„Niekas nieko uždaryti neplanuoja“, – į klausimą apie tai, kokią įtaką dabartinė V.Putino politika turės simboliniam „langui į Europą“, kurį, anot klasiko, kadaise iškirto Petras I, šiomis dienomis atsakė Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas.
Dar daugiau – jis patikino, kad V.Putinas labai gerbia carą reformatorių ir birželio 9 dieną ketina dalyvauti šventiniame renginyje, skirtame 350 metų Petro Didžiojo, gimusio 1672 metų gegužės 30 dieną (pagal naują stilių, birželio 9-ąją), jubiliejui, rašoma „Radijo Svoboda“ interneto svetainėje publikuotame straipsnyje.
Panašių klausimų ir atsakymų atsiradimas rodo, kad Petras I, kitaip nei kiti autokratai Rusijos istorijoje, dabartinio vadovo pagarbos nepelno.
Jam jau seniai nestatomi paminklai, jo atvaizdo politikai nenaudoja rinkiminėse kampanijose – kitaip nei 90-aisiais, kad „Bronzinis raitelis“, kaip reformatoriškos ir provakarietiškos orientacijos simbolis, puikavosi „Demokratinio Rusijos pasirinkimo“ plakatuose.
Petro I „provakarietiškumas“, žinoma, labai sąlyginis.
Būdamas neabejotinas autokratas, nepaprastai talentingas, tačiau daugeliu savo pasireiškimų žiaurus ir baisus, caras iš Europos pasiskolino grynai praktinių dalykų, tokių kaip laivų statyba, kariuomenės organizavimo metodai ar metalurgijos technologijos.
1698 metais per Didžiąją pasiuntinybę inkognito apsilankęs Anglijos parlamente ir gavęs paaiškinimą, kas ir kaip vyksta su parlamento procedūromis, jaunasis Petras pastebėjo: „Smagu girdėti, kai tėvynės sūnūs sako karaliui tiesą, to iš anglų reikia mokytis.“
Tačiau Rusijoje caras jokių panašių dalykų nesukūrė, šalį pakreipti europietiška kryptimi siekė visai neeuropietiškais būdais.
Tai, daugumos istorikų nuomone, buvo pagrindinis Petro I eros prieštaravimas.
Apie Petrą I, autokratijos ir reformų tradicijas Rusijos istorijoje, charizmatišką lyderystę nuo Petro iki V.Putino, skirtingų laikmečių Rusijos lyderių pergales bei klaidas „Radijo Svoboda“ kalbėjosi su amerikiečių istoriku ir literatūros kritiku, slavistu, Ilinojaus universiteto profesoriumi Richardu Tempestu.
Pabėgo nuo klausimo, kur baigiasi Rusija
– Kiek mitologizuotas Petro I, kaip didžiojo reformatoriaus, įvaizdis?
Yra žinoma, kad reformas Rusijoje-Maskovijoje buvo bandoma vykdyti dar prieš Petrą I, valdant jo tėvui Aleksejui ir vyresniam broliui Fiodorui. Buvo kuriami užsienietiškos sistemos pulkai, į tarnybą imami užsieniečiai, bandoma statyti karo laivus... Tiesa, visa tai vyko daug lėčiau ir daug mažesniu mastu nei valdant Petrui I.
Ir vis dėlto – ar Petro I valdymo laikotarpis buvo tikras istorijos lūžis, ar šis nekantrus energingas žmogus tiesiog paskubino tai, kas neišvengiama?
– Petro I reformos turi labai stiprų jo asmenybės, charakterio ir temperamento pėdsaką. Kartu – autoritarinės, brutalios, tam tikra prasme, šiandieniniu požiūriu, barbariškos šiuolaikinės Rusijos valdžios galios prigimties charakterį.
Reformos buvo jo asmeninis projektas, jei jas būtų vykdęs kitas žmogus, jos, matyt, nebūtų tokios žiaurios.
