Britų premjeras Davidas Cameronas kirto prancūzams – jis pareiškė, kad britai niekada nepardavinėtų karo laivų Rusijai. Beveik iškart po to Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as dar kartą patvirtino planus padaryti būtent tai – pristatyti Rusijai „Mistral“ klasės jūrų desanto laivą, kaip ir buvo sutarta.
Kas yra blogiau? Prancūzija, kuri Rusijai siunčia karo laivą? Ar Didžiosios Britanijos įsitikinimas, kad ji turi neginčijamą teisę plauti rusų pinigus Londono finansų rinkose?
„Veidmainiai yra pradėję klaidinančias diskusijas, – pareiškė vienas jo bendrapartietis. – Kai pažiūri, kiek rusų oligarchų yra ieškoję prieglobsčio Londone... D.Cameronas tvarką daryti turėtų pradėti nuo savo kiemo.“
Kas yra blogiau? Prancūzija, kuri Rusijai siunčia laivą, kuris gali būti panaudotas prieš NATO nares Baltijos jūroje ar sąjungininkes Juodojoje? Ar Didžiosios Britanijos įsitikinimas, kad ji turi neginčijamą teisę plauti rusų pinigus Londono finansų rinkose?
Ginčas buvo įdomus ir dėl to, kad turime reikalą su stereotipais – D.Britanija prieš Prancūziją, sukti bankininkai prieš ciniškus politikus.
Šis ginčas buvo viena svarbiausių naujienų, kai europiečiai vis dar svarstė, koks turėtų būti tinkamiausias atsakas į Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje.
Tačiau iš dalies šis ginčas slepia ir tikrąją Rusijos įtaką Europoje. Stipriausią politinę įtaką Rusija turi ne didelėse valstybėse, tokiose kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija (kur apie tokius dalykus bent jau atvirai diskutuojama), o silpnesnėse šalyse, kuriose vargiai iš viso vyksta diskusijos apie užsienio politiką.
Ši įtaka nekyla tiesiogiai iš Rusijos dydžio ar turtų. Rusija su 143 mln. gyventojų šiuo atžvilgiu yra mažesnė nei Nigerija ar Pakistanas, panašaus dydžio kaip Didžioji Britanija ir Vokietija kartu sudėjus, o jos ekonomika prilygsta Italijos ekonomikai.
Europos Sąjunga, kurioje gyvena apie 500 mln. gyventojų, į Rusiją siunčia vos 7 proc. savo eksportuojamų prekių. Nors tai ir stebina, tačiau dabar Vokietija aktyviau vykdo prekybą su Lenkiją nei su Rusija.
Europos Sąjunga, kurioje gyvena apie 500 mln. gyventojų, į Rusiją siunčia vos 7 proc. savo eksportuojamų prekių
Nepaisant to, Rusija daro didelę politinę įtaką Europai – per savo verslo sąjungininkus.
Didelės Rusijos įmonės – dažniausiai susijusios su nafta ir dujomis – politinėms partijoms skiria milžiniškus pinigus.
Net visi 100 tūkst. Vokietijos prekiautojų ir gamintojų, užsiimančių verslu su Lenkija, neturi tiek įtakos, kiek vienas „E.ON Ruhrgas“ pirmininkas.
Visų Italijos vyno ir sūrio eksportuotojų balsas Italijoje nėra toks stiprus, kaip „Eni“, Italijos energetikos bendrovės ir vienos didžiausių Rusijos dujų klienčių, vadovo.
Dėl to teroristų Rytų Ukrainoje numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo aukų atminimas ir nuliūdusių bei piktų šalies gyventojų pozicija Nyderlandų vyriausybei gali būti ne tokie svarbūs kaip „Royal Dutch Shell“, kuri Rusijoje yra investavusi milžiniškus pinigus, požiūris.
Dešimtajame dešimtmetyje pradėję daryti verslą Europoje rusai labai greitai suprato, kokios svarbios yra įmonės su politiniais ryšiais, todėl jie pradėjo supirkinėti vis daugiau jų akcijų. Valstybei priklausanti Rusijos naftos kompanija „Rosneft“ (kuri susilaukė ir JAV sankcijų), neseniai įsigijo 13 proc. Italijos padangų milžinės „Pirelli“ akcijų. „Rosneft“ prezidentas, kuris neteko teisės atvykti į JAV, dabar yra „Pirelli“ valdybos taryboje.
Tikslas – politika. Susilpninti ES, sukliudyti jai turėti užsienio politiką, o visų svarbiausia – trukdyti jai sukurti ir išlaikyti vieningą strategiją Rusijos atžvilgiu
Praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pats atvyko į Italiją paskelbti apie specialaus milijardinio rusų-italų investicijų fondo įkūrimą. Koks rezultatas?
Italija, o ne Prancūzija, Didžioji Britanija ar Vokietija įnirtingiausiai blokuoja sankcijas Rusijai, ir Italija yra didžiausia Rusijos interesų Ukrainoje rėmėja.
Rusijos pastangos pietrytinėje Europoje – ypač pastebimos. Serbijoje, kuri dar nėra ES narė, Rusijos bendrovės kontroliuoja svarbiausias naftos ir dujų įmones. Paskelbimas apie dideles Rusijos investicijas į atominę energetiką Vengrijoje, panašu, padėjo Vengrijos vyriausybę įtikinti patylėti Ukrainos klausimu. „Gazprom“ mėginimui Graikijoje nupirkti valstybinę dujų bendrovę tik paskutinę minutę sutrukdė ES.
Kai kurios šių investicijų yra susijusios su Rusijos planu pastatyti „Pietų srauto“ („South Stream“) dujotiekį, kuris aplenktų Ukrainą. Tačiau jos padeda ir įtvirtinti politinę įtaką valstybėse, kurios gali blokuoti Rusijai neparankius ES sprendimus. Arba kaip Serbijos atveju – šaliai išvis sukliudyti įstoti į ES.
Koks svarbiausias tikslas? Ne pinigai – jei jie būtų svarbiausia, tuomet rusai, kaip ir kiti, neskubėtų investuoti (ir kai kuriais atvejais – permokėti) silpnose rinkose. Tikslas – politika. Susilpninti ES, sukliudyti jai turėti užsienio politiką, o svarbiausia – trukdyti jai sukurti ir išlaikyti vieningą strategiją Rusijos atžvilgiu.
Todėl Rusija taip pat remia kraštutinės dešinės partijas, pasisakančias prieš ES – jos gali suvaidinti svarbų griaunamąjį vaidmenį Europos Parlamente. Ji taip pat Europoje intensyviai vykdo informacinį karą įvairiais lygmenimis.
Tačiau mažesnėse valstybėse garsiausiai kalba pinigai, ir su politika gerai susipažinę Rusijos investuotojai tai žino.
