Tačiau žiūrėti į išpuolius tik taip – vadinasi, praleisti vieną elementą, kuris gali pakelti tautos dvasią: beveik per kiekvieną teroristų išpuolį paprasti žmonės ne bėgo, bet rizikavo savo saugumu, kad užkirstų kelią atakai arba padėtų sužeistiesiems, rašo „The New York Times“. Kai kurie didvyriai buvo pagerbti iškart, tačiau dalis nėra sulaukę pripažinimo, o kai kurie – tik vėliau.
„Tai reikėjo sustabdyti“
„Tai, ką mačiau, buvo siaubinga. Žmonės buvo traiškomi – tai reikėjo sustabdyti“, – sakė 48-erių vyras, prisistatęs tik Francko vardu. Savo pavardės jis neatskleidė net ir gavęs apdovanojimą iš Nicos miesto už pastangas sustabdyti sunkvežimio vairuotoją, kuris per Bastilijos dienos šventę liepos 14 dieną pervažiavo dešimtis žmonių.
Nicos oro uoste dirbantis Franckas, lemtingą valandą važiavęs motoroleriu, per sekundės dalį nusprendė vytis sunkvežimį. Pasivijęs trenkėsi į jį, tačiau buvo nustumtas nuo kelio. Atsikėlęs vyras jau bėgte vijosi sunkvežimio vairuotoją, sugebėjo užlipti prie kabinos ir pradėjo per pravirą langą trankyti vairuotoją.
Kai teroristas Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelas mėgino paleisti kulką į Francką, jo ginklas užsikirto. Franckas bandė atidaryti sunkvežimio duris, nepavykus – įlipti per langą, tačiau vairuotojas trenkė jam į galvą su ginklu ir šis nukrito. Susilaužė šonkaulį ir stipriai susimušė nugarą.
Franckas sako, kad jį ramina bent tai, kad kol vairuotojas su juo grūmėsi, tol jis nepervažiavo nė vieno žmogaus. „Jis koncentravosi į mane. Tuo metu negalėjo žudyti kitų žmonių“, – sakė jis.
Dar mažiausiai du vyrai elgėsi panašiai ir miesto valdžios buvo apdovanoti medaliais – Alexandere'as Migues, kuris vijosi sunkvežimį dviračiu, ir Gwenaëlis Leriche'as, 26-erių kurjeris, kuris bėgte vijosi teroristą ir mėgino užšokti ant kabinos, kai jis sustojo.
Nepaprasti paprastų žmonių poelgiai
Jie – ne vieninteliai. Beveik visų Prancūzijoje įvykdytų ar mėgintų įvykdyti atakų, pradedant nuo žudynių satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje 2015 m. sausio 7 dieną, metu atsirado vietos didvyrių.
Lassana Bathily, musulmonas imigrantas iš Malio, paslėpė kelis pirkėjus košerinio maisto parduotuvėje Paryžiuje, kai, praėjus dviem dienoms po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje, į parduotuvę įsiveržęs teroristas Amedy Coulibaly paėmė pirkėjus įkaitais. Vėliau L.Bathily slapta išvedė juos iš pastato, kol kiti buvo laikomi įkaitais.
Praėjusių metų balandį Vilžiuife 32-ejų sporto instruktorė ir motina Aurélie Châtelain atsisakė atiduoti savo automobilį Sidui Ahmedui Ghlamui, kuris, pareigūnų teigimu, planavo šaudynes vietos bažnyčioje. Moteriai nepaklusus, prasidėjo grumtynės, per kurias abu jie buvo pašauti, o A.Châtelain vėliau mirė. S.A.Ghlamas pats iškvietė policiją, kuri jį sulaikė. Jis nuteistas kalėti, nors tikina, kad moters jis nenušovė.
A.Châtelain po mirties buvo apdovanota Garbės legiono ordinu, kai jos šeima ir artimieji prabilo, kad jeigu „Thalys“ traukinyje iš Amsterdamo į Paryžių su teroristu susigrūmę ir jį nugalėję amerikiečiai nusipelnė apdovanojimo, tai tuomet reiktų apdovanoti ir A.Châtelain.
Mėginimas įvykdyti išpuolį traukinyje įvyko beveik lygiai prieš metus. Greitajame traukinyje iš tualeto išėjo vyras su „Kalašnikov“ šautuvu ir „Luger“ pistoletu. Trys amerikiečiai, kurie jį sustabdė, buvo apdovanoti Prancūzijos prezidento. Tokios garbės sulaukė ir britas bei Prancūzijos ir JAV pilietis Markas Moogalianas, kuris pirmasis puolė šaulį Ayoubą El Khazzani, bet buvo pašautas. Drąsus šių vyrų poelgis užkirto kelią išpuoliui, kurio metu teroristas galėjo išžudyti daug žmonių.
