Penkiametė jaunamartė
Neema (vardas pakeistas – red.) šią procedūrą ištvėrė penkerių, kai vienas vyras atėjo pasiimti jos – seniai nusižiūrėtos nuotakos. Praėjus dešimtmečiui Neema prisimena ašarų ir kraujo upelius. Mažylė buvo sužalota lūšnelėje, stebint kaimynams, vėliau jiems buvo surengta šventė. Mama teisinosi negalėjusi apginti jaunesniosios iš dviejų dukrų – ji buvo išmainyta į skurdžiai gyvenusiai šeimai reikalingą maistą ir karves.
Kitą dieną vyras – pavadinkime jį Kizito, lydimas motinos, draugo ir giminaičio, grįžo pasiimti Neemos. Neužgijus žaizdoms, ji vos paėjo. Naujuosiuose namuose, kad mažiau skaudėtų, jaunamartė gavo karštos sriubos.
Po kelių dienų Kizito – gal septyniskart vyresnis – pranešė, kad teks miegoti su juo. Neema apsiašarojusi nubėgo pas anytą, bet užuojautos nesulaukė. Moteris sugėdino ir priminė dovanotas karves. Mergaitė atsilaikė, bet kitą vakarą jos niekas nebeklausė – buvo paruoštas kambarys. Neema laukė drebėdama – žaizda intymioje vietoje dar nebuvo užsitraukusi. Paguldęs į lovą ir pririšęs rankas bei kojas, vyras ją išprievartavo. Klyksmą nutildė ranka.
 |
| Eglės Digrytės/Mama su vaikais |
Mergaitė ir į tėvus tinkantis vyras pradėjo gyventi kaip sutuoktiniai. Netrukus Neemai tapo sunku šlapintis. Moterimi paversta mergaitė tik po metų išdrįso papasakoti apie savo kančias. Naujoji šeima bandė tradicinius gydymo būdus, nuvežė pas kelis liaudies gydytojus, bet jie menkai tepadėjo.
Prašė išvaryti demonus
Kizito buvo pasamdytas saugoti namus, kur tuo metu niekas negyveno. Kartu pasiėmė Neemą, kurią nuolat prievartaudavo. Sykį kaimynė pasiėmė jo dukrą (tokią istoriją buvo sukūręs aplinkiniams) ir paprašė pastorių pasimelsti – neva mergaitė apsėsta demonų. Šis taip ir padarė, bet buvo nuovokus ir „tėvą“ įspėjo – mergaitė turi ne psichologinių, o sveikatos problemų. Kizito tai buvo nė motais – pagrasino, kad jei kaimynė ar pastorius imsią ko nors klausinėti, užmušiąs Neemą. Mergaitė dėl skaudančio kaklo sunkiai judino galvą – vyras ją nuolat mušdavo. Kai jaunoji žmona išmaldavo nuvežti į ligoninę, ji taip ir neišdrįso pasakyti apie prievartą.
Vieną dieną šeimininkas išsiuntė Kizito saugoti parduotuvę. Šis paprašė kaimynę prižiūrėti Neemą. Moteris sugebėjo išpešti visą istoriją – tik tuomet suprato, kas buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs atėjūnas ir mažametė. Kaimynė ją priglaudė. Kai vyras sugrįžo, įsidrąsinusi mergaitė pareiškė nebesanti jo žmona. Paliktas sutuoktinis žadėjo pasirodyti vėl, bet moteris kreipėsi į policiją. Neema atsidūrė ligoninėje ir viską papasakojo pareigūnams. Neradę Kizito, šie sulaikė mamą ir jo bičiulį, kuris buvo kartu atėjęs pasiimti jaunamartės. Mergaitei teko keliauti į policiją atpažinti. Kalbos ir ašaros liejosi tris valandas – moteris atsiprašinėjo dukros.
Gimtasis kaimas Monduli regione yra už geros valandos kelio, bet dabar Neema nei ten važiuoja, nei bando kitaip susisiekti su mama. Paskutinį kartą ją matė 2009-aisiais policijoje. Girdėjo, kad sesuo ištekėjo, būdama 15-os susilaukė kūdikio.
Kaimynė nuvežė Neemą į socialinės pagalbos centrą, kuriame galėdavo prisiglausti mergaitės iš sunkių šeimų. Prieglaudoje ji pragyveno keletą mėnesių, kol mzungu (baltoji) – šeimininkė danė užsimanė atostogų. Mergaite pasirūpino viena iš darbuotojų, Arušoje, netoli Kilimandžaro kalno esančiame mieste, 2006-aisiais įkūrusi panašią įstaigą. Dabar „Faraja“ centre gyvena ir amato mokosi pusšimtis paauglių – prekybos žmonėmis, artimųjų smurto ir prievartos aukų, našlaičių, iš mokyklos išmestų, gatvėje rastų mergaičių ir jaunų mamų.
