Jei nebus staigmenų, pasikeitusi ir Italijoje dar niekada balsuojant nepatikrinta rinkimų sistema iš esmės leidžia jau dabar konstatuoti, kad parlamentas „pakibs“ – aiškaus laimėtojo nebus.
O aiškumo Italijai tikrai reikia – šalį spaudžia 2,3 trln. eurų skola (135 proc. bendrojo vidaus produkto), nuolatinis biudžeto deficitas, vis dar neišsijudinusi ekonomika, silpni bankai ir populizmo banga.
Italija Europoje vis dar matoma kaip šalis, galinti sukelti ES ar bendrosios valiutos griūtį, nors daugelio partijų atstovai šiuo metu jau nebekalba apie pasitraukimą iš euro zonos.
Tarp atskirų partijų apklausose – beje, jų duomenys rinkimų išvakarėse yra pasenę, nes juos skelbti likus dviem savaitėms iki balsavimo nebegalima – pirmauja populistinis „Penkių žvaigždučių judėjimas“, kuriam vadovauja vos 31-erių Luigi Di Maio.
Tiesa, dešiniųjų partijų koalicija, kurią oficialiai subūrė „Pirmyn, Italija“ („Forza Italia“) vadovas, į didžiąją politiką eilinį kartą sugrįžti bandantis 81 metų Silvio Berlusconi, šiuo metu populiaresnė. Kairiosios jėgos atsilieka.
Vis dėlto rinkimų baigtį nuspėti neįmanoma – maždaug trečdalis rinkėjų nėra apsisprendę, už ką balsuos. Derybos dėl vyriausybės formavimo turėtų būti sudėtingos ir gali baigtis klibančia dešinės-kairės koalicija.
Tokia nestabili dauguma kažin ar leistų parlamente priimti svarbius įstatymus, o vyriausybėje – prastumti gyvybingos Italijos ateičiai reikalingas struktūrines reformas.
Kas įvyko anksčiau?
2016 metų pabaigoje atsistatydino centro kairiųjų Demokratų partijai atstovavęs premjeras Matteo Renzi. Jis tiesiog privalėjo tai padaryti, nes rinkėjai per referendumą pasisakė prieš jo inicijuotas konstitucines reformas.
M.Renzi premjero poste pakeitė jo kolega partijoje Paolo Gentiloni – jam buvo patikėta vadovauti vyriausybei iki sekmadienio rinkimų.
Kadangi italai nepritarė M.Renzi pasiūlymams, kurie būtų išlyginę skirtumus tarp sistemų, naudojamų renkant žemuosius ir aukštuosius parlamento rūmus, valstybė liko be veikiančios rinkimų sistemos.
P.Gentiloni beveik visus 2017 metus stengėsi prastumti naują rinkimų įstatymą ir spalį galiausiai jis buvo patvirtintas. O naujoji tvarka įdomi ir pakeitė situaciją prieš balsavimą.
Naujoji sistema: kokia ji?
Italijos rinkimų sistema nėra aukso raidėmis įrašyta į Konstituciją, tad nieko nuostabaus, jog parlamentas taisykles per pastaruosius 25 metus keitė jau tris kartus.
Paskutinį sykį – būtent pernai, kai parlamentarai sutarė dėl dabartinės sistemos „Rosatellum“, taip pavadintos įstatymą surašiusio deputato Ettore Rosato iš valdančiosios Demokratų partijos garbei.
Pagal naująją sistemą 61 proc. vietų abejuose rūmuose – 386 vietos Deputatų rūmuose ir 193 vietos Senate – bus padalintos pagal nacionalinę proporcinę sistemą.
Skirtingai nei anksčiau, partija ar koalicija, surenkanti bent 40 proc. balsų, negaus automatinės daugumos Deputatų rūmuose.
Dar 37 proc. vietų – 232 žemuosiuose rūmuose ir 116 aukštuosiuose – atiteks kandidatams, kurie bus išrinkti vienmandatėse apygardose pagal „Pirmas prie finišo“ („First past the post“, – red.) sistemą. Tai reiškia, kad nerengiamas joks antras balsavimo turas – laimi tiesiog daugiausia balsų surinkęs kandidatas.
