„Rinkėjai trokšta jausti, kad kažkas iš tikrųjų vyksta, kad tai nebe ta pati sena, nuobodi politika“, – pažymi Tobiasas Anderssonas, SD kandidatas į parlamentą ir partijos jaunimo sparno vadovas.
Atrodo, kad tokia taktika – skaldyti visuomenę ir ją provokuoti – veikia. SD kitą savaitę gali surinkti net 20 proc. visų balsuosiančių rinkėjų balsų, nors per praėjusius rinkimus partiją parėmė gerokai mažiau – 13 proc. balsavusių švedų.
Jei taip ir atsitiktų, ši kraštutinių dešiniųjų partija taptų antrąja pagal dydį šalyje. Tiesa, radikalų iškilimas smarkiai padidino įtampą Švedijoje.
Nesuprasti ar atstumiantys?
Šį rugpjūtį nedidelio Eskilstiunos miestelio, įsikūrusio į vakarus nuo sostinės Stokholmo, centrinėje aikštėje visos pagrindinės Švedijos politinės partijos išstatė po vadinamąją agitacinę palapinę.
Į palapines užėję žmonės gali pasiimti skrajučių, išgirsti, kodėl reikėtų balsuoti už kairiuosius ar už dešiniuosius. Tokie kampanijos renginiai Švedijoje įprasti.
Vis dėlto tąkart kilo nedidelis konfliktas, kai 5–6 vyriškiai, prilėkę prie palapinių dviračiais, ėmė užgaulioti SD atstovus ir žmones, su kuriais jie bendravo.
„Ką, po velnių, tu išvis čia darai?“ – ant vienos moters šaukti pradėjo įniršęs vyriškis. Jis moterį, kuri skaitė skrajutę, pavadino panašia į imigrantę ir pareiškė, kad jai turėtų būti gėda vien kalbėtis su SD, partijos, kuri pasisako prieš imigraciją, pasiuntiniais.
B.Näsmanas: „Gaila, kad žmonės tiesiog neprieina ir neužduoda mums kelių klausimų. Galbūt jie suprastų, kad mes nesame tokie baisūs, kaip jie galvoja.“
Moteris ir pati įsiuto bei užsipuolė įžūlų pamokslautoją: „Partija turi tiek pat teisių čia būti, kaip ir visos kitos. Bet kokiu atveju, aš čia gimiau.“ Dar po kelių apsikeitimų įžeidimais vyrai užšoko ant dviračių ir nulėkė.
Björnas Näsmanas, 44-metis SD savanoris, kuris šiaip dirba pardavėju, pripažino, kad tokia akistata jį sukrėtė. Vis dėlto panašūs konfliktai nėra neįprasti – ankstesnę savaitę SD atstovai dalyvavo viename festivalyje, kur buvo apšaukti ir apmėtyti kiaušiniais.
„Vienas vyrukas išėjo iš prekybos centro su vežimėliu, kuris iki pat viršaus buvo prikrautas kiaušinių. Galiausiai turėjome kviesti policiją“, – teigė vyras.
„Gaila, kad žmonės tiesiog neprieina ir neužduoda mums kelių klausimų. Galbūt jie suprastų, kad mes nesame tokie baisūs, kaip jie galvoja“, – pridūrė B.Näsmanas.
Kiek vėliau gamyklos darbininkas Gabrielis Reyesas sustojo prie SD palapinės, uždavė kelis klausimus ir iš savanorių priėmė skrajutę. Tiesa, nueidamas vyras suplėšė lapelį.
„Daviau jiems progą paaiškinti SD idėjas, tačiau aš su jomis nesutinku. Ši partija teigia pasisakanti už saugesnę Švediją, bet iš tikrųjų SD skatina rasinę nelygybę“, – pareiškė G.Reyesas.
Svaidosi vaizdingais epitetais
Žinoma, tai vietinės Eskilstiunos aistros. Bet įtampa išaugusi ir nacionaliniu mastu – SD lyderis Jimmie Akessonas ženkliai pagyvino paprastai gana monotoniškus politinius debatus, transliuojamus per televiziją.
J.Akessonas atvirą imigracijos politiką vykdžiusią ekspremjero Fredriko Reinfeldto vyriausybę vadina „blogiausiu moderniųjų laikų“ ministrų kabinetu.
Kompanijos „Novus“ apklausa rugpjūtį parodė, kad SD imigracijos politika tarp švedų populiaresnė nei bet kurios kitos partijos.
Dabartinio ministro pirmininko Stefano Löfveno požiūris į sienų saugumą jam yra „visiška veidmainystė“, o buvęs Švedijos policijos vadovas Danas Eliassonas – „vaikščiojanti katastrofa“.
Analitikų teigimu, 1988 metais įkurta partija pasirinko strategiją aktyvesnę rinkimų kampaniją vykdyti Švedijos rajonuose, kur SD požiūris patraukliausias vietos rinkėjams, – tikrai ne Stokholme ar Malmėje.
Kompanijos „Novus“ apklausa rugpjūtį parodė, kad SD imigracijos politika tarp švedų populiaresnė nei bet kurios kitos partijos. Rinkėjams taip pat patrauklios idėjos dėl sveikatos apsaugos ir saugumo.
