Anot analitiko, Rusija į „naktinę vyriausybę galėjo pažvelgti nagrinėjant buvusio Rusijos ekonominės plėtros ministro Aleksejaus Uliukajevo bylą – kaltinimus jam, regis, įtaisė bene pats artimiausias V.Putino sąjungininkas, „Rosneft“ vadovas I.Sečinas.
Dieninis režimas paprastai apsimeta, kad naktiniai valdytojai arba neegzistuoja, arba tiesiog tarnauja teisėtos valdžios interesams.
Tačiau šis procesas per pastaruosius 18 V.Putino prezidentavimo metų tapo toks įprastas, kad naktiniai paukščiai dabar galbūt jau galvoja, jog būtent jie iš tiesų kontroliuoja Rusiją.
Mašina ilgai burzgė sklandžiai
Dabar, kai V.Putinas jau ruošiasi nuo kovo pradėti ketvirtąją savo kadenciją, svarbiausias šaliai klausimas yra tai, ar tie naktiniai valdytojai paklus lyderio, kurio karjera neišvengiamai artėja prie pabaigos, įsakymams, ar veiks kaip laisvai samdomi darbuotojai ir žmogų, sukūrusį jiems naudingą autoritarinę sistemą, ignoruos. Atsakymas bus aiškus jau greitai.
Kremlius ilgai veikė kaip gerai sutepta politinė mašina. Kiekvienos kadencijos pradžioje V.Putinas sustiprindavo valstybės institucijas, pertvarkydavo vyriausybę ir perskirstydavo galią biurokratiniame aparate.
Visais – iki šiol trimis – atvejais biurokratų galia vis išaugdavo ir imdavo kelti konkurencinę grėsmę režimui Kremliuje. Režimas tuomet pataisydavo kursą ir neutralizuodavo valstybines struktūras, drįsusias mesti iššūkį valdžiai.
Taip – smurtu ar bauginimais – panaudodamas savo galią, Kremlius niekada taip ir neleisdavo valstybės institucijoms išsivystyti bei subręsti.
2002 metais šis procesas privedė prie Rusijos regionų elito valymų, o 2005-aisiais nacionalizuoti keli šalies ekonomikos sektoriai. Vos tik mechanizmai buvo sutraukyti, režimas juos ėmėsi išradinėti iš naujo.
Tokia dinamika – cikliška, o pastaruosius 18 metų ją prižiūrėjo prezidentas. Rotuodamas galią tarp valstybės institucijų ir personalizuoto režimo, V.Putinas sugebėjo ir atrodyti patikimas, ir užtikrinti, kad galia iš tikrųjų liktų sukoncentruota jo rankose.
Tačiau, pastebi K.Gaazė, prezidentui V.Putinui artėjant prie ketvirtosios kadencijos, tokiam jo vaidmeniui Rusijoje tyliai, bet vis garsiau metami iššūkiai.
Įspūdis, kad Rusija – amžinoje krizėje
Antai V.Putinas arba nenorėjo, arba negalėjo įsikišti į kelias daug atgarsio sulaukusias bylas. Vienoje buvo nuteistas jau minėtas eksministras A.Uliukajevas, kitoje atimta licencija iš privataus Europos universiteto Sankt Peterburge, trečioje užsipultas didelis finansinis konglomeratas „Sistema“.
Jei V.Putinas iš tikrųjų traukiasi į paraštes, yra ženklų, kad jo vidinis ratas nepriklausomai nuo prezidento plečia savo galias.
Režimo gebėjimas pasikinkyti valstybę savo tikslams yra rizikingas – tokie veiksmai dažnai nėra teisėti. Tokie veiksmai nelegaliai vykdomi specialiomis operacijomis, slaptais įsakais, areštais ir smurtu.
O kai tik režimas pasitelkia „nacionalinio saugumo“ argumentą, pastarasis iškart nustelbia bet kokias kitas politines ir ekonomines abejones. Režimas valdo sudaręs įspūdį, kad Rusija yra amžinoje krizėje. Rezultatas – diktatūra.
Režimo „naktiniai sargybiniai“ vis įspėja, kad kibernetinis karas, kišimasis į rinkimus ir sankcijos yra nuolatinės grėsmės Rusijai. Bet tie patys „naktinėtojai“ neleidžia parlamentui, teismams ir kitoms valstybės institucijoms atremti šių tariamų grėsmių.
Rusijos valstybei draudžiama pasiremti konstituciniu mandatu ir ginti nacionalinius šalies interesus, tačiau ji yra verčiama saugoti režimo interesus.
„Kadangi padėtis tokia, turime suvokti, ar šviežiausius tyrimus ir provokacijas prieš vyriausybės pareigūnus inicijavo pats prezidentas Putinas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva prikabinti atsakomybę būtent jam.
Juk dabar Rusijoje konstruojamas naratyvas, esą bet kokie veiksmai pateisinami tuo, kad Rusija kariauja su Vakarais. Todėl ir vyriausybės pareigūnai, ir oligarchai turėtų parsivežti pinigus iš ofšorų, susimokėti mokesčius bei taip duoti naudos Rusijai.
Teigiama, kad dalis pareigūnų ir oligarchų turėtų praleisti kažkiek laiko už grotų. Kadangi procese dalyvauja Putinas, jis vėl galės prisiimti nuopelnus už tvarkos elito gretose atstatymą“, – rašo K.Gaazė.
Ar aplinka dar klauso prezidento?
Vis dėlto apžvalgininkas siūlo pažvelgti ir į kitą scenarijų – įsivaizduoti, kad V.Putinas ir režimas pradeda nesutarti, kad režimas ima veikti neatsižvelgdamas į prezidento nuomonę.
Esą jei „nakties agentai“ veikia savo nuožiūra, iš tikrųjų nėra svarbu, ar V.Putinas norėjo pasiųsti A.Uliukajevą į kalėjimą, ar ne – svarbiau tai, kad prezidentui nepavyko pasiekti savo tokiu aktualiu klausimu.
„Jei šis scenarijus teisingas, tai reiškia, kad režimas jau nebeklauso prezidento, kad į jį žvelgiama kaip į simbolinį atstovą sistemos, kuri realios galios nebeturi ir nebegali valdyti be jų („nakties agentų“, – red.)“, – mano K.Gaazė.
O jei tikrovė šiandien būtent tokia, V.Putinui, anot analitiko, tai ir taps didžiausiu iššūkiu ketvirtosios jo kadencijos metu. Esą arba jis pasiųs „naktinį režimą“ į pensiją, arba į pensiją išeis pats – net jei šia pensija reiks vadinti ketvirtąją V.Putino kadenciją.
„Biurokratams dilema dar didesnė. Ar jie pasiruošę paklusti aplink Putiną užsimezgusiems tinklams ir taip įbristi į nelegalumą, ar jie ryšis ginti savo autonomiją ir gebėjimą daryti įtaką prezidentui?“ – klausia K.Gaazė.
