„Šis klausimas iškyla kiekvieną kartą, kai nukenčia kitas tankas. Tankas yra toks ryškus galios simbolis, kad kai jis sunaikinamas, žmonės greitai padaro išvadą, jog viskas, tankams galas“, – sako Bovingtone (Anglija) esančio Tankų muziejaus kuratorius ir instruktorius Davidas Willey.
Muziejuje sukaupta didžiausia pasaulyje tankų kolekcija, daugelis jų važinėja ir yra rodomi visuomenei per specialias parodas.
Stebime, kaip pagrindinis sovietinis tankas T-72 įšildo variklį ir su trenksmu pajuda degalinės link, kad vėliau dalyvautų šou repeticijoje. Iš esmės tie patys tankai vasario mėnesį kirto Ukrainos sieną, kur juos šimtais naikino nedidelės mobilios Ukrainos kariuomenės grupės, ginkluotos dronais, „Javelin“ ir naujos kartos lengvaisiais prieštankiniais ginklais (NLAW).
„Svarbu nepadaryti klaidingų išvadų iš to, ką matėme per pastaruosius kelis mėnesius, – pažymi į atsargą išėjęs JAV generolas Benas Hodgesas, kuris dar neseniai vadovavo JAV sausumos pajėgoms Europoje. – Minėti rusų tankai buvo nuolat netinkamai naudojami, veikė be pėstininkų paramos, o jų įgulos neturėjo patyrusių vyresniųjų karininkų ar seržantų, kaip įprasta britų ir amerikiečių kariuomenėse. Todėl jie tapo lengvu grobiu besiginantiems Ukrainos kariams“.
Hodžeso nuomonei pritaria ir į atsargą išėjęs Didžiosios Britanijos kariuomenės brigados generolas Benas Barry, kuris šiuo metu dirba Tarptautiniame strateginių studijų institute vyresniuoju mokslo darbuotoju, besispecializuojančiu antžeminio karo srityje.
„Rusijos puolimo prieš Kyjivą nesėkmė rodo, kas nutinka, kai tankus neadekvačiai dislokuoja kariuomenė, nesugebanti kariauti visų pajėgų karo (kovoti vienu metu naudojant tankų, pėstininkų, artilerijos ir aviacijos junginius) ir turinti prastą logistiką, – sako B.Barry. – Gerai apmokyta NATO kovinė grupė išvestų pėstininkus į priekį, kad išvengtų tankų patekimo į pasalą“.
Šiuolaikinės karybos simboliu tapęs tankas turi ir kritikų, ir šalininkų. Per 2020 m. karą Kalnų Karabache armėnų tankus sudaužė Turkijoje pagaminti azerbaidžaniečių dronai. Libijoje tie patys „Bayraktar TB2“ bepiločiai orlaiviai padarė didelę žalą generolo Haftaro pajėgoms, o Sirijoje Turkijos bepiločiai orlaiviai sėkmingai medžiojo Basharo Assado vyriausybės pajėgų tankus.
-
Ukrainiečiai dabar turi daugiau tankų nei karo pradžioje – jie juos atėmė iš rusų
-
5 didžiausios Rusijos karinės pramonės nesėkmės
-
Lenkija ir Vokietija nesutaria dėl tankų perdavimo
-
„Die Zeit“: NATO šalys yra susitarusios netiekti Ukrainai tam tikros ginkluotės
-
Ukraina paskelbė, kiek jai reikia sunkiosios ginkluotės: ar realu tiek gauti?
Ankstyvaisiais karo Ukrainoje etapais modernios prieštankinės valdomos raketos, kurias Ukrainos kariuomenei tiekė Didžioji Britanija, Jungtinės Valstijos ir kitos šalys, atliko lemiamą vaidmenį atitraukiant Rusijos šarvuotos technikos kolonas nuo Kyjivo. Tačiau antrajame karo etape Donbase lemiamą vaidmenį atlieka jau sutelkta Rusijos artilerija, kurios naikinamoji ugnies galia padeda Rusijos pajėgoms žengti į priekį.
Preliminariais duomenimis, šiame kare Rusijos kariuomenė prarado – buvo sunaikinta arba palikta – daugiau kaip 700 tankų. Ant šių tankų dažnai matomi dinaminės apsaugos (DA) elementai, kurie atrodo kaip didelės plokštės ar plytos. Pataikius raketai, sprogmenys,atsidūrę tarp DA plieninių plokščių, detonuoja, didžioji dalis kovinio užtaiso galios išsisklaido ir apsaugo tanko korpusą nuo pramušimo.