„Švedijos demokratų partija padarė didelę įtaką šalies politiniam gyvenimui“, – konstatuoja Vidurio Švedijos universitete dirbantis politologas Niklas Bolinas.
Daugumos nesurinks nė vieni
SD sėkmė – platesnės tendencijos dalis. Juk populistas Donaldas Trumpas prieš dvejus metus triumfavo JAV, o Italijoje irgi šeimininkauja populistinė koalicija. Vis dėlto tiksliausią SD atitikmenį galima rasti kaimynystėje – Danijoje.
Kraštutinių dešiniųjų Danijos liaudies partija 2015 metų rinkimuose užėmė aukštą antrąją vietą. Nors partija į valdančiąją koaliciją neįėjo, ji per balsavimus palaikė centro dešiniųjų premjero Larso Lokke Rasmusseno kabineto siūlymus mainais į žodį imigracijos politikos klausimu.
J.Akessonas: „Nemanau, kad mes būsime valdžioje po rinkimų. Bet mes turėsime svarią įtaką būsimiems sprendimams.“
Per vieną rinkiminį renginį šią vasarą J.Akessonas laimingas parodė vaizdo sveikinimą iš Danijos liaudies partijos lyderio Kristiano Thuleseno Dahlio. SD lyderis mano, kad daniškas modelis jo vadovaujamai partijai puikiai tinka.
„Nemanau, kad mes būsime valdžioje po rinkimų. Bet mes turėsime svarią įtaką būsimiems sprendimams“, – dar rugpjūčio viduryje prognozavo J.Akessonas.
Tradicinės partijos sutinka: SD valdžioje nebus. Tiek socialdemokratų vadovaujamas centro kairiųjų blokas (trys partijos), tiek centro dešinės partijų Aljansas, kuriam diriguoja Nuosaikiųjų partija, jau pareiškė, kad su radikalia, neonacių judėjimuose šaknų turinčia politine jėga nedirbs.
Kai pernai sausį Nuosaikiųjų partijos lyderė Anna Kinberg Batra pareiškė, kad yra pasiruošusi tartis su SD, rinkėjų parama iškart nusmuko ir partiečiai privertė ją atsistatydinti. Centro dešinieji tokios klaidos greičiausiai nekartos.
Su SD bendradarbiauti, žinoma, atsisakys ir kairieji. Premjeras S.Löfvenas SD vadina „neofašistine vienos temos partija, kuri negerbia nei žmonių skirtumų, nei Švedijos demokratinių institucijų“.
Tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų blokai apklausose populiarūs maždaug vienodai. Nei vienas, nei kitas nepretenduoja į daugumą, tad laimėtojui bus sunku valdyti be išorinės paramos – įmanoma arba didžioji koalicija, arba tyli SD parama kuriam nors blokui.
„Švedijos demokratai bus jėga, kuri laikys galios balansą savo rankose. Be to, ši partija bus didesnė nei kada nors anksčiau“, – mano analitikas N.Bolinas.
Kratosi rasistų etiketės
Žinoma, SD populiarėti pradėjo dar prieš Europą 2015 metais supurčiusią pabėgėlių krizę. Tačiau partijos reitingai nuo to laiko ėmė augti dar sparčiau.
Švedija kartu su Vokietija priėmė daugiausia prieglobsčio prašytojų iš Sirijos ir kitų karo zonų. Vien 2015-aisiais šalis priglaudė 163 tūkst. tokių asmenų.
Tiesa, nuo to laiko Švedija sugriežtino įstatymus dėl laiko, kurį prieglobsčio prašytojai gali praleisti šalyje. Be to, dabar atvykėliams nebe taip paprasta pasikviesti į Švediją savo šeimos narius. O SD nori dar daugiau apribojimų.
SD rėmėjai teigia, kad šalies viešosios tarnybos nebepajėgia susitvarkyti su išaugusiais žmonių srautais. Jiems kuo puikiausiai tinka J.Akessono piešiamas imigrantų kaip naštos sistemai portretas.
Partijos lyderis tiesmukai tikina, kad reikia sustabdyti kone absoliučiai visą imigraciją, o prieglobsčio Švedijoje negavusius asmenis kuo greičiau grąžinti į šalis, iš kurių jie atvyko.
„Vienintelei mūsų partijai svarbiausia ne masinė imigracija, o Švedijos žmonių interesai ir gerovė“, – vasarą pareiškė J.Akessonas, kurio planuojamą pasisakymą Geteborge planuoja sužlugdyti Kairės partijos aktyvistai.
„Ar mes norime, kad rasistai laisvai kalbėtų? Žinoma, kad ne“, – socialiniuose tinkluose paskelbė partija.
SD su tokiu apibūdinimu nesutinka. 2012 metais ši partija paskelbė „nulinės tolerancijos“ rasizmui programą. Keli SD nariai jau buvo išmesti iš partijos, kai pažėrė rasistinių pasisakymų.
„Žmonėms reikia sustoti ir pagalvoti apie tai, kad vienas iš keturių jų kasdien sutinkamų asmenų dabar palaiko Švedijos demokratus“, – džiaugėsi SD jaunimo sparno vadovas T.Anderssonas.