Daug skaičiau Aleksandrą Solženicyną ir norėčiau pacituoti jo eilėraštį proza „Miestas danguje“, kur autorius gėrisi Sankt Peterburgo grožiu, bet paskui rašo:
„Sukandę dantis, keikdami, pūvantys debesuotose pelkėse statė rusai šį grožį. Mūsų protėvių kauleliai susigulėjo, susiliejo, suakmenėjo į rūmus... Baisu pagalvoti: ir mūsų pragaištingi gyvenimai, visi mūsų nesutarimų protrūkiai, sušaudytųjų dejonės ir žmonių ašaros – visa tai taip pat visiškai pasimirš? Visa tai taip pat suteiks tokį išbaigtą amžinąjį grožį?“
Menas yra žiaurus, jis gali įžvelgti grožio šaltinį net tūkstančių žmonių mirtyje.
Žiaurios buvo ir Petro I reformos, įskaitant naujos sostinės statybą „ant kaulų“. Jame tai persipynę – neabejotinos teigiamos pasekmės Rusijos gyvenimui ir kultūrai, o kartu ir baisus aukų skaičius.
– Yra skeptiškas požiūris į Petro I reformas, prasidėjęs nuo slavofilų, – esą Petras I nutraukė natūralią Rusijos raidą ir primetė jai daug svetimų dalykų bei reiškinių. Panašūs kaltinimai buvo reiškiami ir kitiems Rusijos reformatoriams: nuo Aleksandro II iki Michailo Gorbačiovo bei Boriso Jelcino.
Kiek tai sąžininga? Reformos Rusijoje – tai visada yra skolinimasis, kopijavimas ar sudėtingesnis kūrybinis procesas?
– Žodis „kūrybinis“ man atrodo čia labai tinkamas, jeigu kalba eina apie reformas, sugalvotas pagal tam tikrą planą.
Apskritai Rusijos istorija atrodo kaip sąstingis su laipsniškumo intarpais.
Be to, šie intarpai anaiptol ne visada yra reformaciniai – užtenka prisiminti tą tragediją, į kurią virto Ivano Rūsčiojo viešpatavimas.
O dabar, deja, visokie gubernatoriai ir kitokie neapsišvietę veikėjai jam Rusijoje stato paminklus.
Psichologiniu požiūriu Rusijoje kaitaliojasi ramybės ir emocinių traumų laikotarpiai. Pastarieji gali kilti dėl vidinių priežasčių, gali būti veikiami iš išorės, o kartais ir dėl to, ir dėl kito, kaip Sumaišties laikotarpiu.
Šia prasme Petro I valdymas yra reformistinis laipsniškumo lūžis ir kartu trauma, vadinasi, jie puikiai įsilieja į Rusijos istorijos logiką.
– Ar galima Petro I epochą ir jo valdymo būdą vadinti archetipiniu Rusijos valdžiai?
Griežta centralizacija, išorinė ekspansija, rėmimasis armija ir valdininkija kenkiant savivaldai ir laisvai ekonominei plėtrai, didžiulė korupcija (dauguma „Petro lizdo jauniklių“, pradedant kunigaikščiu Aleksandru Menšikovu, buvo siaubingi vagys)... Tokiais pat terminais juk galima apibūdinti net Nikolajaus I, net Leonido Brežnevo, net V.Putino režimus.
Išeina, „vakarietis“ Petras I iš tikrųjų sustiprino ir išplėtojo, taip sakant, tai, kas sava, įgimta, pažįstama?
– Na, tai jeigu jūsų išvardintus bruožus laikysime esminiais Rusijos valstybingumo bruožais, o dėl to galima ginčytis...
Sakyčiau, kad nors tam tikros pastangos centralizuoti valdžią Rusijoje buvo dedamos ir iki Petro I, tokią visiškai žiaurią ir brutalią „valdžios vertikalę“ sukūrė būtent jis.
Tačiau man atrodo svarbu Petrą I ir jo valdymą įtraukti į platesnį kontekstą.
Tai – griežtas reformatorius, kuriam būdingas didžiulis pasibjaurėjimas, netgi neapykanta buvusiam tradiciniam gyvenimo būdui.
Tokie lyderiai laikas iš laiko atsiranda įvairiose modernizuotis siekusiose šalyse: galima prisiminti Meidži restauraciją Japonijoje, Kemalį Atatiurką Turkijoje ar netgi dabartinį faktinį Saudo Arabijos vadovą princą Mohamedą bin Salmaną.
Būdinga, kad visais šiais atvejais vidaus reformas lydi išorės karai, didesnė ar mažesnė teritorinė ekspansija.
Kas įdomu Petro I atveju – tai, kad jis pabėgo nuo svarbiausio Rusijos istorijoje klausimo: klausimo apie tai, kur baigiasi Rusija, kur valstybės ar tautos sienos.
