriotizmo valstybė jau nebesukelia. Be to, visuomenė nėra pratusi prie totalinės priespaudos.
Galiausiai, nors režimas autokratinis ir vis kietesnis, nėra jokios galimybės, kad Rusija taps totalitarine valstybe – dėl daugybės priežasčių. Auga nauja karta, sienos vis dar atviros, Rusija – ne Šiaurės Korėja. Elitas to nenori.
Istorija mus moko, kad kai jėgos struktūros – silovikai – pasidaro godžios, apie silovikus kalbėti jau negalima. Jie jau turi turto ir negali būti visiškai paklusnūs. O ką dabar daro ministrai ir visokie zolotovai? Jie grobsto turtą!
