Pagrindinėje gatvėje nuo žiedinės sankryžos, esančios prie įvažiavimo į miestą, padaryta didžiulė žala. Sugriauti ir sudegę pastatai, griuvėsiais virtę namai, sukiužusios automobilių nuolaužos, paskui dar daugiau sugriuvusių pastatų.
Borodianka, esanti netoli sienos su Baltarusija ir buvusi pagrindinėje Rusijos puolimo link Kyjivo ašyje, buvo labai smarkiai apšaudyta.
Tai ne poros bombardavimų padaryta žala. Toks apšaudymas trunka ne vieną dieną ir taikiniai pasirenkami tikslingai.
Keli liudininkai BBC pasakojo, kad Rusijos kariai stabdė bandymus iš suniokotų pastatų iškrapštyti išgyvenusius žmones, grasindami, kad į norinčius tai padaryti bus šaudoma.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad Borodiankoje rusai galėjo įvykdyti dar didesnių žiaurumų nei Bučoje, kur, rusams pasitraukus, gatvėse liko gulėti dešimtys kūnų kūnai, o dar keli šimtai kūnų aptikti masiniame kape.
Šiuo metu dar neaišku, kas ištiko civilius Borodiankos gyventojus per Rusijos okupaciją.
Iš pradžių nepatikėjau, bet paskui pamačiau, kaip jie šaudo į civilių namus.
Priežastis ta, kad dar neapžiūrėti visi bombų ir artilerijos sviedinių sugriauti namai, neišvalytos nuolaužos. Miestelio gyventojai mano, kad po jomis guli daug civilių kūnų, tačiau jų skaičius nežinomas.
Didžiausios žudynės Borodiankoje galėjo įvykti, kai buvo sugriauti keli dideli daugiabučių namų kvartalai.
Didelių kreminės spalvos pastatų eilėje keli buvo sulyginti su žeme. Ugnies išdeginti tarpai primena išmuštus dantis.
Tonos betono ir plieno sugriuvo į po butais esančius rūsius. Keli žmonės sakė, kad po griuvėsiais guli dešimtys negyvų civilių. Policijos pareigūnai teigė, kad jų gali būti šimtai. Jie laukia kranų ir sunkiosios technikos, kad galėtų pradėti judinti didžiulius griuvėsių kiekius ir ištraukti kūnus.
Vidutinio amžiaus vyrui Dmytro Staševskiui pasisekė, kad jis liko gyvas. BBC žurnalistas sutiko jį, kai jis tvarkė sudaužytą ir apiplėštą parduotuvės pastatą, kuriame nuomojosi patalpas vaistinei.
Jo šeima paliko Borodianką vasario 24 d., kai į ją įsiveržė rusai. Dmytro liko saugoti savo turto. Rusai per miestelį gabeno tankus ir karius, todėl kartu su kaimynais jis daug laiko praleido rūsyje po pastatu, tiek dieną, tiek naktį.
Kovo 1 d. vakare jis nusprendė, kad turi miegoti kur nors kitur, kur būtų ne taip pavojinga, todėl nuėjo į kitą slėptuvę miesto pakraštyje.
Kai ryte jis grįžo, pastatas buvo virtęs griuvėsiais, o rūsys, kuriame jis leido dienas ir naktis su draugais ir kaimynais, buvo pilnas betono ir plieno nuolaužų.
„Grįžau 8.30 val. ryto, o butas jau buvo sugriautas. Mano mama, žmona ir dukra meldėsi už mane. Prieš viskam įvykstant buvo kalbama, kad rusų tankų kolonos juda per miestą ir viską apšaudo. Iš pradžių nepatikėjau, bet paskui pamačiau, kaip jie šaudo į civilių namus“, – pasakojo jis BBC.
Man skauda širdį. Pažinojau visus tuos žmones. Žinojome, kad jie ten yra nuo pirmos dienos, bet jie neleido mums jų ištraukti.
Dmytro žmona Svetlana bandė sutvarkyti apgriautą jo motinos butą gretimame pastate, kuris vis dar stovėjo. Ji sakė, kad rusai nutraukė bandymus išgelbėti visus išgyvenusius žmones.
„Jie visi buvo mūsų kaimynai, – sakė ji. – Netrukus po išpuolio netoliese gyvenantys žmonės išgirdo kažkokius balsus, rusų kareiviai sustabdė tuos, kurie bandė šalinti griuvėsius. Jie grasino nušauti, jei jie bandys tai padaryti“.
„Po griuvėsiais liko daug žmonių, – patvirtino kita moteris, Marija, kuri buvo užsiėmusi veidrodžių ir nuotraukų, kurias dar buvo galima išgelbėti, rūšiavimu. – Man skauda širdį. Pažinojau visus tuos žmones. Žinojome, kad jie ten yra nuo pirmos dienos, bet jie neleido mums jų ištraukti“.
Marija ir daugelis kitų pasakojo, kad Rusijos kariai grobė jų turtą.
Ji sakė, kad rusai „pagrobė viską, kas blizgėjo. Jie paėmė net mano apatinį trikotažą. Jie viską viską išdaužė... viskas sudaužyta“.
Vasario 24 d. prasidėjus invazijai, daug žmonių paliko Borodianką. Keletas grįžusių vaikščiojo po griuvėsius, apstulbę ir sutrikę dėl to, ką išvydo.
Antradienio rytą grįžusi Svitlana Gontar, matydama, kuo pavirto jos gimtasis miestas, verkė:
„Jis buvo toks žalias. Buvo tikrai gražu. Čia mokėsi vaikai. Turėjome tris mokyklas, technikumą ir muzikos koledžą. Dabar neturime nieko. Vaikai prarado vaikystę, prisiminimus, viską“.
Prie auksu tviskančios ukrainiečių stačiatikių cerkvės vietos kunigas, tėvas Dmytro, prižiūrėjo duonos dalijimą miestiečiams. Jis sakė matęs, kaip rusų snaiperiai žudė civilius gyventojus.
„Tai buvo kovo 2 d. prie degalinės. Važiavome, paskui mus važiavo du civiliniai automobiliai. Jie juos tiesiog nušovė – tai buvo egzekucija, – sakė BBC dvasininkas. – Nuo tada, kai rusai pasitraukė, mes bandėme teikti humanitarinę pagalbą. Dauguma žmonių vis dar neturi elektros ir šildymo“.
BBC teigia, kad didžiausius civilių objektų sugriovimus Borodiankoje galėjo padaryti aviacijos arba balistinių raketų smūgiai. Pagal karo įstatymus civiliai gyventojai yra saugomi ir jų žudymas yra nusikaltimas, nebent jie dalyvauja kariniuose veiksmuose.
Jei nepavyks įrodyti, kad daugiabučių namų kvartalai buvo kariniai objektai, tuomet jų sunaikinimas ir šimtų žmonių, kurių kūnai, kaip baiminasi vietos policija, guli po jais, mirtis gali būti prilyginta karo nusikaltimui.
