Astanoje ketvirtasis, paskutinysis, derybų raundas buvo įpusėjęs, o delegacijos iš Rusijos ir Irano, remiančių Basharo al Assado režimą, bei Turkijos, palaikančios sukilėlius, dar tik ruošėsi pasirašyti susitarimą dėl „deeskalacinių zonų“ Sirijoje sukūrimo.
Staiga iš savo vietos atsistojo Sirijos sukilėlių atstovas, anksčiau kovęsis mūšiuose.
„Iraniečiai – nusikaltėliai! – šaukė Yasseras Abdulas Rahimas, pirštu rodydamas į Irano delegacijos narius. – Jie neturėtų pasirašyti! Mes nepriimame jų garantijų!“
Sukilėlis tuomet nusiplėšė ausines nuo galvos, tėškė jas į stalą ir, prieš palikdamas salę, pasakė: „Pasimatysime kovos lauke. Mes nepasiduodame.“
Toks išsišokimas – tik dar vienas pavyzdys, kaip sunku sukurti tvarią taiką Sirijoje, kur per šešerius karo metus žuvo daugiau nei 400 tūkst. žmonių, o dar milijonai tapo pabėgėliais. Valstybė tiesiog nuniokota.
Garantijos iš Irano?
Pagal ketvirtadienį pasirašytą susitarimą kovos būtų nutrauktos keturiose zonose Sirijoje – jau šį šeštadienį. Kaip laikomasi paliaubų, prižiūrėtų tarptautinės pajėgos.
Iranas, kaip ir Rusija, remiantis B.al Assado vyriausybę, į Siriją yra atsiuntęs tūkstančius nereguliarių šiitų kovotojų iš Libano, Irako ir Afganistano.
Vis dėlto kaip ir ankstesni susitarimai, taip ir šis, regis, neišnešiotas. Juk opozicija dokumento nepasirašė, o vėliau paskelbė, kad nesutiks su bet kokiu vaidmeniu Iranui ir su iraniečiais siejamoms šiitų grupuotėms.
Iranas, kaip ir Rusija, remiantis B.al Assado vyriausybę, į Siriją yra atsiuntęs tūkstančius nereguliarių šiitų kovotojų iš Libano, Irako ir Afganistano. Visi jie padeda režimo pajėgoms, o svečiai iš Irano elitinių „Quds“ pajėgų veikia kaip kariniai patarėjai.
Be to, visose zonose, numatytose susitarime, veikia būtent sukilėlių kovotojai. O tiek pastarieji, tiek tarptautiniai stebėtojai primena, kad saugių zonų istorija neleidžia tikėtis sklandaus proceso. Atvirkščiai, įmanoma sulaukti tragedijų.
Politikai visame pasaulyje jau daug metų kalba ir ieško saugių zonų, kurias laiko būdu apsaugoti civilius, atlaisvinti kelius humanitarinei pagalbai bei apskritai priartėti prie politinio konflikto sprendimo. Teoriškai tai skamba gražiai. Tačiau praktika grąžina į realybę.
Nuo Bosnijos ir Pietų Sudano iki Ruandos ir Irako teritorijos, kurios buvo sukurtos siekiant apsaugoti civilius karo veiksmų zonoje, neretai visiškai niekuo nepadėjo.
Akivaizdžiausias pavyzdys – Bosnija ir Hercegovina, kur 1993 metais Jungtinės Tautos sukūrė šešias saugias zonas.
Sirija netaps išimtimi
Šios zonos, kaip anuomet teigė kritikai, buvo kone kalinimo stovyklos pabėgėliams.
Žmonių tose zonose buvo daug, o teritorijas saugančių karių – mažai, tad civiliai tapo lengvais taikiniais. Visos šešios zonos buvo užpultos, o dvi, Srebrenicoje ir Zepoje, užimtos.
1995 metų liepą 400 lengvai ginkluotų Nyderlandų karių, veikusių pagal JT mandatą, nesugebėjo užkirsti kelio 8 tūkst. bosnių vyrų ir berniukų žudynėms. Moteris ir mergaites serbų pajėgos masiškai prievartavo. Tai, kas turėjo būti saugi zona, virto žiaurių žudynių vieta.