Neema yra viena iš jų. 15-metė paauglė trumpai kirptais plaukais, nosį pabalnojusi akiniais, mokosi mokykloje ir svajoja tapti mokytoja ar teisininke, o labiausiai – gydytoja, kad padėtų mergaitėms, kaip jai kažkada padėjo. Pernai pirmą kartą nuo anų laikų pamatė gatve einantį Kizito. Policija turbūt viską pamiršo, ironiškai šyptelėjo. Mokyklos draugėms Neema nepasakoja, ką iškentėjusi.
Nesužalota, vadinasi, paleistuvė
Apie 15 proc. Tanzanijos moterų yra patyrusios apipjaustymą. Vokietijos fondo „Deutsche Stiftung Weltbevoelkerung“ (DSW), kuris čia vykdo lytinio švietimo projektus, darbuotojos Mankos Kway teigimu, apipjaustymų mažėja, ypač dėl švietimo ir įteisinto draudimo juos atlikti. Iš 15-19 metų merginų tai iškentėjo tik 7 proc. Bet masajai užsispyrę laikytis šio papročio. DSW padalinio Tanzanijoje vadovas Peteris Owaga spėjo, kad skaičiai neatspindi tikrosios realybės: „Nelengva nustatyti, kas ir kur atlieka apipjaustymus, nes procedūra vyksta slapta. Jei mergaitės miršta, ne „dėl apipjaustymo“. Policijai papasakoja kaimynai, dvasininkai, bendruomenių vyresnieji. Bet kaip tokią informaciją ištraukti iš bendruomenės vyresniojo, kurio žmona ir dukros apipjaustytos?“
 |
| Eglės Digrytės/Mama su kūdikiu |
DSW darbuotojos Christinos Sudi žodžiais, jaunimui tenka kalti į galvą, kokios pasekmės laukia sužalotųjų. Kadangi apipjaustymas atliekamas skustuvu, peiliu, žirklėmis ar stiklo dužena, neturint medicininio išsilavinimo, be nuskausminamųjų ir nesteriliomis sąlygomis, skausmas, šokas, infekcijos ir mirties grėsmė neišvengiami. Kol gyja žaizda, skauda šlapinantis, gali prasidėti šlapimtakių uždegimas, kraujo užkrėtimas, kraujavimas, būti pažeisti nervai. Ilgalaikės pasekmės – dar liūdnesnės: cistos, nevaisingumas, sunkesnis gimdymas, didesnė lytiškai plintančių ligų grėsmė, infekcijos dėl nepašalinamo menstruacijų kraujo, kitos ginekologinės ir psichologinės bėdos. Daugelis moterų netenka galimybės patirti lytinį pasitenkinimą ar mylėtis be skausmo.
Kovoti su antikinius laikus siekiančia tradicija nelengva, mat tai yra verslas. Apipjaustymą atliekančios moterys neblogai uždirba, todėl jos viliojamos kitais pajamų šaltiniais, pavyzdžiui, tradicinių dirbinių prekyba.
Genitalijų apipjaustymas Afrikoje atliekamas vadovaujantis socialiniu spaudimu, higienos sumetimais, moters idealu ir įsitikinimu, kad tariamai vyriška kūno dalis paverčia moterį paleistuve. Ritualas esą paruošia moterystei ir saugo nekaltybę sutuoktiniui. Mergaitė gali netekti tik klitorio, jo dalies arba klitorio ir lytinių lūpų, bet kas septintai mergaitei Afrikoje po visko užsiuvama vagina, paliekant siaurą skylutę šlapimui ir kraujui. Nors apipjaustymas siejamas su tikėjimu, ypač islamu, nė viena religija to nereikalauja. Daugelis dvasininkų smerkia šią praktiką.
Tikrina, ar vis dar „užsiūtos“
Šalyse, kur paplitęs apipjaustymas, mergaitės retai turi galimybių siekti išsilavinimo. Jos vertinamos kaip darbo jėga ir vaikų gimdytojos. Nekaltybė, o kai kur – ir lytinių organų užsiuvimas yra būtina tuokiantis. Somalyje jaunikio šeima gali apžiūrėti nuotaką, todėl apipjaustytųjų motinos nuolat tikrina, ar jų dukros vis dar „užsiūtos“.
„Liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios. Blogį būtina pašalinti – išpjauti klitorį, mažąsias lytines lūpas ir daugumą didžiųjų lūpų. Žaizda užsiūnama, paliekant tik randą vietoj mūsų genitalijų“, – knygoje „Dykumų gėlė“ rašo Waris Dirie, pasaulinio garso manekenė ir Jungtinių Tautų ambasadorė, kovojanti su šiuo košmarišku ritualu, kurį pati patyrė sulaukusi penkerių.
 |
| Waris Dirie |
1965-aisiais Somalio dykumoje gimusi Waris žinojo, kad procedūra laikoma gera investicija, be kurios dukroms nesiseks vedybų rinkoje. Tos, kurių genitalijos sveikos, yra nešvarios apsileidėlės.
Vieną rytą Waris buvo atiduota čigonei. Ši išsitraukė surūdijusį skutimosi peiliuką, paspjaudė ir suknelės padurkais nuvalė pridžiūvusį kraują. „Pajutau, kaip pjauna mano mėsą – mano lyties organus. Girdėjau bukos geležtės garsą pjaustant mano odą pirmyn ir atgal. <…> Panašu, kai kas nors pjaustinėja tavo šlaunų mėsą arba pjauna ranką, išskyrus tai, kad čia yra pati jautriausia kūno vieta. <…> Nepajudėjau nė colio. Norėjau, kad mama didžiuotųsi manimi. <..> Pasibaigė greitai, nes nualpau. Atsipeikėjusi pamaniau, kad viskas baigta, bet blogiausia tik prasidėjo. Mano akių raištis buvo nukritęs, ir pamačiau žudikę šalia savęs pasidėjusią krūvą spyglių nuo akacijos medžio. Spygliais pradūrė mano odoje skyles, tada pro jas įkišo stiprų baltą siūlą ir mane susiuvo. Mano kojos buvo visiškai nutirpusios, bet skausmas tarp jų buvo toks stiprus, kad norėjau numirti.“
Surištomis kojomis Waris buvo palikta ant žemės, vėliau mama su seserimi ją pernešė į trobelę. Netrukus suprato, kodėl mama iš vakaro liepė negerti – šlapinantis į sesers iškastą duobutę kiekvienas lašas degino lyg rūgštis. Padykusios penkiametės kojos buvo surištos daugiau nei mėnesį. Po to išvydo visiškai suaugusį odos lopą su randu, kuris atrodė kaip užtrauktukas: „Genitalijos buvo užmūrytos tarsi plytų siena, kad jos vyras nepajėgtų įsiskverbti iki vestuvių nakties, Tada jis arba perpjaus su peiliu, arba įsibraus jėga.“
 |
| Waris Dirie |
Būdama trylikos, Waris pabėgo iš namų išsigandusi, kad tėvas ją ištekins už senio, pažadėjusio penkis kupranugarius. Dieną naktį bėgusi per karščiu tvoskiančią dykumą, kelis kartus vos neišprievartauta ir nesuėsta liūto, ji rado sostinėje gyvenančią vyresnę seserį, o vėliau sugebėjo ištrūkti į Vakarus, kur ne tik išgarsėjo, bet ir garsiai prabilo apie milijonų kitų moterų kančias.
Sužalotųjų – milijonai
Pasaulyje gyvena 100-140 mln. šitaip sužalotų žmonių (vien Afrikoje – 92 mln.), kasmet tai patiria dar 2-3 mln. mergaičių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, moterų apipjaustymas praktikuojamas daugiau nei 30 šalių – centrinėje Afrikos dalyje, Egipte, Irake, Irane, Turkijoje, Sirijoje, Arabijos pusiasalyje, Indijoje, Malaizijoje, Indonezijoje (čia dažnai atliekamas tik simbolinis aktas, įduriant klitorį, kad pasirodytų kraujo lašas). Itin prasta padėtis – Gvinėjoje (apipjaustoma bemaž 99 proc.), Džibutyje, Malyje, Somalyje, Eritrėjoje, Siera Leonėje, Gambijoje (apipjaustomos 9 iš 10 mergaičių), nors ne viena iš šių šalių yra uždraudusios žaloti vaikus ir moteris, kitur leidžiama procedūrą atlikti tik reikiamą išsilavinimą turintiems žmonėms.
Apipjaustymas atliekamas įvairiame amžiuje – nuo kūdikystės (pavyzdžiui, Jemene trys ketvirtadaliai mergaičių būna sulaukusios vos dviejų savaičių) iki pirmojo nėštumo, bet dažniausiai jį patiria 4-12 metų mergaitės.
Kelionė į Tanzaniją – dalis Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos projekto „Kam rūpi Sophie“, skirto šviesti visuomenę apie siekį sumažinti gimdyvių mirtingumą 75 proc. ir užtikrinti, kad reprodukcinės sveikatos paslaugos būtų prieinamos visiems.
