Maysa žvelia į Briuselio gatves pro autobuso langus. Kavinės, miesto aikštė, biurai, parduotuvės, pilkas šaligatvio grindinys, plaunamas lapkričio lietaus... Tačiau jos mintys sklando kažkur kitur.
„Aš buvau taip arti, turėjau jau tuoj išvykti. Mintyse jau buvau ten, Sirijoje, su „Islamo valstybe“, – sako 18-metė Maysa.
Kaip skelbia theguardian.com, anksčiau mergina buvo kaip visi kiti jos bendraamžiai paaugliai – bent jau tokia, kaip dauguma gyvenančių jos kaimynystėje Belgijos Molenbeko rajone. Merginos seneliai kilę iš Maroko, čia jie atvyko beveik prieš 50 metų, jos tėvai siekė karjeros ir kūrė namus savo vaikams. Mergina laisvai kalba dviem kalbomis – prancūzų ir flamandų. Taip pat moka arabų ir šiek tiek anglų – tiek, kiek pramoko mokykloje ir klausydama muzikos. Jos tėvai – musulmonai. Jos pažymiai mokykloje buvo geri, mergina turėjo daug draugų. „Mano mokytoja mane vadindavo saulės spindulėliu“, – prisimena Maysa, kurios tikrasis vardas jos prašymu buvo nuslėptas.
Mano mokytoja mane vadindavo saulės spindulėliu, – prisimena Maysa.
Prieš metus tas merginos džiaugsmas ir energija ėmė blėsti. Pirmiausia ji ėmė vilkėti džilbabą, kurį dėvi pamaldžios ir tradicijų besilaikančios musulmonės moterys. Nebeliko šokių ir dainavimo – to, kas anksčiau taip ją džiugino. Taip pat ji nustojo rūkyti. Maysa niekada nevartojo alkoholio, tačiau anksčiau eidavo linksmintis su draugais, kurie tai darydavo. Tačiau ir tokie išėjimai baigėsi.
Tik dabar ji supranta, kas tuomet dėjosi jos gyvenime. „Pažvelgiu atgal, ir atrodo, kad tai – lyg juoda skylė“, – prisipažįsta ji. Visų Maysos pasakojimų apie kelionę į radikalizmą neįmanoma paaiškinti, tačiau mergaitę pažįstantys socialiniai darbuotojai gali patvirtinti daugybę to pasakojimo elementų. Ekspertai sako, kad jos istorija labai pažįstama ir labai prislegia.
Viskas prasidėjo nuo asmenukės
Pirmasis žingsnis į radikalizmą, ko gero, buvo žengtas socialiniuose tinkluose. Maysa iš pradžių džilbabą nešiojo ir dėl to, kad „paslėptų kiek priaugusį svorį“. Tačiau kai ji socialiniame tinkle paskelbė asmenukę, kurioje įsiamžino būtent vilkėdama „naujus savo drabužius“, į ją ėmė kreiptis daugybė kitų paauglių merginų. Jos kalbėjosi apie „naująjį merginos įvaizdį“ ir susitarė kartu eiti apsipirkti. Maysa subūrė bendraminčių jaunų merginų grupę. Visos, išskyrus vieną, buvo imigrantės ir gyveno Briuselio vargingesniuose rajonuose. Maysa dažnai susitikdavo su savo naujosiomis pažįstamomis. Susitikimams jos rinkdavosi nebrangias Briuselio kavines, tačiau niekuomet nesusitikdavo kurios nors iš jų namuose, mečetėje ar religiniame centre.
Pirmasis jų pokalbis buvo apie islamą, apie musulmonų nesėkmes. Tuomet jos ėmė kalbėti apie politiką ir musulmonų persekiojimą pasauliniu mastu. Galiausiai perėjo prie temų apie „Islamo valstybę“ ir išsvajotą gyvenimą kalifate.
Viena iš naujųjų draugių tvirtino palaikanti ryšius su belgais, kurie išvyko į Siriją kovoti „Islamo valstybės“ gretose. Ji gyrėsi ne kartą keliavusi ten pas savo vyrą, kuris irgi kovėsi „Islamo valstybės“ pusėje.
„Jos pasakojo man, kad „Islamo valstybėje“ nėra nusikaltimų, nėra diskriminacijos. Jos kalbėjo apie santykius tarp vyrų ir moterų ir sakė, kad aš susirasiu gerą vyrą, nepaisant to, jei ir būsiu ne vienintelė to vyro žmona. Jos kalbėjo man apie kovą su netikinčiais ir eretikais, tačiau niekada neminėjo nieko apie smurtą, egzekucijas arba kažką panašaus į tai“, – į prisiminimus leidosi Maysa.
Dabar suprantu, kad nieko iš tiesų apie jas nežinojau. Tik jų vardus, – sako Maysa.
Bėgo savaitės, jos naujosios draugės davė jai pigų mobilųjį telefoną ir SIM kortelę bei liepė jį Maysai saugoti paslapty. Tai buvo telefonas, kuriuo jos palaikydavo ryšį, dažniausiai trumposiomis žinutėmis, susitardavo, kuri ir kada kitą kartą susitiks.
„Dabar suprantu, kad nieko iš tiesų apie jas nežinojau. Tik jų vardus“, – sako Maysa.