Dar 2 proc. parlamentarų išrinks užsienyje gyvenantys italai. Dvylika – į žemuosius rūmus, o šešis – į Senatą.
Partijos į rinkimus gali žengti pavieniui – tokiu atveju norint patekti į parlamentą pagal proporcinę sistemą būtina perlipti 3 proc. balsų barjerą. Bet jei iš anksto paskelbiama apie koaliciją, kaip jau padarė dešinieji, slenkstis yra 10 proc.
Naujoji sistema, regis, skatina, tokius koalicinius susitarimus. Tiesa, nuo šiol, skirtingai nei anksčiau, partija ar koalicija, surenkanti bent 40 proc. balsų, negaus automatinės daugumos Deputatų rūmuose.
Pernai, prieš patvirtinant naująją rinkimų sistemą, „Penkių žvaigždučių judėjimas“ įnirtingai protestavo – esą tokia tvarka padeda tik tradicinėms partijoms, kurias šis populistinis-anarchistinis darinys apskritai norėtų panaikinti.
Populistams labiausiai nepatinka „Pirmas prie finišo“ tvarka vienmandatėse apygardose – „Penkių žvaigždučių judėjimas“ pasisako prieš koalicijų formavimą, o vietiniame lygmenyje tiesiog neturi patyrusių kandidatų.
Naujosios tvarkos šalininkai teikia, kad tokia mišri sistema leis būsimai valdžiai efektyviau dirbti – skatinamas koalicijų formavimas, ypač tarp mažųjų partijų.
Vis dėlto rinkimų ekspertai mano, kad sistema – jei apklausos neklysta – neišryškins aiškaus rinkimų laimėtojo. O tai reiškia, kad Romoje ir vėl reikės ilgų politinių derybų, kurios galbūt leis išvengti paralyžiaus.
„Šis įstatymas sugrąžina šalį į senos Pirmosios Respublikos laikus (periodas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1992 metų, – red.), kai vyriausybės buvo formuojamos užkulisinėmis derybomis.
Skirtingos partijos sudarydavo didžiules koalicijas. Panašu, kad šį kartą turėsime arba „pakibusį“ parlamentą, arba labai nestabilią daugumą“, – sakė „Teneo Intelligence“ tyrėjas Wolfgango Piccoli.
Aišku, jau dabar galima pasakyti, kad tvarka greičiausiai bus naudinga dabartinei centro dešiniųjų opozicijai, kuri sugebėjo suformuoti priešrinkiminę koaliciją. Į ją įeina Silvio Berlusconi „Pirmyn, Italija“, prieš eurą pasisakanti Šiaurės lyga ir dešinieji „Italijos broliai“.
Kokios partijos varžosi rinkimuose?
Italijoje politinė atmosfera retai neįtempta. Nors šalies prezidentas Sergio Mattarella ragino partijas nežarstyti nerealistiškų rinkimų pažadų, nedaug kas jį išgirdo.
- Demokratų partija
Centro kairioji Demokratų partija sudaro dabartinės valdančiosios koalicijos stuburą. Ir nors premjeras – P.Gentiloni, partijos lyderiu pernai balandį buvo perrinktas reformistas Matteo Renzi, kurį P.Gentiloni ir pakeitė vyriausybės vadovo poste.
Premjeru 2014-aisiais paskirtas M.Renzi, įjungęs didžiulį aktyvumą ir asmeninį žavesį, sugebėjo reformuoti Demokratų partiją.
Demokratų partija stipri centrinėje šalies dalyje. Už centro kairiuosius daugiausia balsuoja vyresni italai ir rinkėjai, turintys aukštąjį išsilavinimą.
Tačiau apklausose ši politinė jėga atsilieka ir nuo centro dešiniųjų koalicijos, ir nuo „Penkių žvaigždučių judėjimo“.
Demokratų partija vykdo proeuropietišką politiką, o imigrantus nori integruoti į visuomenę. Centro kairieji valdo nuo 2013-ųjų, o pastaruosius šešerius metus Italijos ekonomika augo, taip pat mažėjo nedarbo lygis.
Partija stipri centrinėje šalies dalyje. Už centro kairiuosius daugiausia balsuoja vyresni italai ir rinkėjai, turintys aukštąjį išsilavinimą.