Petras I sukūrė Rusijos imperiją. Kitaip nei Anglijoje ar Prancūzijoje, kur tauta buvo pirmiau už imperiją, Rusijoje buvo atvirkščiai: imperija buvo anksčiau nei rusų ar rusų tautos sukūrimas, kuris dar nebaigtas.
Panašu, kad dabartinė Rusijos vadovų karta šios problemos nepajėgi išspręsti ir ji teks įpėdiniams.
O ji pradėta dar prieš Petrą I ir jis šį darbą apsunkino sukurdamas imperiją, valstybę vadindamas imperija.
V.Putino svajonė apie imperiją
– Taip, savo valdymo pabaigoje Petras I priėmė visos Rusijos imperatoriaus titulą, vykdė ekspansijos politiką, pertvarkė ir sustiprino kariuomenę, beveik nuo nulio sukūrė karinį laivyną, nugalėjo stiprų priešą – Karolio XII Švediją.
Apskritai – normalus, sėkmingas imperialistas ir militaristas, kurį vėliau Stalinas iškėlė į skydą. Tačiau dabartinio Rusijos režimo propaguojamame istorinių herojų panteone Petro I praktiškai nėra.
Ten labiau pastebimas tas pats Stalinas ar Aleksandras III, kuriam skirtą paminklą V.Putinas asmeniškai vyko atidengti. Kodėl?
– Vienas žodis: Vakarai. Petro I orientacija į Vakarus, giliai įsišaknijusi neapykanta senajam Maskvos gyvenimo būdui, ką, mano nuomone, teisingai pažymėjo Aleksejus Tolstojus romane „Petras Pirmasis“.
Tokį jo požiūrį lėmė asmeninė patirtis, šaulių sukilimai ir daug daugiau.
Dėl to Petrą I lengva interpretuoti kaip antinacionalinį veikėją.
Be to, Petras I – revoliucionierius, jis – sumaišties kėlėjas, nors ir soste.
Tokie valdovai „ramybės“ epochoje turi pavojingų kai kurių nusistovėjusių socialinių ir valstybinių santvarkų griovėjų reputaciją.
O Petro I antipodas, taip, – Aleksandras III, apie kurį aš šiek tiek nukrypdamas nuo pagrindinės temos pasakysiu, kad iš tiesų nesąmoningai XX amžiaus pradžios Rusijos revoliucijų autoriumi buvo ne pasyvus ir ribotas Nikolajus II, o jo tėvas, savo laiku Rusijoje užšaldęs tuos evoliucinius procesus, kurie, gali būti, būtų leidę šaliai išvengti katastrofos ir nepralaimėti viso savo XX amžiaus.
– Tai, ką reformatoriai ir revoliucionieriai bandė daryti Rusijoje, ir tai, kas galiausiai iš to gaudavosi, dažnai atrodė labai skirtingai.
Petras I aprengė Rusijos valdantįjį elitą europietiškais rūbais, nuskuto barzdas, bet kartu sustiprino Rusijos autokratiją ir pavertė Rusiją militarine valstybe.
Marksizmas Rusijos žemėje tapo bolševizmo monstru.
Liberalioji demokratija dešimtajame dešimtmetyje išsigimė į korumpuotą oligarchinį režimą, kuris galiausiai valdžią perdavė V.Putinui.
Kas negerai su Rusijos reformomis ir revoliucijomis: idėjos, lyderiai, žmonės?
– Reikalas dėl žmonių ta prasme, kad labai dažnai į reformas ir revoliucijas jų neįtraukdavo, o naudodavo tik kaip „žmogiškąją medžiagą“ – tokį siaubingą posakį sugalvojo Nikolajus Bucharinas, garsėjęs gana liberalaus bolševiko reputacija.
Ši „medžiaga“ buvo naudojama kažkokioms ideologinėms programoms įgyvendinti arba plėtrai – teritorinei, ekonominei.
Istorija rodo, kad visuomenė negali pasikeisti be aktyvaus ir sąmoningo milijonų žmonių įsitraukimo į šį procesą.
Tas pats Petras I, žinoma, aprengė elitą švarkais ir sukniomis su korsetais, dalį privertė mokytis pagal europietiškus modelius, tačiau 90–95 proc. Rusijos gyventojų ir toliau gyveno taip pat, kaip ir anksčiau.
