Naujajame chartijos variante skelbiama, kad „Hamas“ grupuotė yra atvira pripažinti 1967-aisiais nubrėžtas Palestinos sienas. Būtent dėl šio klausimo derybos tarp Izraelio ir Palestinos ilgą laiką nebuvo sėkmingos. Be to, lig šiol „Hamas“ visada atvirai išreikšdavo siekį sunaikinti Izraelio valstybę.
Pakoreguota chartija, iš dalies išlaikiusi kurstantį kalbėjimo stilių, buvo paskelbta tą pačią savaitę, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas susitiko su ilgalaikiu Palestinos lyderiu ir pagrindiniu „Hamas“ politiniu priešu Mahmoudu Abbasu.
Tuo tarpu Egipto blokada Gazoje vis dar tęsiasi. 2014-aisiais valdžioje įsitvirtinusi Egipto prezidento Abdelo Fattaho el-Sisi vyriausybė sustiprino saugumą ties Gazos ruožu, uždarė keletą „Hamas“ tunelių (kai kuriuos jų užtvindė nuotekomis) ir puldinėjo Egipto vandenyse esančius Gazos žvejus.
Tunelių praradimas – rimtas logistinis iššūkis „Hamas“ grupuotei. Būtent šiais tuneliais į Izraelį buvo gabenami kovotojai, ginklai ir šimtų milijonų dolerių vertės prekės
Chartijos pokyčiai kelia daugybę klausimų apie „Hamas“ politinę ateitį. Nors Izraelio politinis elitas gali teigti, kad niekas nepasikeitė, net mažiausia smulkmė gali sukelti didžiulį efektą, suteikiantį impulsą tokiems reikalingiems tolimesniems pokyčiams.
Tiesa, būtų neišmintinga tikėtis, kad „Hamas“ radikaliai atitols nuo savo pasaulėžiūros, tačiau neseniai paskelbti pokyčiai galėtų palengvinti pažangą derybose su Izraeliu.
Lanksčios taktikos
Istoriškai „Hamas“ grupuotė yra susijusi su „Musulmonų brolija“ (sunitų islamistų organizacija), taip pat ideologiškai labai panaši į Egipto sukilėlių islamistų grupuotę „Jamaat al-Islamiyya“, itin aktyviai veikusia dešimtajame dešimtmetyje.
„Hamas“ visada išlaikė itin griežtą poziciją Izraelio atžvilgiu ir atstovavo Palestinos politikos daliai, atmetančiai dvejų valstybių gyvavimo idėją.
Taip pat „Hamas“ visada pabrėždavo tradicinių islamo vertybių svarbą ir pasisakydavo už Izraelio eliminaciją, vietoj kurio turėtų būti įkurta musulmoniška Palestinos valstybė.
Taip pat „Hamas“ visada pabrėždavo tradicinių islamo vertybių svarbą ir pasisakydavo už Izraelio eliminaciją, vietoj kurio turėtų būti įkurta musulmoniška Palestinos valstybė. Ši grupuotė konfliktą su Izraeliu laiko egzistencine kova, o ne konfliktu dėl valstybių sienų.
1987-aisiais išleistoje chartijoje bandoma iškelti „kardo džihado“ idėją. Kitaip tariant, leisti imtis karinių puolimo veiksmų siekiant mobilizuoti palestiniečius. Tiesa, ir pakoreguotoje chartijoje neatsisakoma smurto, džihadas laikomas palestiniečių teise.
Tačiau net ir prieš chartijos korekcijas buvo galima matyti lanksčias „Hamas“ taktikas. Pavyzdžiui, 2006-aisiais „Hamas“ laikinai uždraudė savižudiškas operacijas, tokiu būdu greičiausiai bandydama tapti patrauklesne didesnei daliai Palestinos gyventojų. Be to, grupuotė bandė suvienyti susiskaldžiusius sunitus ir šiitus bei bendradarbiauti su Iranu.
Tuo pat metu pokyčiai chartijoje rodo, kad „Hamas“ grupuotei tapo priimtina idėja užimti nuosaikesnę poziciją Izraelio atžvilgiu ir derėtis dėl politinio sprendimo Izraelio ir Palestinos konflikte.
Naujojoje chartijoje taip atvirai nebekalbama apie Izraelio sunaikinimą. Tai sufleruoja „Hamas“ pastangas pristatyti save kaip islamišką nacionalinio išsivadavimo judėjimą ir atsikratyti sąsajų su „Musulmonų brolija“, sistemiškai puolama Egipto vyriausybės.
Tačiau net jei „Hamas“ sugebės iškeisti bombas į rinkimų balsadėžes, dar neaišku, ar Izraelis kada nors pripažins grupuotę kaip rimtą politinį vienetą. Viena pagrindinių to priežasčių – praeityje „Hamas“ organizuota virtinė teroristinių išpuolių ir mirtininkų susisprogdinimų.
