N.Teliženko pasakoja buvęs sulaikytas tada, kai pareigūnai greičiausiai ieškojo protesto akcijos koordinatorių. Jie žinojo, kad platformoje „Telegram“ keičiamasi informacija apie pareigūnų judėjimą. Pasak žurnalisto, greičiausiai pareigūnai nusprendė, kad N.Teliženko – vienas iš organizatorių.
Znak.com žurnalistas bandė pareigūnams aiškinti, kad telefone nė neturi „Telegram“ programėlės, yra žurnalistas. Tuomet pareigūnai paėmė N.Teliženko mobilųjį telefoną, perskaitė susirašinėjimus su redakcija ir pasodino jį į automobilį.
„Aš jiems pasakiau, kad nieko nepažeidžiau, kad protesto akcijoje nedalyvauju, esu žurnalistas, tačiau gavau atsakymą: sėdėk, valdžia ateis ir išsiaiškins“, – pasakoja jis.
Žurnalistas automobilyje sutiko sulaikytą 62 metų pensininką Nikolajų Arkadijevičių, kuris bandė apginti OMON pareigūnų mušamą berniuką. Galiausiai jis pabėgo, o Nikolajus Arkadijevičius buvo sulaikytas. Vyras pasakojo, kad jam buvo stipriai sutrenktos kepenys, į pensininko prašymą iškviesti greitąją pagalbą nebuvo atsižvelgta.
„Veidu į žemę“
Galiausiai N.Teliženko buvo atvežtas į nuovadą. Kai automobilis sustojo, jis išgirdo gatvėje stovinčių OMON pareigūnų šauksmą: „Veidu į žemę.“ Į automobilį įlipo keli pareigūnai, užlaužė rankas už nugaros taip, kad eiti, N.Teliženko žodžiais, buvo beveik neįmanoma.
„Prieky manęs buvusio vaikino galvą specialiai trenkė į durų rėmą. Jis surėkė iš skausmo. Tada [pareigūnai] pradėjo trankyti jam per galvą ir šaukti: „Tylėk, kale!“
Pirmą kartą man trenkė, kai išlaipino iš automobilio – aš tiesiog nepakankamai žemai pasilenkiau ir gavau ranka per galvą, paskui – keliu į veidą“, – rašo žurnalistas.
Jis prisimena, kad nuovadoje sulaikytuosius nuvedė į ketvirtajame aukšte esančią patalpą.
„Žmonės ten gulėjo ant grindų tarsi gyvas kilimas, turėjome vaikščioti ant jų. Man tai buvo labai nemalonu, užlipau ant kažkieno rankos, tačiau nemačiau, kur einu, nes mano galva buvo nuleista grindų link. Pareigūnai surėkė: „Visi ant grindų, veidu žemyn!“ Supratau, kad nėra kur gultis, žmonės guli kraujo balose“, – rašo jis.
N.Teliženko pasakoja, kad jam pasisekė rasti vietos ir atsigulti ne ant žmonių, o šalia jų. Esą gulėti buvo galima tik veidu žemyn, jam pasisekė, kad turėjo medicininę kaukę, nes grindys buvo purvinos. Šalia buvęs vyras bandė įsipatoginti, pasuko galvą ir iškart gavo smūgį batu į veidą.
„Aplink vyko žiaurus mušimas: iš visur girdėjome smūgius, riksmus, klyksmus. Man atrodė, kad kai kurie sulaikytieji turėjo lūžių – kam sulaužyta ranka, kam koja, kam stuburas, todėl nuo menkiausio judesio jie klykė iš skausmo“, – žurnalistas rašo Znak.com.
Pasak N.Teliženko, nauji sulaikytieji buvo guldomi „antru aukštu“ ant sulaikytų anksčiau. Tačiau greitai pareigūnai suprato, kad tai – prasta idėja, kažkas pasiūlė atnešti suoliukus. Žurnalistui buvo leista atsisėsti, tačiau sėdėti buvo galima tik nuleidus galvą ir sunertas rankas laikant už galvos. Esą taip jie praleido 16 valandų.
N.Teliženko rašo, kad apie 2 val. nakties atvedus naujus sulaikytuosius, prasidėjo tikras žiaurumas. Pareigūnai vertė sulaikytuosius melstis, sakyti „Tėve mūsų“. Atsakiusieji tai daryti buvo mušami visais įmanomais būdais.