Tačiau Vakarų šalyse gaminami dronai ir prieštankinės raketos turi būdą, kaip apeiti šią kliūtį: jos pataiko į tanko bokštelio viršų, kur šarvuota apsauga yra menka.
„Šis karas buvo bepiločių orlaivių šventė, – sako generolas B.Barry. – Supratome, kad norint atsikratyti priešo bepiločių orlaivių, reikia savų. Taip pat būtinos klasikinės oro gynybos priemonės, kad būtų galima gintis nuo žemai skrendančių taikinių, įskaitant lazerius ir elektroninius trukdžius“.
Atidėti tankų išėmimą iš apyvartos gali ir aktyvioji gynybos sistema (AGS).
„Yra dvi AGS rūšys: švelnaus pataikymo ir kieto sunaikinimo“, – aiškina D.Willey iš Tankų muziejaus ir daro pauzę, kol Lenkijos kariuomenės dovanotą T-72 apgaubia melsvi išmetamųjų dujų dūmai ir didžiulė 125 mm patranka grėsmingai pasuka mūsų link.
„Švelnus pataikymas – tai elektromagnetinis impulsas, sutrikdantis artėjančią raketą. Kietas sunaikinimas – tai šaudymas į raketą kažkuo panašiu į kulkas“, – sako jis.
Išsamius tyrimus šia tema atliko Izraelio kariuomenė, ypač po 2006 m., kai „Hezbollah“ kovotojai, įgudę naudoti savadarbius sprogstamuosius užtaisus ir prieštankines raketas, sunaikino ar apgadino daug izraeliečių tankų Pietų Libane.
Izraeliečiai sukūrė AGS „Trophy“sistemą. Jo radaras aptinka grėsmę – droną ar raketą – ir tada ant tanko bokštelio esantis besisukantis paleidimo įrenginys paleidžia „šaudmenų“ seriją, kuri pataiko į taikinį dar jam nepasiekus tanko.
„Trophy“ ar jo modifikacijos greičiausiai taps standartine daugelio naujausių Vakarų tankų ginkluote.
„Tobulėjančios kovos su dronais technologijos sumažins dronų, kurie šiandien sklando virš mūšio lauko ir ieško lengvo grobio, veiksmingumą“, – prognozuoja generolas B.Hodgesas.
Taigi, ar tankas turi ateitį, ar, kaip kai kurie mano, jis pasmerktas būti pasiųstas į utilizaciją?
„Visada reikės apsaugotos ir mobilios ugnies galios“, – sako generolas B.Hodgesas. Jis prognozuoja, kad netolimoje ateityje greta įprastinių tankų mūšio lauke važinės ir bepiločiai, nuotoliniu būdu valdomi tankai, iš esmės šarvuoti dronai, kurie, nerizikuodami įgulų gyvybėmis, palaikys juos ugnies galia.
„Pats buvau pėstininkas ir nenorėčiau niekur dalyvauti mūšyje be apsaugotos mobiliosios ugnies jėgos“, – sako B.Hodgesas.
Buvęs britų kariškis, tanko vadas, o dabar gynybos bendrovės „Sibylline“ generalinis direktorius Justinas Crumpas su tuo sutinka.
„Tankai pasižymi ugnies galia, mobilumu ir tvirtumu, kurių trūksta pėstininkams. Tai patogi platforma, kuri gali veikti dieną ir naktį, vykdyti misijas ir šokiruoti priešą, – sako J. Crumpas. – Jei tankai nebūtų tokie svarbūs, Ukraina nebūtų atkūrusi savo tankų pajėgų. Jie prašo dvigubai daugiau tankų, nei jų yra visoje Didžiojoje Britanijoje“.
D.Willey dirba ne tik muziejuje, bet ir instruktoriumi Didžiosios Britanijos kariuomenėje ir neseniai pradėjo mokyti atvykstančius Ukrainos karius.
„Tai susiję ne su tankų kokybe, o su įgulų kokybe, – sako jis. – Brangiausia pasaulyje ginkluotė neužtikrina jūsų pergalės. Svarbu tikėti savo tikslu, o ukrainiečiai tiki savo tikslu“.