Tik dabar jie mokėjo daugiau mokesčių ir dažniau, tapdami rekrūtais, žuvo imperijos karuose toli nuo savo gimtųjų vietų.
Šie valstiečiai, Aleksandro Gerceno žodžiais tariant, stebėjosi „basais“ – tai yra nuskustais savo bajorų veidais. Jų gyvenimo būdas dar labiau skyrėsi.
Laipsniškas, nors ir netolygus, europietiškumo plitimas į platesnius Rusijos gyventojų sluoksnius prasidėjo tik kito, dabar daugelio nemėgstamo caro reformatoriaus Aleksandro II epochoje.
Rusija – kraštutiniai Europos Rytai ir ten šie procesai vystėsi lėčiau nei net, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Ukrainoje.
Beje, daug iš to, kas įvyko ir vyksta Ukrainoje pastaraisiais metais, yra ilgalaikių procesų, dėl kurių XXI amžiaus pradžioje dvi kaimyninės šalys padarė skirtingus pasirinkimus – Ukraina pasisakė už suartėjimą su Vakarais, o Rusija nusprendė jai tame sukliudyti, – pasekmė.
– Kliudyti tiek, kad net pradėjo karą prieš ją. Petras Didysis, jei grįžtume prie jo, – taip pat yra nuolatinis karas.
Istorikai suskaičiavo, kad per 35-erius jo valdymo metus tik vieneri, 1724-ieji, paskutiniai imperatoriaus gyvenimo metai, buvo visiškai taikūs, likusį laiką Rusija su kažkuo kariavo.
Karai Rusijoje dažnai atlieka vidinių pokyčių katalizatoriaus vaidmenį. Taigi, Petras nuvertė savo seserį, valdovę Sofiją, ir pradėjo savarankiškai valdyti po to, kai Sofijos autoritetas buvo supurtytas dėl dviejų nesėkmingų kampanijų Kryme, kurioms vadovavo jos favoritas Vasilijus Golicynas.
Pralaimėtas Krymo karas 1850-aisiais „paleido“ Aleksandro II reformas. Nesėkmė Pirmajame pasauliniame kare paskatino 1917 metų revoliuciją.
V.Putino karas su Ukraina (beje, šiame kontekste Krymas pasirodo jau trečią kartą, tiesiog kažkokia lemtinga vieta) gali turėti tą patį efektą?
– Nebūtinai. Kiekvienas karas prasideda ir baigiasi nepakartojamame istoriniame kontekste.
Taip, kartais karai tampa reformų katalizatoriais – ta prasme, kad parodo poreikį turėti efektyvesnę karo mašiną, o tam reikia daug ką pakeisti ir pačioje kariuomenėje, ir ekonomikoje, ir visuomenėje.
Taigi Livonijos karas ir XVII amžiaus karai su lenkais, švedais, turkais parodė tokį Rusijos poreikį – ir Petras I sukūrė naują karinę mašiną.
Tai praktinė užduotis, o Petras I buvo pragmatikas, šiuo požiūriu jis visiškai atitiko įprastą XVIII amžiaus Europos monarcho tipą – tokie buvo Frydrichas Didysis ir Liudvikas XIV, iš dalies ir Liudvikas XV.
Jeigu jie užsiimdavo reformomis, tai šios pertvarkos buvo skirtos praktinių problemų sprendimui, o ne kažkokio idealaus visuomenės pakeitimo plano įgyvendinimui.
Ir labai dažnai šios užduotys buvo susijusios su kariuomene.
Jų tikslas – užtikrinti karinę sėkmę, pirmiausia susijusią su teritorijos išplėtimu.
– Kalbate apie valdovus-reformatorius. V.Putino tokiems nepriskirsi, bet jo tikslas, matyt, tas pats: „teritorijos išplėtimas“, siekiant maksimalaus Ukrainos susilpnėjimo.
– Reikia pažymėti, kad valdymo pradžioje V.Putinui nebuvo svetimas nuosaikus provakarietiškas reformizmas.
Tačiau dėl įvairių priežasčių jis pasirinko mažiausio pasipriešinimo liniją, ekonomiką palikdamas technokratų rankose, o politiniuose ir administraciniuose reikaluose pasikliaudamas „valdžios vertikalės“ kūrimu ir jos ideologiniu palaikymu.
