Kiekvieną rytą penktą valandą Aleksejus Navalnas buvo žadinamas žodžiais „Kelkis!“, kai per kalėjimo garsiakalbius skambėdavo Rusijos himnas. Poliarinę naktį už poliarinio rato visada būdavo tamsu, o temperatūra lauke galėjo nukristi žemiau -30C. Kad nesušaltų kolonijoje nr.3, geriau žinomoje pavadinimu „Poliarinis vilkas“, nuteistasis dėvėdavo avikailį ir būdavo užsimaukšlinęs kepurę ušanką.
Tada nuskambėdavo antroji daina – „Ja ruskij“ („Aš – rusas“) – nacionalistinis prokremliškos popmuzikos žvaigždės Šamano himnas, tapęs mėgstamiausiu patriotiniuose mitinguose.
„Taigi įsivaizduokite situaciją, – rašė A.Navalnas viename iš paskutiniųjų savo pasakojimų iš karcerio „Poliariniame vilke“. – Kalinys Aleksejus Navalnas, kuris nuteistas kalėti 19 metų ir kurį Kremliaus propaganda jau daug metų nenuilstamai šmeižia, nes jis dalyvavo Rusijos protestuose, mankštinasi pagal dainą „Aš – rusas“, kuri jam leidžiama kaip auklėjamasis užsiėmimas pataisos tikslais.“
Bausmės atlikimo kameroje, pasak A.Navalno, jis nematė dangaus. Anksčiau jam tekdavo rinktis, ar valgyti pusryčius, ar rašyti laiškus draugams ir pažįstamiems, nes abiem dalykams jis turėdavo vos 30 minučių. Likus kelioms dienoms iki jo mirties, jo motina atvyko reto apsilankymo.
„Nenoriu girdėti jokių užuojautų, – vėliau rašė ji. (Vasario) 12 d. matėme sūnų kolonijoje, buvome pasimatyme. Jis buvo gyvas, sveikas ir linksmas.“
Nuo gruodžio pabaigos iki mirties vasario 16 d. A.Navalnas paskutines dienas praleido kolonijoje nr.3 – atšiaurioje įkalinimo įstaigoje už poliarinio rato, kuri 1961 m. buvo pastatyta 501-ojo gulago – vienos iš Stalino laikų darbo stovyklų, kuriose sovietmečiu buvo laikomi milijonai kalinių, vietoje.
Iš buvusių kalinių, A.Navalno patikėtinių, aktyvistų ir žurnalistų, taip pat paties A.Navalno laiškų, „Guardian“ parengė pasakojimą apie tai, kur ir kaip aršiausias Vladimiro Putino politinis priešininkas praleido paskutines savo dienas.
A.Navalnas suprato, kad gyvas iš kalėjimo gali ir neišeiti. Tačiau neabejotina, kad jo išsiuntimas į koloniją nr.3 atokiame Jamalo Nencų regione pagreitino jo mirtį arba dėl ekstremalių sąlygų, arba dėl tiesioginio nusikaltimo.
„Tai viena iš atokiausių ir sunkiausiai prieinamų Rusijos vietovių, kurioje vyrauja ekstremalios klimato sąlygos, – sako Olga Romanova, Rusijos kalinių teisių gynimo organizacijos „Rusija už grotų“ įkūrėja ir vadovė. – Žinoma, ten nėra jokios viešosios priežiūros – bet tai kaip ir visur kitur.“
Buvęs ankstesnio „Jukos“ savininko Michailo Chodorkovskio verslo partneris Platonas Lebedevas nuo 2005 m. dvejus metus praleido kolonijoje. Viename interviu P.Lebedevas skundėsi dėl nesiliaujančių uodų, kurie pavasarį veisiasi regione, o tai, pasak ekspertų, yra „klimato, kaip represijų įrankio, naudojimas“.
„Aš kovoju tradiciniais metodais – smūgiuoju sau į kaktą, – tuomet laikraščiui „Novaja Gazeta“ sakė P.Lebedevas. – Sakoma, kad mašalai blogiau už uodus.“
Kiekvieną rytą A.Navalnas drąsiai eidavo į šaltį 30 minučių pasivaikščioti – tai buvo jo vienintelė galimybė pabūti lauke. Nuotraukoje matėsi nedidelis stačiakampis betoninis kiemas su vielos tinklu kaip stogu, kuriame jis galėjo žingsniuoti 11 žingsnių nuo sienos iki sienos, o jo plotis buvo tik trys žingsniai.