„Sėdėdami girdėjome, kaip žmonės buvo mušami aukštuose žemiau ir aukščiau mūsų. Atrodė, kad žmonės buvo trypiami į betoną“, – rašo jis.
„Darėsi vis piktesni“
Pasak N.Teliženko, su kiekvienu nauju sulaikytuoju pareigūnai darėsi vis piktesni. Žurnalistas girdėjo, ką jie kalbėjo tarpusavyje: buvo įpykę, kad žmonės nepalieka gatvių, nepaisant to, jog yra žiauriai mušami, kad žmonės nebijo, stato barikadas ir priešinasi.
„Tu, kale, prieš mane barikadas pastatei, prieš mane kariausi? Karo nori?“ – rėkė milicininkas, mušdamas sulaikytąjį.
Žurnalistas rašo, kad ne visi milicininkai užsiėmė sadizmu. Esą buvo vienas kapitonas, kuris, atėjęs pas sulaikytuosius, klausė, ar jie turi vandens, pasinaudojo tualetu. Tačiau jis nereagavo į tai, ką koridoriuose jo jaunesni kolegos išdarinėjo su protestuotojais.
Anot N.Teliženko, sulaikytiesiems nebuvo leidžiama niekam paskambinti, greičiausiai daugumos jų artimieji ligi šiol nežino, kas jiems nutiko.
Žurnalistas pasakoja, kad gulėdamas ant grindų akies krašteliu matė, kaip vieną asmenį nešė neštuvais. Tas asmuo nejudėjo, neaišku, ar buvo gyvas.
Ryte sulaikytieji buvo perkelti į pirmajame aukšte esančias kameras. Nors jos pritaikytos dviem asmenims, čia, pasak N.Teliženko, kiekvienoje buvo apie 30 žmonių.
Laukia, kol galės šaudyti
Po kiek laiko sulaikytieji vėl atsidūrė automobiliuose – buvo vežami į kalėjimus. Esą automobiliuose pareigūnai žmones mušė už bet ką – tatuiruotes, ilgus plaukus. Ant grindų suguldyti žmonės paklausė, ar galėtų pakeisti poziciją, už tai sulaukė smūgių guminėmis lazdomis.
„Kai mūsų sargams pasidarė nuobodu, jie vertė mus dainuoti dainas, daugiausia – Baltarusijos himną, filmavo telefonais. Jei jiems nepatiko pasirodymas, vėl mušė“, – Znak.com rašo N.Teliženko.
„Jūs (necenzūrinis žodis) dabar čia sėdite, jūsų Cichanouskaja (necenzūrinis žodis) iš šalies, o jūs daugiau nebeturėsite gyvenimo“, – žurnalistas cituoja vieną pareigūnų.
Prezidento rinkimų nugalėtoja pasiskelbusi Sviatlana Cichanouskaja naktį iš pirmadienio į antradienį išvyko į Lietuvą. Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik palikti šalį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prie ambasados Vilniuje protestavę baltarusiai: suprantame S.Cichanouskajos sprendimą išvykti
Pasak N.Teliženko, kelionė truko dvi su puse valandos: „Tai buvo dvi su puse valandos skausmo ir kraujo.“
„Mes tik ir laukiame, kada pradėsite ką nors deginti gatvėse, o tada mes pradėsime į jus šaudyti, yra įsakymas. Buvo didi šalis – Sovietų Sąjunga, o dėl tokių pydarasų kaip jūs ji žlugo. Todėl, kad niekas laiku jūsų į vietą nepastatė.
Jei jūs (Rusija, – red.past.) galvojate, kad davėte Cichanouskają, ji išpudrino smegenis, turėtumėte žinoti, kad jums nepasiseks padaryti antros Ukrainos, neleisime Baltarusijai tapti Rusijos dalimi“, – vienas iš pareigūnų sakė žurnalistui.
N.Teliženko rašo per kelionę supratęs, kad tarp pareigūnų yra ir atvirų sadistų, ir ideologinių, kurie tiki, kad gina tėvynę nuo išorės ir vidaus priešų. Esą su pastaraisiais dialogas yra įmanomas.
Žurnalistas prisimena, kad vietoje, kuri pasirodė esanti kolonija Žodzinos mieste, sulaikytųjų nebemušė. Netrukus N.Teliženko buvo paleistas.
