Demonstrantės nešė plakatus su užrašais „Myliu kietas moteris“ ir „Panaikinkime patriarchatą“, moterims išėjus į gatves išlieti savo nusivylimo dėl nesiliaujančios lytinės diskriminacijos ir išliekančio reikšmingo skirtumo tarp vyrų ir moterų atlyginimų šioje turtingoje Alpių valstybėje.
Streikas buvo surengtas praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo Šveicarijos moterų pirmojo visuotinio streiko, per kurį taip pat reikalauta vienodų atlygio už tą patį darbą sąlygų.
Berne penktadienį ryte tūkstančiai moterų atėjo į aikštę prie vyriausybės ir parlamento pastatų sukelti „violetinės bangos“ Šią spalvą yra pasirinkęs judėjimas, kurio pagrindiniame logotipe pavaizduotas Veneros simbolio viduje sugniaužtas kumštis.
Prie demonstrančių trumpam prisidėjo Šveicarijos gynybos ministrė Viola Amherd, lydima didelės grupės parlamente dirbančių moterų, irgi vilkėjusių violetinius drabužius, o viena iš jų netgi buvo užsidėjusi bokso pirštines. Parlamentas šia proga paskelbė 15 minučių darbo pertrauką.
„Nuostabu! Esame čia, kad sukeltume triukšmą, nes jeigu nebūtume matomos, mes neegzistuotume“, – transliuotojui RTS Berne sakė socialistė parlamentarė Ada Marra.
Nuostabu! Esame čia, kad sukeltume triukšmą, nes jeigu nebūtume matomos, mes neegzistuotume, – transliuotojui RTS Berne sakė socialistė parlamentarė Ada Marra.
Daugelyje šalies miestų buvo suplanuotos eitynės su vaikų vežimėliais, „koncertai“ švilpukais ir didžiulės iškylos gamtoje. Protesto renginius turi vainikuoti vakare planuojamos didelės demonstracijos keliuose didmiesčiuose.
Degančios liemenėlės
Lozanoje demonstracijos prasidėjo praeitą naktį: moterys skambino varpais violetine spalva apšviestoje katedroje ir užkūrė „džiaugsmo laužą“. Kai kurios dalyvės į ugnį svaidė savo liemenėles.
Ryte apie 500 žmonių susirinko į „protesto pusryčius“, blokuodami eismą vienu iš pagrindinių miesto tiltų.
Ciuriche demonstrantės miesto gatvėmis tempė milžinišką rožinės spalvos klitorį, įtaisytą ant vežimėlio. Baxelyje ant dangoraižio, kuriame įsikūrusi farmacijos milžinės „Roche“ būstinė, buvo įžiebtas feminisčių simbolis – sugniaužtas kumštis.
Ženevoje protestuotojos nukabino gatvių ženklus su vyrų vardais ir vietoje jų pakabino moteriškus. Kaip skelbia naujienų agentūra ATS, Ženevos kantone 548 gatvės yra pavadintos vyrų vardais, o moterų – tik 41.
20 proc. mažesni atlyginimai
Šie protestai rengiami praėjus lygiai 28 metams po pirmųjų Šveicarijoje masinių moterų protestų: 1991 metų birželio 14-ąją apie pusė milijono moterų išėjo iš savo darbo vietų ir namų išreikšti savo nepritarimo gajai nelygybei. Tąsyk demonstracijos buvo rengiamos praėjus dešimtmečiui po to, kai lyčių lygybė buvo įtvirtinta šalies konstitucijoje.
Tačiau penktadienio renginių organizatorės sakė, jog nuo to laiko padėtis menkai tepagerėjo, ir tvirtino, kad moterims reikia „daugiau laiko, pinigų, pagarbos“.
Moterims Šveicarijoje vis dar mokama vidutiniškai apie 20 proc. mažiau negu vyrams.
Tos pačios kvalifikacijos vyrų ir moterų atlyginimai skiriasi beveik 8 proc., rodo nacionalinio statistikos biuro duomenys.
„Atlyginimų lygybė nėra pasiekta. Tai gera priežastis streikuoti“, – penktadienį RTS sakė Ruth Dreyfuss (Rut Dreifus), 1998 metais tapusi pirmąja moterimi, užėmusia rotuojamą Šveicarijos prezidento postą.
Pasaulyje nuvilnijus moterų teisių judėjimo #MeToo bagai, naujoji moterų karta buvo padrąsinta vėl sukilti prieš išliekančias problemas dėl diskriminacijos, lytinio priekabiavimo ir išnaudojimo bei atlyginimų nelygybės.
Organizatorės ragino moteris visai dienai atsitraukti nuo darbų tiek darbovietėse, tiek namuose, kad būtų atkreiptas dėmesys į gyvybiškai svarbų moterų indėlį visuomenėje.
„Moterys dirba už dyką“
Moteris, negalinčias nedirbti visą dieną, organizatorės ragino baigti darbus iki 15 val. 24 min. vietos (16 val. 24 min. Lietuvos) laiku.
„Nuo to laiko moterys dirba už dyka“, – sakė 16 Šveicarijos profsąjungų vienijančios asociacijos USS atstovė Anne Fritz, pagrindinė streiko organizatorė.
Moterys dirba už dyka, – sakė 16 Šveicarijos profsąjungų vienijančios asociacijos USS atstovė Anne Fritz, pagrindinė streiko organizatorė.
1991 metais streike dalyvavo septintadalis šalies moterų.
Šis faktas atrodo stulbinamas, nes Šveicarijoje nuo 1937 metų, kai darbdaviai ir profesinės sąjungos pasirašė „Taikos darbe“ susitarimą, streikai tapo didele retenybe. Susitarime sakoma, kad nesutarimai turėtų būti sprendžiami derybomis, o ne streikais.
Anuomet daugeliui moterų buvo užkirstas kelias prisidėti prie protesto, o organizatorės baiminosi, kad tai gali pasikartoti penktadienį, nes pagrindinė šalies darbdavių organizacija pareiškė aiškų nepritarimą šiems veiksmams.
Streiką buvo nuspręsta skelbti didėjant nusivylimui dėl stringančių bandymų pakeisti įstatymus, kad būtų užtikrinta griežtesnė atlyginimų paskirstymo kontrolė, Šveicarijos parlamentui pernai priėmus švelnesnę teisės akto versiją.
Moterų teisių pripažinimas Šveicarijoje klostėsi lėtai. Ji yra viena paskutinių Europos valstybių, suteikusių moterims teisę balsuoti. Tai buvo padaryta tik 1971 metais.
Pastaruosius tris dešimtmečius moterų teisių gynėjai Šveicarijoje pasiekė kai kurių laimėjimų. 2002 metais buvo įteisinti abortai, o 2005-aisiais įvesta galimybė gauti 14 savaičių apmokamų motinystės atostogų.
Tačiau šveicarai vyrai vis dar neturi galimybės išeiti vaiko priežiūros atostogų, be to, brangūs darželiai ne visiems prieinami, todėl kyla daug kliūčių moterų integracijai į darbo rinką.
Šv. Galeno universiteto lyčių studijų profesorė Christa Binswanger sakė esanti nusiteikusi optimistiškai, kad penktadienio streikas padės iš pagrindų pakeisti padėtį.
„Jo poveikis jau pasireiškė pastarosiomis savaitėmis“, mat žiniasklaida skyrė daugiau dėmesio šioms problemoms, naujienų agentūrai AFP sakė tyrėja.
„Streikas mobilizavo solidarumo pojūtį“, – pridūrė ji.