„Mažai kas taip atgaivina kaip pasivaikščiojimas Jamale 6.30 val. ryto, – rašė jis. – Ir koks nuostabus gaivus vėjelis, kuris, nepaisant betoninės tvoros, pučia į kiemą, tiesiog – vau!“
Bausmės izoliatorius „šizo“
Likus dviem dienoms iki mirties, A.Navalnui skirtas laikas bausmės izoliatoriuje. Tai jau 27-asis kartas, kai jis buvo atsidūręs kameroje, pavadintoje „štrafnoj izoliator“, sutrumpintai – „šizo“. Iš 1126 dienų, kurias jis buvo įkalintas, 295 buvo praleistos šiose kamerose.
„Tai 2 x 2,5 m dydžio kamera, kurioje yra kriauklė ir „paraša“ [skylė žemėje, naudojama kaip tualetas]“, – sako Dmitrijus Muratovas, Nobelio taikos premijos laureatas, laikraščio „Novaja Gazeta“ redaktorius. 6 val. ryto lova atlenkiama į sieną, todėl nuteistasis visą dieną praleidžia stovėdamas, o „kraujas jam sunkiasi į kojas“.
„Bausmės izoliatoriuje praleidi dvi savaites, ilgiau neleidžiama, o po dviejų ar trijų dienų tave išsiunčia atgal, – pasakoja D.Muratovas. – Taip darydavo Sovietų Sąjungoje... Tai buvo vadinamasis „išsiuntimas į orbitą“, kaip kosmonautui. Negalima žmogui skirti dviejų [šizo], bet galima jį susigrąžinti ir tuoj pat išsiųsti atgal. Žmonės visiškai išprotėja. Tai kankinimo režimas.“
Gruodžio pabaigoje atvykus į „Poliarinį vilką“ A.Navalnui buvo įvestas karantinas, tačiau vos tik jis buvo paleistas, administracija rado pretekstą pasiųsti jį į karcerį.
„Šizo“ skirtas tam, kad tave palaužtų, – sako Vladimiras Pereverzinas, kuris prieš septynerius metus, praleistus kalėjime, buvo M.Chodorkovskio „Jukos“ vyresnysis vadybininkas. – Ten jautiesi visiškai nesaugus ir neapsaugotas. Barakuose, apsuptas dešimčių kalinių, jautiesi saugus, bet „šizo“ esi visiškai vienas ir priklausai nuo prižiūrėtojų malonės.“
Knygos ir gandai
Kalėjime A.Navalnui padėjo nuolatiniai susirašinėjimai su draugais ir pažįstamais, su kuriais jis aptarinėjo savo kasdienį gyvenimą, taip pat knygų skaitymas ir stengimasis neatsilikti nuo aplinkinio pasaulio, nors Kremlius bandė jį izoliuoti.
Kai kuriuose laiškuose jis svarstė savo kaip politinio kalinio ir sovietmečio disidentų tradicijos tęsėjo vaidmenį.
„Noriu padėkoti už šią knygą, nes ji man labai padėjo ir tebepadeda, – rašė jis Natanui Šaranskiui, sovietų disidentui, knygos „Nebijok blogio“ autoriui, vėliau tapusiam Izraelio politiku. – Taip, aš dabar esu „šizo“, bet kai skaitai apie tavo 400 dienų, praleistų karceryje su sumažintu maisto daviniu, supranti, kad yra žmonių, kurie už savo įsitikinimus moka daug didesnę kainą... Suprantu, kad nesu pirmas, bet labai noriu tapti paskutiniu arba bent jau vienu iš paskutiniųjų iš tų, kurie priversti tai iškęsti.“
Kituose laiškuose jis siekė išlaikyti ryšį su ankstesniu savo gyvenimu. Žurnalistė Tatjana Felgengauer mini laiškus, kuriuos jie rašė vienas kitam iki tol, kol 2023 m. pradžioje ryšys nutrūko.
„Be apkalbų ir tarpusavio kovų, mes rašėme apie žiniasklaidą, – sako ji. – Mes su juo aptarinėjome [YouTube kanalą] „Populiarioji politika“, „Echo Moskvy“, kur dirba žurnalistai, jis visu tuo labai domėjosi. Pasakodavau jam apie žiniasklaidos rinką, apie kai kurias dideles kovas „Twitter“ tinkle ir kai kurias kitas istorijas... Jis visa tai sekė.“
Knygos buvo A.Navalno gyvenimo kalėjime ašis. Laiške draugui ir žiniasklaidos vadovui Iljai Krasilščikui A.Navalnas rašė, kad vienu metu skaito 10 knygų ir mėgsta jas keisti. Tarp jų buvo politinės biografijos ir kitos knygos apie gyvenimą kalėjime, įskaitant Aleksandro Solženicyno romaną „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“ apie gulago kalinį.
