Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimas, pagrįstas dviejų valstybių sambūviu, tapo standartine tarptautinės diplomatijos formuluote. Ji nuolat skamba Jungtinių Tautų Organizacijoje, Artimųjų Rytų problematikai skirtose konferencijose, taip pat Europos Sąjungos, Didžiojo septyneto ir Didžiojo dvidešimtuko aukščiausiojo lygio susitikimuose. Tie, kas yra glaudžiai susiję su Palestinos reikalais, primygtinai ragina sukurti Palestinos valstybę. Dauguma teigia, kad po to regione galiausiai įsivyraus taika.
Tačiau ši vizija, į kurią be paliovos apeliuojama, iliuzija tapo jau seniai. O tiksliau – 1967 m., beveik prieš 50 metų, kai Izraelis per Šešių dienų karą okupavo Vakarų Krantą, Gazo Ruožą ir Sinajaus pusiasalį. Po karo Arabų lygos atstovai susirinko Sudano sostinėje Chartume. Savo bejėgišką pyktį dėl Izraelio veiksmų organizacija išreiškė trimis „ne“: „ne“ – Izraeliui, „ne“ – deryboms, „ne“ – taikai. Taip arabų šalys apribojo savo veiksmų laisvę, o jėgų pusiausvyrai regione vis didesnę įtaką ėmė daryti Palestinos išsivadavimo organizacija, be kita ko, ir dėl to, kad ji ėmėsi teroristinės taktikos, pavyzdžiui, per 1972 m. Miuncheno olimpines žaidynes surengė išpuolius.
Vienintelis lyderis, pasiryžęs ištrūkti iš šio uždaro rato, buvo Egipto prezidentas Anwaras Sadatas. 1979 m. jis nuskrido į Izraelį, pasakė kalbą Knesete, surengė derybas su Izraelio kietosios linijos šalininku Menachemu Beginu ir sudarė taikos sutartį su buvusiu vienu iš didžiausių savo šalies priešų. Tai buvo „šalta taika“, tačiau ji išsilaikė iki šiandien; mainais Egiptui buvo grąžintas Sinajaus pusiasalis.
A. Sadato principas – taika už žemę. Tas principas yra ir konflikto sprendimo, pagrįsto dviejų valstybių sambūviu, pagrindas. Izraelis atiduotų okupuotąsias teritorijas, o mainais palestiniečiai ir apskritai visas arabų pasaulis pripažintų Izraelio teisę egzistuoti. Po to greta Izraelio būtų įkurta Palestinos valstybė ir ateitų taika – bent taip tas planas atrodo teoriškai, rašo „Deutche Welle“ redaktorius.
O kaip yra iš tiesų? Diplomatinį problemos sprendimą ne kartą mėgino įgyvendinti JAV, ES ir Jungtinės Tautos. Sudaryti taikos susitarimą buvo siekiama XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Venecijoje, Madride ir Osle; tokį tikslą buvo išsikėlę JAV prezidentai Jimmy Carteris ir Billas Clintonas. Tačiau visi bandymai žlugo. Vienais atvejais tai lėmė per dideli palestiniečių reikalavimai, kitais – Izraelio nelankstumas. Be to, pastaruosius penkiasdešimt metų Izraelis agresyviai ir intensyviai vykdo neteisėtas gyvenviečių statybas visoje Šventojoje Žemėje, o tai nulėmė naują dinamiką taikos procese.
Teoriškai nepriklausomą Palestinos valstybę būtų galima sukurti, jei būtų išspręsta Izraelio nausėdijų statybos problema, pastebi redaktorius. Tačiau praktiškai tai nebeįmanoma. Nes Izraelis daugumos savo nausėdijų nebenorės atiduoti. Tiek Izraelis, tiek palestiniečiai nebeturi manevro laisvės. Bet koks diplomatinis sprendimas yra iliuzija.
Todėl iš tiesų nelabai svarbu, kuri pusė buvo kliūtis siekti taikos praeityje – ar tai buvo Yasseras Arafatas, ar Arielis Sharonas. Vienintelis lyderis, kuris žengė pirmą didelį žingsnį taikos link, buvo A. Sadatas 1979 m.; tikėtina, kad jis dėl to ir buvo nužudytas. Joks lyderis po jo, išskyrus galbūt panašiomis aplinkybėmis žuvusį Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, neišdrįso kaip nors rizikuoti, kad padėtų pasiekti taiką. Būtent todėl po penkiasdešimties metų iš dviejų valstybių sambūvio vizijos teliko tik iliuzija. Tačiau šis suvokimas nepadeda atsakyti į klausimą, kaip pasiekti taikos susitarimą tarp Izraelio ir palestiniečių, o taip pat visame Artimųjų Rytų regione.
Artimųjų Rytų konfliktas tebėra didžiausias iššūkis tarptautinei diplomatijai. Iššūkis be jokio realaus sprendimo, apgailestauja „Deutche Welle“ redaktorius A. Kudascheffas.