M.Renzi siūlo padidinti minimalią algą ir leisti biudžeto deficitui pakilti iki 3 proc. BVP – kad galėtų padidinti viešąsias investicijas ir sumažinti mokesčius.
- „Penkių žvaigždučių judėjimas“
Šis populistinis darinys, kuris nenori būti vadinamas partija, visuotiniuose rinkimuose pirmą kartą dalyvavo 2013 metais, kai surinko ketvirtadalį balsų ir tapo pastebimu žaidėju Italijos politikoje.
Judėjimą įkūrė komikas Beppe Grillo ir 2016 metais po ligos miręs Gianroberto Casaleggio (jį pakeitė jo sūnus Davide). Šis populistinis darinys pasisako už tiesioginę demokratiją, kovą su korupcija ir žaliąją ekonomiką. Kandidatas į premjerus – L.Di Maio.
„Penkių žvaigždučių judėjimas“ šiuo metu yra populiariausias Italijoje, tačiau turbūt galėtų būti dar populiaresnis, jei ne vidiniai skandalai ir akivaizdi kompetencijos stoka Romoje, kur judėjimui priklauso mero postas.
Prieš penkerius metus į parlamentą patekę judėjimo atstovai oficialiai pažadėjo pusę savo atlyginimų ir nepanaudotas parlamentinėms išlaidoms skiriamas lėšas skirti paramai smulkiajam verslui. Iki šiol paaukota 23 mln. eurų.
Luigi Di Maio: „Visur yra supuvusių obuolių. Bet mes juos išmetame, o kitos partijos juos paskiria ministrais.“
Tačiau vasario 11-ąją viena televizija, beje, kontroliuojama S.Berlusconi, apkaltino kelis „Penkių žvaigždučių judėjimo“ parlamentarus pasiliekant pinigus sau. Po vidinio tyrimo L.Di Maio pripažino, kad aštuoni deputatai pasiliko 795 tūkst. eurų.
„Visur yra supuvusių obuolių, – po to, kai judėjimą paliko ir vienas jo atstovas Europos Parlamente, pareiškė L.Di Maio. – Bet mes juos išmetame, o kitos partijos juos paskiria ministrais.“
Judėjimas irgi nori pakelti minimalų atlyginimą iki 780 eurų bei leisti padidėti biudžeto deficitui. Populistai taip pat norėtų suplėšyti 400 „nereikalingų“ įstatymų, padidinti mokesčius energetikos bendrovėms ir pagerinti Romos santykius su Maskva.
- „Pirmyn, Italija“
Ši S.Berlusconi centro dešiniųjų partija Italijos politikoje aktyvi ir matoma nuo pat 1994-ųjų, kuomet įžengė į areną ir kuomet šis žiniasklaidos magnatas pirmą kartą stojo į kovą rinkimuose.
Net periodais, kai „Pirmyn, Italija“ dirbo opozicijoje (1996–2001 m. ir 2006–2008 m.), ši partija buvo pagrindinė konservatyvi politinė jėga Italijoje. 2008-aisiais partijos populiarumas pasiekė aukštumas, kai S.Berlusconi trečią kartą tapo premjeru.
Tiesa, rinkėjų parama smuko iki 15 proc., kai 2011-aisiais, smogus teisiniams ir sekso skandalams, S.Berlusconi buvo priverstas atsistatydinti. Nepadėjo ir nesugebėjimas išbristi iš skolų krizės.
Centro dešiniųjų atgimimas buvo pastebimas jau praėjusiais metais per savivaldybių ir regioninius rinkimus. „Pirmyn, Italija“ dabar kontroliuoja Genujos miestą ir Sicilijos salą.
81 metų S.Berlusconi, kuris anksčiau buvo nuteistas už mokestinį sukčiavimą, nebegali užimti pareigų valstybės tarnyboje. Bet tai jam netrukdo vadovauti „Pirmyn, Italija“ rinkimų kampanijai, o jau po balsavimo jis gali tapti bene svarbiausiu galios brokeriu derybose dėl valdžios.
Centro dešiniųjų atgimimas buvo pastebimas jau praėjusiais metais per savivaldybių ir regioninius rinkimus. „Pirmyn, Italija“ dabar kontroliuoja Genujos miestą ir Sicilijos salą.
