Trečiadienio rytą Suomija ir Švedija oficialiai pateikė paraiškas dėl narystės NATO, atsisakydamos dešimtmečius trukusio strateginio neutralumo. Tokį jų žingsnį paskatino Rusijos invazija į Ukrainą.
Suomijos ambasadorius prie NATO Klausas Korhonenas ir jo kolega švedas Axelis Wernhoffas NATO būstinėje Briuselyje įteikė savo šalių paraiškas dėl stojimo į Aljansą bloko generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui tuojau po 8 val. vietos (9 val. Lietuvos) laiku.
„Jūsų pateiktos paraiškos yra istorinis žingsnis. Sąjungininkai dabar svarstys tolesnius žingsnius dėl jūsų kelio į NATO“, – priėmęs dokumentus sakė J.Stoltenbergas.
„Tai gera diena mūsų saugumui kritiškai svarbiu laiku, – „Yle“ citavo J.Stoltenbergo žodžius. – Dėkoju už jūsų įteiktas paraiškas. Visos šalys turi teisę spręsti dėl savo saugumo, ir sveikinu Suomiją ir Švediją kaip [būsimas] NATO nares.“
Abiejų Šiaurės šalių, kurios palaikė glaudžius santykius su NATO, bet ilgą laiką buvo kariniu požiūriu neprisijungusios, viešoji nuomonė po Rusijos invazijos į Ukrainą, kuri pakenkė Europos saugumui, smarkiai pakrypo prisijungimo prie Aljanso naudai.
Jei abi jos bus priimtos, tai bus reikšmingiausia NATO plėtra per beveik du dešimtmečius, padidinsianti organizacijos narių skaičių iki 32 valstybių ir pridėsianti šimtus papildomų kilometrų sienos su Rusija.
Dabar šiuos prašymus turi apsvarstyti visos 30 Aljanso narių.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pastarosiomis dienomis pareiškė, kad Ankara nepritars Suomijos ir Švedijos priėmimui į Aljansą, nes jos esą padeda grupėms, kurias Turkija laiko keliančiomis grėsmę jos saugumui.
Kanada, pavyzdžiui, sako numatanti Švedijos ir Suomijos priėmimo protokolą ratifikuoti per kelias dienas.
Helsinkis, Stokholmas ir kitos Vakarų sostinės optimistiškai vertina galimybes įveikti Turkijos prieštaravimus.
Švedija ir Suomija daug dešimtmečių laikėsi neprisijungimo politikos, bet Rusijos vasario 24 dieną pradėta invazija Ukrainoje iš esmės pakeitė švedų ir suomių politikų bei visuomenės nuomonę dėl galimybių įstoti į NATO, siekiant apsisaugoti nuo potencialios Kremliaus agresijos.
Švedija ir Suomija glaudžiai bendradarbiauja su NATO. Šios šalys yra funkcionuojančios demokratijos, turi gerai finansuojamas ginkluotąsias pajėgas ir prisideda prie Aljanso karinių operacijų bei oro policijos misijų. Visos kliūtys, su kuriomis jos susidurs, bus tik techninio ar, galbūt, politinio pobūdžio.
Stojimo į NATO procesas nėra oficialiai įformintas ir jo žingsniai gali būti įvairūs. Tačiau iš pradžių paraiškos bus aptartos per 30 šalių narių Šiaurės Atlanto Tarybos posėdį, tikriausiai ambasadorių lygiu.
Šiaurės Atlanto Taryba spręs, ar judėti narystės link ir kokių žingsnių reikia imtis. Tai didele dalimi priklauso nuo to, kokiu mastu šalys kandidatės atitinka NATO politinius, karinius ir teisinius standartus, ar jos prisideda prie saugumo Šiaurės Atlanto regione. Šiais klausimais Suomijai ir Švedijai sunkumų neturėtų kilti.
Kelios NATO sąjungininkės, visų pirma Didžioji Britanija, pasiūlė Suomijai ir Švedijai saugumo garantijas paraiškų teikimo periodu, kol joms dar netaikomas Aljanso savitarpio gynybos paktas.