Pastarasis dalykas, iš istoriko požiūrio taško, jam išėjo neįtikinamai.
V.Putinas iš kiekvieno Rusijos istorijos laikotarpio pasirinko tam tikrus veikėjus: nuo Ivano Rūsčiojo iki net tam tikru mastu Boriso Jelcino, kurio įpėdinis jis pats yra, ir nusprendė iš jų sukurti kažkokią harmoningą seką, istorinį kontinuumą, kuris yra tiesiog neįmanomas.
Šių V.Putino ir jo aplinkos įsivaizdavimų pagrindas – likusi svajonė jeigu neatkurti imperiją, tai bent jau Rusijos įtakos sferą didžiumoje buvusios SSRS teritorijoje.
Bėda ta, kad įgyvendinti šį projektą nėra kaip, Rusija mažai ką patrauklaus gali pasiūlyti kaimyninėms šalims.
Juolab atsižvelgiant į kaimynystę – viena vertus, ne itin kompetentingai vietinių biurokratų tvarkomą, bet ekonomiškai labai stiprią Europos Sąjungą, kita vertus, gana kompetentingai savo biurokratų valdomą Kiniją, kuri istoriškai turi pakankamai pretenzijų Rusijai.
Dar vienas faktorius – paties V.Putino vidinė evoliucija.
Šia prasme jį galima palyginti su Petru I: abu sunku suprasti be tų minėtų asmeninių momentų ir lūžių.
Man atrodo, kad su V.Putinu atsitiko kažkas, kas susiję arba su sveikatos būkle, arba su kažkokiais jo aplinkos pokyčiais.
Man atrodo, kad su V.Putinu atsitiko kažkas, kas susiję arba su sveikatos būkle, arba su kažkokiais jo aplinkos pokyčiais.
Dėl to jo elgesys tapo daug mažiau racionalus.
Todėl tikrai įtikinamo invazijos į Ukrainą paaiškinimo nebuvo pateikta.
Strategiškai taip buvo padaryta didžiulė klaida, iš kurios, manau, pirmiausia naudos turės Kinija.
Išryškėjo lyderis – V.Zelenskis
– Kaip bevertintume jo veiklą, Petras I – didžiulė istorinė figūra. Jis buvo charizmatiškas lyderis. O, štai, mūsų laikais neretai tenka girdėti nusiskundimus, kad lyderiai sugižo, be to, tuo skundžiasi skirtingų pažiūrų žmonės.
Čia neva Stalinas būtų greitai susidorojęs su Vakarais, o Ukraina jo laikais nedrįso ištarti žodžio, jis sutraiškė banderovcus.
Arba atvirkščiai: esą nūdienos Vakarų politikai yra niekiniai, bet valdant Winstonui Churchilliui ar Ronaldui Reaganui, V.Putino tik plunksnos būtų skraidę...
Ar tikrai lyderių paklausa auga, ar mano subjektyvūs jausmai klaidingi? O gal geriau išvis atsisakyti vilčių į „išvaduojantį carą“ – kad tik neklaidžiotų paskui lyderius į istorines aklavietes?
– Charizmatiškos lyderystės politikoje temą nagrinėju jau seniai.
Kada visuomenėje atsiranda charizmatiko poreikis? Krizės metu. Tačiau tuo pat metu nėra garantijos, kad tokio tipo lyderis tikrai atsiras.
Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas nepagimdė charizmatiškų lyderių, o Antrasis pasaulinis karas – gausiai iš abiejų pusių: W.Churchillį, Frankliną Rooseveltą, Hitlerį, Benito Mussolinį.
O štai Stalinas nebuvo charizmatiškas lyderis, jis beveik neturėjo tiesioginio emocinio abipusio kontakto su visuomene.
Tačiau buvo jo kultas, o bet koks asmenybės kultas net SSRS, net Šiaurės Korėjoje yra surogatas, dirbtinis charizmos fenomeno sukūrimas.
Per dabartinę Ukrainos krizę, sprendžiant iš Vakarų žiniasklaidos, išryškėjo charizmatiškas lyderis – tai Volodymyras Zelenskis.
Man sunku pasakyti, koks intensyvus jo emocinis kontaktas su žmonėmis, bet žiniasklaida jį vaizduoja kaip neįtikėtiną charizmatiką.