„Pirmyn, Italija“ norėtų įvesti „paralelinę valiutą“ greta euro, kuris būtų naudojamas tik tarptautinėje prekyboje. Partija panaikintų nekilnojamojo turto, paveldėjimo ir kelių mokesčius, padvigubintų minimalią pensiją bei nebeleistų atvykti į Italiją naujiems imigrantams.
- Šiaurės lyga
Pagal visus apibrėžimus ši partija priskirtina kraštutinei dešinei. Šiaurinėje Italijos dalyje aktyviausia ir populiariausia politinė jėga yra euroskeptiška ir nusistačiusi prieš imigraciją. Šiaurės lygos atitikmuo Prancūzijoje – Marine Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis frontas“.
Partijos, kurios lyderis yra Matteo Salvini, reitingai pastaruosius trejus metus augo – italams nepatinka pietuose nepailstamai rusenanti migracijos krizė.
Šiaurės lyga irgi įvestų „paralelinę valiutą“, leistų piliečiams anksčiau išeiti į pensiją, o aršiausiai, žinoma, smogtų, imigracijai – žadama per metus iš šalies išsiųsti 100 tūkst. nelegalių imigrantų. Be to, siekiama griežčiau bausti už nusikaltimus, pagerinti ryšius su Rusija ir... vėl leisti veikti viešnamiams.
- „Italijos broliai“
Šiaurės lygos kolegos Italijos pietuose – partija „Italijos“ broliai. Itališkas partijos, vadovaujamos buvusios S.Berlusconi pavaldinės jo vyriausybėje Giorgios Meloni, pavadinimas – „Fratelli d'Italia“ – yra toks pats kaip šalies himno.
Šios radikalios jėgos siūlomi sprendimai laikomi natyvistiniais, nukreiptas prieš imigraciją ir globalizaciją. „Italijos broliai“ yra kilę iš pokaryje veikusio fašistinio „Italijos socialinio judėjimo“.
- Partija „Laisvi ir lygūs“
Kai M.Renzi ir Demokratų partija 2016-aisiais patyrė nesėkmę referendume dėl konstitucinių reformų, grupė kairuolių disidentų – pavyzdžiui, Massimo D'Alema ir Pieras Luigi Bersani – pasitraukė iš partijos ir suformavo naują politinę jėgą.
Ši ilgainiui virto partija „Laisvi ir lygūs“, kuriai vadovauja su mafija kovojęs eksprokuroras, dabartinis Senato prezidentas Pietro Grasso.
Partijos tikslas – nugriebti Demokratų partija dėl pernelyg centristinių sprendimų nusivylusių italų balsus. Tiesa, „Laisvi ir lygūs“ atsisako formuoti koaliciją su M.Renzi, tad jau dabar yra kritikuojama dėl to, kad atveria kelią dešiniesiems ar populistams į valdžią.
Pagrindinės kampanijos temos
Italai ir taip daug bei dažnai kalba apie imigraciją, o diskusijos dar paaštrėjo, kai vasarį dešinysis radikalas Luca Traini pradėjo šaudyti į atvykėlius iš Afrikos ir šešis jų sužeidė.
S.Berlusconi iškart pavadino padėtį „susprogti galinčia socialine bomba“ ir pažadėjo deportuoti iš šalies 600 tūkst. nelegalių imigrantų – jei tik centro dešiniųjų koalicija formuos vyriausybę.
Rinkėjai ir apžvalgininkai taip pat jau tradiciškai kalba apie labai jau lėtai atsigaunančią Italijos ekonomiką, aukštą nedarbo lygį (trečdalis žmonių iki 25 metų neturi darbo) ir, ypač pietuose, korupciją.
Skambių pareiškimų apie Europos Sąjungą ir eurą kol kas nebuvo itin daug.
Ką liudija apklausos?
Kaip jau minėta, dvi savaites iki rinkimų dienos skelbti apklausų rezultatų negalima, tad daug kas dar gali keistis.
Daugiausia balsų turėtų surinkti „Penkių žvaigždučių judėjimas“ – 27–29 proc.