„Pastarąsias kelias dienas matėme daug sąjungininkių pareiškimų įsipareigojant dėl Suomijos ir Švedijos saugumo. NATO jau yra budri Baltijos jūros regione... NATO ir sąjungininkių pajėgos toliau adaptuosis pagal būtinybę“, – sakė J.Stoltenbergas.
JAV aiškinasi galimybes įtikinti Turkiją neblokuoti Suomijos ir Švedijos priėmimo į NATO
Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui vis griežčiau pasisakant prieš Suomijos ir Švedijos planą įstoti į NATO, nors kai kurie jo aukšto rango padėjėjai siunčia daug taikingesnius signalus, JAV pareigūnai aiškinasi, kiek rimtai yra nusiteikęs šis ūmaus būdo lyderis ir kaip būtų įmanoma jį įtikinti pakeisti poziciją.
Ankarai siunčiant prieštaringus signalus dėl Helsinkio ir Stokholmo planų, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas trečiadienį Niujorke susitiks su Turkijos užsienio reikalų ministru. Tai bus naujas bandymas išsiaiškinti Ankaros poziciją, o ankstesni mėginimai, regis, tik dar labiau aptemdė situaciją.
Pabrėždama atsargios diplomatijos su potencialiai sunkiai sukalbamu partneriu būtinybę, JAV prezidento Joe Bideno administracija iš pažiūros ignoravo R.T.Erdogano pareiškimus, kad jis negali leisti Suomijai ir Švedijai įstoti į NATO dėl šių šalių palaikymo grupėms, kurias Turkija laiko keliančiomis grėsmę jos saugumui. Vašingtonas atrodo labiau susitelkęs į pareiškimus, išsakytus už uždarų durų žemesnio rango Turkijos pareigūnų.
„Ne mums kalbėti už Turkijos vyriausybę“, – antradienį pakartojo Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as, kai buvo klausinėjamas, kaip JAV vertina Turkijos poziciją ir Ankara ko nors reikalavo iš Jungtinių Valstijų mainais į sutikimą, kad Suomija ir Švedija būtų priimtos į Aljansą.
Ankaros pozicija gali sužlugdyti JAV ir kitų NATO sąjungininkių galimybę atsakyti į Rusijos invaziją Ukrainoje sustiprinant ir išplečiant Aljansą. Naujų NATO narių atsiradimas būtų visiška priešingybė Rusijos prezidento Vladimiro Putino prieš karą keltiems reikalavimams, kad Vakarų šalių karinis blokas nebūtų plečiamas rytų kryptimi.
Tačiau R.T.Erdogano pareiškimai dėl Suomijos ir Švedijos taip pat pabrėžia Aljanso silpnąją vietą, kuria V.Putinas anksčiau mėgindavo pasinaudoti. Svarbiausi NATO sprendimai turi būti priimami pritariant visoms 30 bloko narių.
Vašingtonas ir kitos NATO narės iš pradžių galvojo lengvai išspręsiančios nedidelius nesutarimus dėl Aljanso plėtros proceso, tvyrant nerimui dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Tačiau R.T.Erdogano tirados Suomijos ir Švedijos atžvilgiu kelia vis didesnį susirūpinimą, abiem šalims trečiadienį pateikus stojimo į bloką paraiškas ir tikintis prie jo prisijungti kiek įmanoma greičiau.
Net jeigu šią kliūtį galiausiai pavyktų pašalinti, Suomijos ir Švedijos įstojimas gali būti pavėlintas keliais mėnesiais, ypač jeigu kitos šalys pasektų Turkijos pavyzdžiui ir pareikalautų joms rūpimų nuolaidų.
R.T.Erdoganas, pastaraisiais metais demonstravęs stiprėjantį polinkį į autoritarizmą, laikomas neprognozuojamu lyderiu. Jau yra buvę atvejų, kai prezidento žodžiai aiškiai kirtosi su Turkijos diplomatų ir kitų aukšto rango pareigūnų pareiškimais.
