Šis pranešimas atskleidė tik dalį vienos didžiausių Šaltojo karo mįslių – vadinamojo „Švedijos Schindlerio“ likimo – nes jo palaikai niekada nebuvo grąžinti jo artimiesiems.
R.Wallenbergas išdavė švediškus dokumentus dešimtims tūkstančių žydų, todėl jie galėjo pabėgti iš nacių okupuotos Vengrijos ir išvengti mirties.
Tačiau likus keliems mėnesiams iki karo pabaigos, į Budapeštą įsiveržė Sovietų Sąjungos pajėgos ir 1945 metų sausį pagrobė švedą ir nugabeno jį į savo būstinę.
Jam pradingus, vyro likimas tapo viena opiausių problemų tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos.
„Oficiali jo mirties data yra 1952 metų liepos 31 diena“, – nurodė Pia Gustafsson, už gimimų ir mirčių registravimą atsakinga Švedijos mokesčių valdybos pareigūnė.
„Ši data – visiškas formalumas. Remiantis įstatymais, privalome išsirinkti datą ne anksčiau kaip penkeri metai po jo dingimo, o ženklų, kad jis gyvas, buvo dar iki 1947 metų liepos pabaigos“, – sakė ji.
Šis sprendimas buvo priimtas po to, kai vienas R.Wallenbergo šeimos atstovas paprašė Švedijos pareigūnų jo mirties liudijimo. Stokholmas ne kartą skelbė pranešimus apie jo paiešką, tačiau negavo jokios informacijos apie pagrobto diplomato buvimo vietą.
Naujienų agentūrai AFP 2015 metais išsiųstame pranešime sakoma, kad R.Wallenbergo „mirties paskelbimas būtų būdas susitaikyti su trauma, kurią mes išgyvenome, užbaigti vieną periodą ir gyventi toliau“.
Neutralios Švedijos diplomatas R.Wallenbergas 1944 metų liepą buvo paskirtas dirbti nacių okupuotame Budapešte. Per paskutinius Holokausto mėnesius jis sugebėjo išgelbėti dešimtis tūkstančių žydų, išdavęs jiems švediškus pasus.
Dešimtmetį sovietų paslaptyje laikytame dokumente sakoma, kad R.Wallenbergas 1947 metų liepos 17 dieną mirė Lubiankoje „nuo širdies smūgio“.
Jis taip pat priglausdavo žydus Švedijos išpirktuose bei šios šalies teritorija paskelbtuose pastatuose.
Per vadinamąjį „atlydį“ Sovietų Sąjungoje, kai į valdžią atėjo diktatoriaus J.Stalino įpėdinis Nikita Chruščiovas, Maskva 1957 metais paskelbė KGB būstinėje Lubiankoje veikusio kalėjimo ligoninės vadovo pasirašytą dokumentą.
Dešimtmetį paslaptyje laikytame dokumente sakoma, kad R.Wallenbergas 1947 metų liepos 17 dieną mirė Lubiankoje „nuo širdies smūgio“.
Tačiau jo šeima šia įvykių versija nepatikėjo ir kelis dešimtmečius stengėsi išsiaiškinti, kas iš tikrųjų jam nutiko.
R.Wallenbergui skirta daugybė apdovanojimų po jo numanomos mirties: JAV Kongresas jį apdovanojo Kongreso aukso medaliu, o Izraelis paskelbė jį vienu iš Pasaulio tautų teisuoliu – asmeniu, kurių drąsa gelbėjo žydų gyvybes per Holokaustą.