2015 m. lapkričio 13 dieną, kai „Islamo valstybės“ teroristai atakavo koncertų salę, stadioną ir restoranus Paryžiuje, ne vienas žmogus pamiršo savo saugumą, kad padėtų kitiems. Vienas jų – Ludovicas Boumbasas, iš Kongo kilęs 40-metis. Jis gyveno Lilio mieste, tačiau Paryžiaus bare „La Belle Équipe“ šventė padavėjos gimtadienį. Į jį įsiveržus ginkluotiems vyrams ir pradėjus šaudyti, L.Boumbasas šoko priešais vieną jauną moterį, kad užstotų ją nuo kulkų, ir žuvo. Mergina buvo sužeista, tačiau išgyveno.
Liepos mėnesį sesuo Danielle Delafosse turėjo įveikti savo baimę, kai teroristai įžengė į mažą bažnyčią Sent Etjen diu Ruvrė mieste, ketindami nužudyti kuo daugiau žmonių. Ji išbėgo iš bažnyčios, rado žmogų su telefonu ir liepė jam paskambinti pareigūnams. Deja, jie nebegalėjo išgelbėti 85-erių kunigo Jacques'o Hamelio, tačiau galbūt užkirto kelią tolimesniam kraujo praliejimui.
Į pavojų pastatė visą savo verslą
Nors daugiausia dėmesio sulaukiantis didvyriškumas būna tas, kuomet herojiškai besielgiančiam žmogui pačiam kyla pavojus dėl gyvybės, ne mažiau svarbūs ir tie, kurių veiksmai nėra taip gerai matomi. Jie į tragediją sureaguoja su dideliu atsidavimu padėti sužeistiesiems. Nicoje tai buvo medikai, slaugai, pagalbinis personalas ir ugniagesiai, valandų valandas gydę sužeistuosius ir mėginę surasti pasimetusių vaikų tėvus.
Tai – ir Gillesas Thévenetas, populiaraus naktinio klubo „High Club“ Nicos promenadoje savininkas, šis žmogus iškart savo klubą pavertė pagalbos darbuotojų centru, kuriame buvo suteikiama pagalba nukentėjusiesiems.
Liepos 14 dieną G.Thévenetas sėdėjo savo kabinete, nieko nenutuokdamas apie žudynes vos už kelių šimtų metrų, kai pasirodė vienas jo apsaugos darbuotojų. Jis informavo, kad vyksta kažkas baisaus.
„Girdėjome verksmą, šauksmus, matėme bėgančią minią. Supratau, kad turiu pasirinkti. Negalėjau atverti durų visai miniai žmonių ir tiems, kuriems reikia skubios medicinos pagalbos. Nusprendžiau, kad prioritetas bus sužeistieji ir pagalbos tarnybų darbuotojai, kurie mėgino visus išgelbėti“, – pasakojo savininkas.
Per kelias minutes ugniagesiai ir pirmosios medicinos pagalbos darbuotojai į klubo patalpas pradėjo nešti sužeistuosius ir mirusius. Netrukus prieš pat pastatą nusileido du medikų sraigtasparniai, kuriais į ligoninę išgabenti sunkiausiai sužeisti.
Su ugniagesiais ir medikais dirbo ir dalis G.Théveneto apsaugos darbuotojų, kurie yra apmokyti suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Viena patalpa klube buvo skirta žuvusiųjų kūnams.
Klubo savininkas sako nesantis tikras, kada jo verslas vėl pradės veikti – ir aš išvis tai bus. Daugelis Nicoje žinos, kad būtent šiame klube gulėjo daug sužeistųjų ir mirusiųjų, ir galbūt negalės čia linksmintis. Bet G.Thévenetas sako turintis vilties. „Mes vėl turėsime iš naujo sukurti tą linksmybių atmosferą, kuri mus vedė pirmyn 11 metų, – sakė jis. – Negali būti nė kalbos apie pasidavimą teroristams.“
Be atokvėpio gelbėti vaikai
Už kelių kvartalų nuo promenados yra įsikūrusi Lenvalio fondo ligoninė, vienas iš dviejų didžiųjų pediatrijos centrų pietų Prancūzijoje. Čia dirba gydytoja ortopedė Virginie Rampal, pati gimusi ir užaugusi Nicoje.
Po gana ramios dienos liepos 14-ąją ji jau buvo namuose. Su dukromis dar svarstė nueiti į promenadą pažiūrėti fejerverkų, tačiau planai pasikeitė, kai užėjo draugė. Kai ji gavo iškvietimą į ligoninę, dar nežinojo apie teroro išpuolį, bet nedelsdama išskubėjo į priimamąjį.
Sužeistųjų jau buvo pilna – visos kėdės buvo užimtos, jie suguldyti ant grindų, dalis – su atvirais lūžiais, daug jų – vaikai.
Ji suteikė pagalbą priimamajame, išeidavo į operacinę, grįždavo vėl į priimamąjį, dirbo be atokvėpio. Iš 30 jos tą naktį gydytų vaikų 28 išgyveno.
7 val. ryto ji grįžo namo nusiprausti. „Parėjau ir paėmiau į rankas dukrą, stipriai apkabinau“, – sakė medikė, auginanti dvi mergaites – 2,5 metų ir 9 mėnesių. Po 1,5 valandos ji jau vėl buvo ligoninėje.
