Parlamento rinkimus kovo 3 dieną laimėjo liberali Reformų partija, bet apžvalgininkus labiausiai pribloškė EKRE sėkmė – dešiniųjų populistų partiją parėmė beveik penktadalis balsavusių rinkėjų.
Aišku, progresyvieji estai save ramino: juk ir Reformų partija, ir Centro partija, ir socialdemokratai prieš rinkimus žadėjo niekada nebendradarbiauti su radikaliąja EKRE.
Dėl to šokas dabar dar didesnis. Reformų ir Centro partijų deryboms dėl didžiosios koalicijos įklimpus, derėtis dėl valdžios buvo pakviesta būtent EKRE, kurios gretose yra ir atvirų rasistų bei ksenofobų.
Jei pokalbiai bus vaisingi, valdančiąją koaliciją Estijoje sudarys Centro partija, EKRE ir centro dešiniųjų partija „Tėvynė“ („Isamaa“). Kaip bus galima vadinti tokią daugumą? Kaip keisis politika Estijoje?
„Be jokios abejonės, tai bus populistų valdžia. Be to, tokia koalicija būtų labai keista“, – interviu 15min sakė S.Braghiroli, vis dėlto neatmetantis galimybės, kad šios derybos gali būti tik taktinis Centro partijos ir premjero Jurio Rato manevras.
Centro partija rizikuoja
– Ar jus nustebino žinia, kad dėl koalicijos derasi Centro partija, „Tėvynė“ ir būtent EKRE?
– Paskutinėmis dienomis iki rinkimų ir kelios dienos po balsavimo toks scenarijus pradėjo atrodyti gana realus.
Juk prieš rinkimus Centro partija tvirtino, kad su EKRE nedirbs. Bet kovo pradžioje imta kalbėti aptakiau, o po balsavimo toks variantas atsidūrė ant stalo.
Žinoma, daugiau kalbėta apie liberalų ir Centro partijos koaliciją, bet dabartinis variantas tikrai realus, nes J.Ratas nori toliau dirbti premjeru.
Jei Centro partija būtų laimėjus daugiau mandatų nei Reformų, didžiosios koalicijos galimybė būtų kur kas didesnė – juk Ratas tikriausiai liktų vadovauti vyriausybei. Aišku, yra ir daugiau priežasčių, bet ši gana svarbi.
– Gerai, bet partijų programos visiškai skirtingos, ar ne? Tokia koalicija būtų savotiškas oksimoronas.
– Taip, visiškai. Estija ir tarptautinė bendruomenė buvo šokiruota, kai Centro partija, nepavykus pokalbiams su liberalais, ėmė derėtis su „Tėvyne“ ir EKRE.
Reformų partija, socdemai labai kritiški. Sakyčiau, kad labiausiai dėl šios situacijos gali nukentėti pati Centro partija, kurią remia labai nemaža rusakalbių rinkėjų grupė.
Tiesa, nors EKRE yra labai nacionalistiška ir antirusiška, partija tuo pat metu labai socialiai konservatyvi ir daugiausia kalba apie socialinę politiką.
Tad turbūt bent keli Centro partijos nariai nusprendė, kad bent daliai rusakalbių rinkėjų koaliciją su EKRE bus galima parduoti – esą taip, apie rusakalbius jie prikalbėjo daug negražių dalykų, bet jų ekonominė programa naudinga.
Rusakalbiai rinkėjai labiau socialiai konservatyvūs nei etniniai estai. Tačiau EKRE nėra tipiška partija.
Kita vertus, jau matyti, kad būtent rusakalbiai ir rusakalbių sparnas Centro partijoje labiausiai kritikuoja derybas su EKRE. Teigiama, kad partija gali prarasti nemažai narių, o drauge ir deputatų parlamente.
– O kokios reakcijos iš užsienio?
– Estija 20 metų kūrė atviros, inovatyvios, šiaurietiškos valstybės reputaciją. Tačiau per pastarąsias tris dienas toks rojaus įvaizdis tarptautinėje žiniasklaidoje sugriuvo.
Taktinis manevras?