Smurto kupina istorija
Kai 1987-aisiais atsirado „Hamas“, Izraelis į grupuotę žvelgė teigiamai – tarsi į atsvarą Yassero Arafato Palestinos išsivadavimo organizacijai, skatinusiai agresyvią Palestinos nacionalizmo idėją. Tuo metu pastaroji organizacija Tel Avivui kėlė daugiausia nerimo. Anot Vidurio Rytų regioną tyrinėjančios mokslininkės Beverley Milton-Edwards, Izraelis iš pradžių „Hamas“ matė kaip laikiną trukdį, nekeliantį jokios realios grėsmės.
Tačiau greitai Izraelis suvokė, kad „Hamas“ – labai galingas priešininkas, kurio pajėgos buvo pasiryžusios mirti už idėją. 1993-aisiais pradėjusi vykdyti mirtininkų atakas, „Hamas“ tikėjosi, kad taip įgaus taktinį ir strateginį pranašumą prieš Izraelio ginkluotąsias pajėgas (IDF).
Antrojo palestiniečių pasipriešinimo Izraeliui metu, besitęsusio nuo 2000-ųjų rudens iki 2005-ųjų pradžios, „Hamas“ suorganizavo galybę mirtininkų susisprogdinimų, pražudžiusių šimtus izraeliečių ir Izraelio gyventojams sukėlusių didžiulę psichologinę traumą.
Antrojo palestiniečių pasipriešinimo Izraeliui metu, besitęsusio nuo 2000-ųjų rudens iki 2005-ųjų pradžios, „Hamas“ suorganizavo galybę mirtininkų susisprogdinimų, pražudžiusių šimtus izraeliečių ir Izraelio gyventojams sukėlusių didžiulę psichologinę traumą.
Atsakydamas į šias atakas, Tel Avivas pastarąjį dešimtmetį prieš „Hamas“ vykdė keletą stambaus masto operacijų.
Vis dėlto „Hamas“ vykdomi mirtininkų išpuoliai nepakenkė grupuotės populiarumui. 2002-aisiais vykdytos apklausos duomenimis, beveik 70 proc. palestiniečių teigė manantys, kad mirtininkų susisprogdinimai konflikte su Izraeliu buvo teisėta taktika.
Po kiekvieno mūšio „Hamas“ grupuotė būdavo smarkiai nusibrozdinusi, tačiau nesumušta. Konflikto metu ji daugybės žmonių akyse save vaizdavo kaip nedaug šansų nugalėti turintį kovotoją prieš negailestingą okupacinę jėgą.
Vilties yra
Ženklai, kad „Hamas“ lyderiai keičia strategiją, buvo akivaizdūs dar 2006-aisiais. Tuomet grupuotė nutarė įžengti į politinę areną ir nugalėjo Palestinos Įstatymų leidžiamosios tarybos rinkimuose.
Dalyvavimą rinkimuose „Hamas“ nariai priėmė prieštaringai. Ruošimasis rinkimams kainavo nemažus pinigus, todėl kai kurių karininkų akimis atitolino organizaciją nuo svarbiausio tikslo – Izraelio puolimo.
Nors Izraelį sunaikinti skatinanti „Hamas“ retorika sušvelnėjo, iškyla pavojus, kad gali atsirasti daugiau radikalių grupuočių, norinčių įtvirtinti savo galią Gazoje. Nepaisant Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu nuolatinio „al Qaeda“ ir „Hamas“ sutapatinimo, „Hamas“ vis bando save ideologiškai atskirti nuo šios grupuotės.
2007-aisiais „Hamas“ apkaltino tuometinį Osamos bin Ladeno pavaduotoją Aymaną al-Zawahiri tuo, kad jis daugiau nei dešimtmetį kenkė Palestinos džihadistams ir puolė nekaltus piliečius.
Vis dėlto kitos ultrakonservatyvios salafistų grupuotės išreiškė ištikimybę „al Qaedai“ ar dar radikalesnei „Islamo valstybei“ (IS). Šių grupių stiprėjimas Palestinos teritorijoje šiuo metu turėtų būti didžiausias Izraelio pareigūnų rūpestis.
Galbūt „Hamas“ lyderiai supras, kad geresnių santykiu su Izraeliu kūrimas yra kur kas produktyvesnė perspektyva nei trečias sukilimas ar bet koks kitas susirėmimas su Izraelio ginkluotosiomis pajėgomis.
Tačiau vilties yra. Kartu su ilgalaikiais konfliktais, palaipsniui ateis ir pokyčiai, tiesa, galimai lydimi nesėkmių ir melagingų pradžių. Kai teroristų vadai bręsta, jie ima suvokti, ką galima ir ko negalima pasiekti smurtu.
Galbūt „Hamas“ lyderiai supras, kad geresnių santykiu su Izraeliu kūrimas yra kur kas produktyvesnė perspektyva nei trečias sukilimas ar bet koks kitas susirėmimas su Izraelio ginkluotosiomis pajėgomis.
Vis dėlto išlieka neatsakytas klausimas, ar pakoreguota chartija pristato tikrą „Hamas“ žingsnį taikos link, ar tai tėra gudrybė laimėti šiek tiek laiko ginkluojantis, kol grupė taps pakankamai stipri stoti į kovą su Izraelio kariuomene. Atsakymas turės didžiulę įtaką ne tik Izraelio-Palestinos konflikto, bet ir Vidurio Rytų ateičiai.