Bet jei padėtis pernelyg nepasikeis, daugiausia balsų turėtų surinkti „Penkių žvaigždučių judėjimas“ – 27–29 proc. Nors jo lyderiai yra jau seniai atmetę galimybę eiti su kitomis partijomis į koaliciją, pastarosiomis dienomis girdėti, kad neaiškių rinkimų rezultatų atveju įmanomas apsigalvojimas.
„Pirmyn, Italija“ gali tikėtis 16–18 proc. rinkėjų paramos, Šiaurės lyga – 12–14 proc., „Italijos broliai“ – 5–6 proc., o tik pernai gruodį įkurta krikdemų partija „Mes su Italija“ – 2–3 proc. Tokia koalicija priartėtų prie 40 proc. balsų.
Kairiųjų pusėje M.Renzi aljansui (neoficialiam) prognozuojama 26–28 proc. balsų. Vien Demokratų partijai – 22–23 proc. balsų.
Per regioninius rinkimus Sicilijoje pernai gruodį S.Berlusconi remtas kandidatas surinko beveik 40 proc. balsų, o Demokratų partijos statytinis – mažiau nei 20 proc.
Ar panašių rezultatų galima tikėtis ir sekmadienį? Galbūt, tačiau neapsisprendusių rinkėjų vis dar labai daug, tad tiksliau prognozuoti, kas valdys Italiją po rinkimų, kol kas labai sunku.
Kas galėtų sudaryti koaliciją?
Vis dėlto pabandyti galima. Naujausi skaičiavimai rodo, kad nė viena partija ar koalicija neiškovos daugumos – mažiausiai 316 vietų žemuosiuose parlamento rūmuose. Bet yra ir kitokių prognozių dėl būsimos situacijos:
- Didžioji koalicija (centro kairieji ir centro dešinieji)
Kairiųjų ir dešiniųjų didžioji koalicija iš tiesų būtų kone didžiausia įmanoma. Gali būti, kad būtent už tokį variantą ir galimai technokratinę vyriausybę pasisakys stabilumo norintis prezidentas S.Mattarella.
Tiesa, realybėje tokia koalicija būtų siauresnė, nes Šiaurės lyga ir „Italijos broliai“ dešinėje bei Demokratų partijos maištininkai kairėje greičiausiai nesutiktų joje dalyvauti.
Todėl daugelis politikos apžvalgininkų neatmeta galimybės, kad didžiajai koalicijai tiesiog neužtektų deputatų.
- Koalicija prieš eurą („Penkių žvaigždučių judėjimas“, Šiaurės lyga ir „Italijos broliai“)
Toks scenarijus turbūt būtų košmariškiausias atidžiai įvykius Italijoje stebinčiam ES elitui. Bet jis įmanomas.
Kadangi „Penkių žvaigždučių judėjimo“ atstovai viešai vis dažniau muistosi dėl pažadų neformuoti koalicijų su kitomis partijomis, gali būti, kad populistai surastų partnerių vyriausybei, kuri dirbtų abejodama euro, narystės NATO ir imigrantų įsileidimo prasme.
Kita vertus, net netradicinėse partijose į daugelį panašių klausimų žvelgiama nevienodai, todėl toli gražu nėra aišku, ar tokios margaspalvės jėgos galėtų susitarti dėl bendro darbo.
- Nepastovi klampynė
Italija pratusi prie sudėtingų, iš proto varančių politinių manevrų Romoje, bet visai tikėtina, kad įvairiausių žaidimėlių po rinkimų būtų dar daugiau.
Mat analitikai mano, kad po balsavimo labiausiai tikėtinas labai silpnos ir nestabilios didžiosios koalicijos ar net mažumos vyriausybės darbas. Tokiu atveju įstatymų leidėjai greičiausiai balsuotų savo nuožiūra per kiekvieną individualų balsavimą.
- Nauji rinkimai
Įmanoma ir tai, kad pastangoms suformuoti vyriausybę žlugus prezidentas S.Mattarella bus priverstas skelbti naujus rinkimus.
Politinio netikrumo laikotarpis Italijoje užsitęstų, o ką tai reiškia, Roma galėtų paklausti Madrido – Ispanijoje jau nuo 2015 metų gruodžio rinkimų bando tvarkytis mažumos vyriausybė. Padėtis ten nepasikeitė net po dar vienų rinkimų 2016-ųjų birželį.