Sirijoje, kaip ir prieš daugiau nei du dešimtmečius Bosnijoje, padėtis itin komplikuota ir supainiota. Tad analitikai nemano, kad Sirija taps išimtimi liūdnose taisyklėse.
„Tokių saugių zonų istorija labai bloga, – teigia organizacijos „Human Rights Watch“ (HRW) JT skyriaus direktorius Louis Charbonneau. – Kai vienoje vietoje sukoncentruoji žmones, kyla visokiausių rizikų. Jie yra taikiniai.“
Spąstai gali būti mirtini
Kaip jau minėta, pagal rusų pasiūlymą keturios saugios zonos būtų sukurtos sukilėlių kontroliuojamose teritorijose – Idlibo provincijoje, dalyje Homso provincijos, šalies pietuose ir opozicijos anklavas Rytų Gutos apskrityje prie Damasko.
Nors iš esmės šiomis zonomis būtų siekiama sustabdyti mūšius jų viduje ir leisti sugrįžti pabėgėliams, lygiai taip pat svarbu praleisti humanitarinę pagalbą civiliams.
Zonas saugotų ir patikros punktuose budėtų tiek sukilėliai, tiek režimo pajėgos. Stebėtojų vaidmenį vaidintų tarptautinės pajėgos.
Zonas saugotų ir patikros punktuose budėtų tiek sukilėliai, tiek režimo pajėgos. Stebėtojų vaidmenį vaidintų tarptautinės pajėgos.
Skamba galbūt ir gražiai, nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po derybų su Turkijos lyderiu Recepu Tayyipu Erdoganu pripažino, kad dar reikės sutarti, kas finansuos saugias zonas. Biudžeto reikės tikrai didelio.
Nežinoma ir tai, kas tiksliai kontroliuos saugias zonas Sirijoje. Paprastai pagal tarptautinę humanitarinę teisę dėl tokių demilitarizuotų zonų sukūrimo turi sutarti visos konflikto dalyvės, taip pat įmanoma jas sukurti remiantis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis.
Bet jei saugias zonas reikia ginti ir saugoti karinėmis priemonėmis, nes mūšiai vyksta aplink jas, kyla rizikų. Vien dėl to, kad sukilėliai prie susitarimo Astanoje neprisijungė.
Tai, žinoma, nereiškia, kad būtent opozicijos kovotojai kėsintųsi į civilius, bet spąstai gali būti mirtini – kaip Srebrenicoje.
Tiesiog pabėgėlių srauto stabdymas?
„Istorija rodo, kad saugios zonos ir neskraidymo zonos gali būti pavojingos. Geriausia atveju galima kalbėti apie laikiną pavojuje atsidūrusių civilių apsaugą.
Blogiausiu – be aiškių visų konflikto pusių garantijų ir nesuteikus tinkamos karinės apsaugos gali grėsti tragedija“, – tvirtino Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovas Trevoras Keckas.
L.Charbonneau: „Negaliu neįtarti, kad iš tiesų norima ne saugoti žmones, o neleisti jiems išvykti į kitas šalis.“
Kadangi aiškių taisyklių, kaip bus saugomos ir kontroliuojamos saugios zonos Sirijoje, nėra, kariai (taikdariai), saugantys tokias teritorijas, gali tapti tiesiog skerdynių stebėtojais. Vėlgi – kaip nutiko Srebrenicoje.
O kad Sirijoje per karą kokių nors taisyklių nesilaikoma, nėra abejonių. Čia naudojami cheminiai ginklai, puolami gelbėtojai, žurnalistai, bombarduojamos ligoninės.
Dėl to kai kurie analitikai siūlo suteikti pajėgoms, kurios saugos zonas, aiškų ir platų mandatą. Kitaip tariant, neriboti karių teisės naudoti jėgą siekiant užkirsti kelią neramumams ir apginti civilius.
Galiausiai tarp žmogaus teisų gynėjų yra nuogąstaujančiųjų, kad saugios zonos išorės galių kuriamos tik norint sustabdyti pabėgėlių srautą į kaimynines šalis, o ne siekiant juos apsaugoti.
„Yra dar daug klausimų, ir svarbu, kad zonos nevirstų koncentracijos stovyklomis. Negalime to atmesti. Negaliu neįtarti, kad iš tiesų norima ne saugoti žmones, o neleisti jiems išvykti į kitas šalis“, – teigė HRW atstovas L.Charbonneau.