Gruodį atvykęs į „Poliarinį vilką“ A.Navalnas turėjo mažiau skaitymo galimybių.
Tarp pasirinktų kūrinių buvo Čechovo apsakymai ir pjesės. Perskaitęs vieną iš jų, jis „penkias minutes žiūrėjo į sieną“, pasakojo pats žurnalistui Sergejui Parchomenkai laiške, kuris buvo gautas likus penkioms dienoms iki A.Navalno mirties.
A.Navalnas rašė: „Kas man būtų pasakęs, kad Čechovas yra depresyviausias rusų rašytojas? Reikia skaityti klasikus. Mes jų nežinome.“
A.Navalnas taip pat susirašinėjo su šalininkais visoje šalyje. Viename iš paskutiniųjų vasario mėnesio laiškų jis rašė moteriai, vardu Irina: „Dar nemačiau šiaurės pašvaistės ir vargu ar pamatysiu... Bet yra vilties. Su Naujaisiais metais!“
Kokios buvo paskutinės dienos
Paskutines A.Navalno dienas gaubia paslaptis. Likus dviem mėnesiams iki mirties, jis buvo perkeltas aplinkiniu maršrutu iš kolonijos nr.6, pataisos įstaigos Vladimiro srityje netoli Maskvos, per sostinę, paskui per Jekaterinburgo, Kirovo, Vorkutos miestus ir galiausiai į Charpą, kur yra kolonija nr. 3. Tai užtruko dvi savaites.
„Pervežimas į koloniją pats savaime yra tam tikra kankinimo forma, – savo patirtį prisimena V.Pereverzinas. – Tave įgrūda į ankštą traukinio vagoną, kuriame dienas praleidi šaltyje kaip galvijas. Aleksejus greičiausiai būtų buvęs perkeltas vienas pats, bet sąlygos nebūtų buvusios geresnės.“
Kai A.Navalnas atvyko į „Poliarinį vilką“, laiškai rėmėjams nutrūko. „Į šią koloniją beveik neįmanoma patekti, ten beveik neįmanoma net pasiųsti laiškų, – rašė artimas A.Navalno sąjungininkas Leonidas Volkovas. – Tai aukščiausias įmanomas izoliacijos nuo pasaulio lygis – štai kodėl jis ten buvo išsiųstas.“
Vis dėlto bendradarbiai, kurie matė jį paskutinėmis dienomis, sakė, kad jis atrodė sveikas. Vienas iš A.Navalno advokatų Leonidas Solovjovas sakė, kad vienas kolega aplankė politiką likus dviem dienoms iki jo mirties ir kad „viskas buvo normalu“. Tą dieną jis buvo išsiųstas atgal į „šizo“.
Vasario 15 d., dieną prieš mirtį, A.Navalnas per vaizdo ryšį pasirodė teismo salėje ir juokavo su teisėju: „Gerbiamasis, atsiųsiu jums savo asmeninės sąskaitos numerį, kad galėtumėte iš savo didžiulės federalinio teisėjo algos papildyti mano asmeninę sąskaitą, nes man trūksta pinigų.“
Iš to vakaro, sako O.Romanova, jos šaltiniai „tiek kolonijoje, tiek už jos ribų“ pasakojo apie neįprastus dalykus.
Ji teigė: „Kaliniai staiga buvo suvaryti į barakus anksčiau laiko, vyko labai rimtos kratos, buvo atimti net šildytuvai“.
„Visi sako, kad į koloniją įvažiavo ir išvažiavo automobiliai, daug automobilių, lengvieji automobiliai (identifikuojami pagal garsą). Išorinis šaltinis kalba apie greitosios pagalbos automobilį. Visa tai vyko dieną prieš tai“, – sako ji, leisdama suprasti, kad kalėjimo vadovybė nebuvo nuoširdi dėl A.Navalno mirties laiko.
O.Romanova tvirtina, kad vasario 16 d., kai, pasak pareigūnų, mirė A.Navalnas, viskas grįžo į įprastas vėžes. Kalėjime teigiama, kad jis „pasivaikščiojęs pasijuto blogai ir beveik iš karto prarado sąmonę“. Vėliau pareigūnai teigė, kad jis mirė dėl natūralių priežasčių.
Tačiau jo žmona Julija Navalnaja pažadėjo demaskuoti tuos, kurie jį nužudė. „V.Putinas turėjo konkrečią priežastį nužudyti Aleksejų, kurią netrukus atskleisime. Nustatysime už šį nusikaltimą atsakingus asmenis, įvardydami jų pavardes ir parodydami jų veidus“, – sakė ji.