Per kruvinus išpuolius Paryžiuje žuvo 130 žmonių. „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už šiuos išpuolius. Briuselyje buvo paskelbtas aukščiausias teroro pavojaus lygis, surengta speciali operacija.
Manoma, kad iki 500 belgų yra išvykę į Siriją kovoti „Islamo valstybės“ pusėje. Tai daugiausia iš visų Europos šalių, skaičiuojant procentiškai nuo gyventojų skaičiaus. Tarp jų yra ir apie 50 moterų. Ir tai nėra jokia išimtis. Šimtai jaunų Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos moterų viską metusios pasirenka gyventi „Islamo valstybės“ kontroliuojamoje teritorijoje.
Suradikalėjo likus keliems mėnesiams iki mirties
Hasna Ait Boulahcen, greičiausiai susisprogdinusi per reidą, kurio metu policija nukovė įtariamą Paryžiaus atakų sumanytoją, anksčiau buvo vakarėlių liūtė, tapusi radikalių pažiūrų islamiste tik likus keliems mėnesiams iki savo žūties. Draugai ją apibūdino kaip nestabilios psichinės būsenos jauną moterį iš sunkios šeimos. Jų pasakojimais, jauna moteris rūkė, gėrė degtinę, nuolat linksmindavosi vakarėliuose. Šešis mėnesius iki mirties ji suradikalėjo: 26-erių moteris akinius nuo saulės, džinsus ir kaubojiškus batus išmainė į hidžabą. Žiniasklaidai jos motina pasakojo, kad „jai ekstremistai praplovė smegenis“.
„Šeimos paprasčiausiai to nepastebi. Iš tikrųjų dauguma yra laimingi, kad jų vaikai nurimo, atsisakė alkoholio“, – sako švietimo darbuotojas Bachiras M'Rabetas, dirbantis su jaunais žmonėmis Molenbeko rajone, džihadistų ir narkomanų irštvoje.
Daugelis tokių kaip Maysa yra iš gana stabilių šeimų, nors santykiai su tėvais kartais ir būna įtempti. Antropologas ir kovos su rasizmu aktyvistas Johanas Lemanas taip pat dirba Molenbeko rajone. Jis teigia, kad verbuotojai tokiems paaugliams dažnai sako, jog jų tėvai nežino, „kas yra tikrasis islamas“.
Intensyvėjo spaudimas
Tavo pareiga yra vykti į Siriją, – tuomet buvo raginama Maysa.
Susitikinėdama su naujomis draugėmis Maysa laikui bėgant pastebėjo, kad jos mokslai kenčia. Dar po kurio laiko ji ėmė praleisti pamokas. Tuomet ji sužinojo, kad vaikinas, su kuriuo Maysa kadaise buvo artima, žuvo Sirijoje. Jis ten buvo išvykęs su grupele paauglių iš Briuselio. Visi paaugliai priklausė tam pačiam kovos menų klubui. Šią blogą žinią ji išgirdo iš savo naujų pažįstamų. „Tavo pareiga yra vykti į Siriją“, – tuomet buvo raginama Maysa. Mergina vis dažniau ėmė susitikinėti su savo „seserimis“. O spaudimas vykti į Siriją stiprėjo.
„Viskas, apie ką mes kalbėjome, arba literatūra, kurią jos man rodė, buvo tiesiogiai iš „Islamo valstybės“. Bent jau taip jos man sakydavo“, – atsimena mergina. „Aš tuo metu suvokiau, kad vienintelis mano tikslas – keliauti į Siriją. Aš tikėjau tuo, ką girdėdavau. Tuomet aš išvydau vaizdo įrašus, kuriuose nukertamos galvos. Apsiverkiau“, – tęsė ji.
Tai būdinga dabartiniams ekstremistų verbuotojams, sako ekspertai. „Jie laikosi politikos ir religijos nuošalyje. Sutelkia dėmesį į konkrečius asmenis, kurie vienijasi, kad būtų kažko didesnio dalimi“, – sako profesorius Rikas Coolsaetas.
Ruošėsi vykti į Siriją
Krizė Maysą ištiko šį pavasarį. Maysa iš grupės „seserų“ išgirdo, kad artimiausiomis dienomis išvyks. Ji esą galės vykti nepaisant to, ar turės dokumentus, ar ne – „kirsti sieną nebus problemų“.
Tačiau kažkas Maysa sulaikė. Ji paklausė motinos, kur jos pasas. Įtardami kažką negera, tėvai nuo jos dokumentus paslėpė. Tuomet grupės lyderės ji paprašė laiko. Maysai buvo pasakyta, kad laiko nėra. Tuomet prasidėjo grasinimai: jeigu ji nevažiuos su jomis, Maysa bus persekiojama, jos draugai ir šeima taip pat, o pasekmės bus siaubingos.
Briuselis ketvirtadienį paskelbė trečią teroro pavojaus lygį. Praėjo septyni mėnesiai, kai Maysa sudaužė „paslaptingąjį“ telefoną. Ji nieko nebegirdėjo apie buvusias drauges ir nenori girdėti.
„Aš buvau visiškai suradikalėjusi. Negalvojau savo protu. Buvau kaip nesava“, – baigia savo pasakojimą Maysa.