„Neatmetu galimo nesusikalbėjimo tarp turkų diplomatų ir Erdogano. Anksčiau yra buvę tokio nesusikalbėjimo pavyzdžių“, – sakė Turkijos užsienio politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Barcin Yinanc. Kaip pavyzdį ji pateikė R.T.Erdogano ir Užsienio reikalų ministerijos „nesusikalbėjimą“ praeitais metais, kai turkų lyderis pagrasino išsiųsti 10 Vakarų šalių diplomatų, įskaitant JAV ambasadorių, apkaltinęs juos kišantis į Turkijos teismų darbą.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas praeitą sekmadienį po diskusijų su turkų pareigūnais žurnalistams Berlyne sakė, kad „Turkija aiškiai išreiškė ketinimą neblokuoti narystės“. A.Blinkenas ir kiti Aljanso šalių diplomatijos vadovai, įskaitant Vokietijos užsienio reikalų ministrę Annaleną Baerbock, taip pat teigė esantys visiškai tikri, kad visos NATO narės, įskaitant Turkiją, mielai pritars abiejų Šiaurės valstybių prisijungimui.
Tačiau pirmadienį R.T.Erdoganas daugelį nustebino, pažėręs dar griežtesnės kritikos Suomijai ir Švedijai, apkaltinęs jas remiant kurdų kovotojus ir kitus veikėjus, Turkijos laikomus teroristais, taip pat primetant suvaržymus ginklų pardavimams Turkijai.
„Nė viena iš šių šalių nesilaiko atviros, skaidrios pozicijos prieš teroristines organizacijas, – tąsyk kalbėjo R.T.Erdoganas. – Negalime ištarti „taip“ tiems, kas įveda sankcijas Turkijai, bet stoja į NATO, kuri yra saugumo organizacija.“
Paklaustas apie šiuos prieštaravimus N.Price'as atsakė, kad po praeitą savaitgalį įvykusių susitikimų su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavuoglu ir kitais A.Blinkenas buvo „susidaręs tokį patį pasitikėjimo įspūdį, kad yra tvirtas konsensusas dėl Suomijos ir Švedijos priėmimo į Aljansą, jeigu jos pasirinktų įstoti. Ir buvome tikri, kad šį konsensusą galėsime išlaikyti.“
Vidurinių Rytų instituto Turkijos programos direktorė Gonul Tol sakė, kad R.T.Erdoganas dažnai pažeria griežto tono tiradų, bet paprastai galiausiai persigalvoja ir ir pasirenka „racionalią“ išeitį.
„Erdoganas nenuspėjamas. Visgi tuo pat metu jis – labai pragmatiškas veikėjas“, – sakė ji. Anot G.Tol, Turkijos lyderis mėgsta derėtis ir per derybas kelia „maksimalistinius reikalavimus“.
„Galiausiai jis pasitenkina gavęs daug mažiau“, – pridūrė ekspertė.
Ji pažymėjo, kad R.T.Erdogano priekaištai Vakarų šalims dėl kurdų nėra nauji ir kad jau seniai tvyro įtampa tarp Turkijos ir JAV dėl turkų kariuomenės aprūpinimo.
Kadangi Turkija neatsisakė planų įsigyti Rusijos gamybos oro erdvės gynybos sistemų, JAV pašalino Ankarą iš modernių naikintuvų F-35 programos. Vėliau Turkija spaudė Vašingtoną parduoti jai naujų naikintuvų F-16 arba bent jau modernizuoti jos turimus lėktuvus. Vašingtone šią savaitę vyksta diskusijos dėl abiejų klausimų, ir kai kurie pareigūnai mano, kad nors jie nėra tiesiogiai susiję su NATO plėtros klausimu, išsprendus kurį nors iš jų galbūt padėtų įtikinti R.T.Erdoganą atsisakyti savo prieštaravimų.
G.Tol sutinka su tokiu vertinimu.
„Tai vyksta tokiu metu, kai jis stengiasi pataisyti ryšius su Vašingtonu, kai Turkija įsitraukusi į derybas, kad įtikintų [JAV] Kongresą parduoti Turkijai F-16. Be to, tai metas, kai Erdoganas stengiasi įtvirtinti vertingo sąjungininko įvaizdį. Ir šiuo metu invazija Ukrainoje suteikia jam galimybę suartėti su Vakarų sostinėmis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms būtų labai dramatiškas žingsnis, jeigu Turkija iš tikrųjų vetuotų Suomijos ir Švedijos paraišką“, – sakė ekspertė.