Su V.Putinu sunkiau. Jis buvo charizmatiškas. Bet charizma nėra duodama kartą ir visiems laikams, ji gali atsirasti ir išnykti laikui bėgant, tai lemia daug įvairių faktorių.
V.Putinas kaip savotiškos „šaltos“ charizmos lyderis pradėjo rodytis pačioje savo valdymo pradžioje, kai buvo paskirtas premjeru.
Jis išmoko panaudoti bendravimo su publika akimirkas, tokias, kaip „tiesioginės linijos“ ir spaudos konferencijos, taip pat kūno kalbą – prisiminkite visas nuotraukas nuogu torsu, vaizdo įrašus iš dziudo treniruočių ir panašiai.
Be to, visa tai buvo derinama su tam tikra politine programa, o charizmatiškas žmogus turi turėti ir kažkokią programą, net pačią demagogiškiausią ar grėsmingiausią.
Tačiau būti charizmatišku – darbas. Tai nuolatinis savęs pristatymas. Tai gali varginti: reikia būti viešumoje, būti geros formos, dalyvauti visokiuose renginiuose.
– Kitaip tariant, V.Putinas išsikvėpė?
– Taip. Jis per ilgai buvo valdžioje – 22 metai yra daug. Charizma pradėjo „garuoti“.
Ir šiuo metu V.Putinas, puldamas Ukrainą, padarė tą laipsniškumo lūžį, kuris ir jam, kaip politikui, ir visai Rusijai kainuos brangiai.
V.Putinui dabar priešinasi visai kito tipo politikai. Vertinant dabartinius Vakarų lyderius, negaliu nepastebėti, kad jie beveik vien politiniai vadybininkai ir technokratai.
Charizmatiškas yra tik vienas – Borisas Johnsonas.
Tačiau Vakarai turi tai, ko V.Putinas ir Rusija neturi: nusistovėjusius institutus su visu jų svoriu.
Tai – ne „valdžios vertikalė“, kuri visada pernelyg priklausoma nuo to, kas stovi jos viršūnėje, todėl pasmerkta, o veikiau horizontali linija, jungianti visuomenę.
Vakaruose tai egzistuoja daugelio grupių bei aljansų – ekonominių, socialinių, profesinių, karinių ir kitokių – pavidalu.
Politikai kaip asmenybės gali būti ir gana vidutiniški, tačiau jie remiasi daugybe institucijų su savo tradicijomis, taisyklėmis bei metodika.
Rusijoje to nėra. Tai, kad valdant V.Putinui nebuvo sukurta institucinė struktūra, yra viena jo istorinių klaidų.
Nuo Petro I laikų Rusija aukština imperiją, suverenitetą kaip didelę vertybę, tačiau jis nėra formalizuotas, nesutvirtintas ilgalaikių, nuolatinių institucijų pagalba.
Sakykime, Britų imperija nebuvo visa to žodžio prasme demokratinė valstybė, bet ten egzistavo pagrindinės institucijos – tiek viešosios, tiek privačios, kaip Rytų Indijos kompanija.
Didžiosios Britanijos ir JAV istorija daugeliu atžvilgių yra institucijų istorija.
Petras I, beje, bandė veikti šia kryptimi, kurdamas kolegijų sistemą, pavyzdžiui, tvarkydamas valdymo mechanizmus, bet to nepakako.
Nors, panašu, jis intuityviai suprato, kad reformos negali būti vykdomos tik jo pastangomis ir gana korumpuotų bendražygių pagalba, reikia institutų, kurie galėtų reformų pastangas „išversti“ į kasdienybės kalbą, administracijos ir taip toliau.
Galbūt šios situacijos, institucinės valstybės ir visuomenės pusės silpnumo pasekmė – charizmos paklausa, kuri Rusijoje yra istoriškai didelė bei kur kas didesnė nei, tarkime, Kinijoje, jau nekalbant apie Vakarų šalis.
Ir karts nuo karto viltys, dedamos į charizmatiškus lyderius, nepasiteisina.
Galbūt Petrui Didžiajam kaip tik ir galima priekaištauti dėl šio amžino Rusijos lūkesčio turėti lyderį, kuris ateis ir padarys Rusiją vienu metu ir stiprią, ir modernią, ir klestinčią, ir nacionalinę. Ir tai niekada neįvyksta.