– Derybos, žinoma, dar tęsiasi. Ar tikite jų sėkme? Minite panašų požiūrį apie socialinę politiką, bet galbūt Centro partija taip tik žaidžia norėdama išgauti daugiau iš Reformų partijos? O gal žaidžia „Tėvynė“ ar socialdemokratai?
– Nė vienas neturime krištolinio rutulio. Bet spėčiau, kad koalicijos, apie kokią dabar kalbama, subūrimo šansai yra 50 proc.
Taip, tai gali būti taktika, kaip jūs ir sakote – kad kaina buriant jau normalią koaliciją kitai partijai būtų kuo didesnė. Pavyzdžiui, buriant didžiąją koaliciją su Reformų partija Juris Ratas galėtų reikalauti daugiau.
Stefano Braghiroli: „Gali būti, kad Juris Ratas bando tapti nepamainomu bet kokių derybų dalyviu.“
Yra ir kitas variantas – ligšiolinė Centro partijos, „Tėvynės“ ir socialdemokratų koalicija. Bet problema tokia, kad konservatoriai su socialdemokratais nelabai nori kalbėtis.
Gali būti, kad Ratas bando tapti nepamainomu bet kokių derybų dalyviu. Manau, kad toks scenarijus visai realus.
Be to, nors Centro partijos ir EKRE nuostatos ekonomikos administravimo atžvilgiu panašios, „Tėvynė“ daug liberalesnė, neoliberalesnė. Galiausiai, kaip jau sakiau, Centro partija rizikuoja prarasti daug narių ir balsų.
Todėl Centro partija galiausiai gali atsitraukti. Tiesą sakant, Ratas jau patikino, kad derybos su EKRE ir „Tėvyne“ bus labai sudėtingos.
Kita vertus, EKRE siekia valdžios – partija nenori praleisti dar ketverius metus opozicijoje. Tad galbūt EKRE leisis į kompromisus – tiesa, ne dėl visko.
Nuolatiniai gąsdinimai migrantų ordomis partijai nelabai padėjo, tad prarasti dar ketverius metus reikštų prarasti ir daugiau populiarumo.
Daugiausia prarasti, vėlgi, gali Centro partija. Koalicija ir taip nebūtų didelė, o po kelių mėnesių laukia ir Europos Parlamento rinkimai, per kuriuos rinkėjai galėtų nubausti Jurio Rato partiją.
Socialinės nelygybės žaizda
– Kaip keistųsi Estijos vidaus ir užsienio politika, jei Centro partija, EKRE ir „Tėvynė“ sudarytų koaliciją? Ar ją būtų galima vadinti populistine? Galiausiai kuri nors partija vis tiek dominuotų – ar nebus taip, kad EKRE kitas dvi partijas tarsi laikys paėmusi įkaitėmis?
– Nominaliai didžiausia būtų Centro partijos frakcija, bet pagrindine akcininke turbūt reikėtų laikyti EKRE.
Juk EKRE beveik neturi ką prarasti. Nesėkmingų derybų atveju ši partija galės sakyti: „Štai, jos (kitos partijos, – red. past.) nėra tokios tyros kaip mes, jos išduoda tautą.“ Rinkėjams patiktų, kad EKRE neina į kompromisus, laikosi savo tikslų.
Dėl pokyčių politikoje – jau sakiau, kad ekonominė politika turbūt labai nesikeistų – būtų bent oficialiai skiriama daug dėmesio socialinei politikai. Bet laukčiau ir sprendimų iš serijos „Pirmiausia – Estija“ – tai jau būtų EKRE įnašas.
Vis dėlto riebiausias klaustukas dėl šio klausimo: kaip suderinti EKRE ultranacionalizmą ir Centro partijos dėmesį rusakalbiams rinkėjams?
Daug kas sako, kad EKRE galėtų rūpintis estais, o Centro partija – rusais. Kad partijos galėtų taip pasiskirstyti pareigas. Akivaizdu, kad tokia situacija būtų absurdiška. Barjerų yra daug.
Stefano Braghiroli: „Visada kalbėta, kad Estija yra modelis, sėkmės pavyzdys, ekonominis stebuklas. Tačiau yra nemaža visuomenės dalis, kuriai sekasi prasčiau.“
Galiausiai tokia koalicija sukeltų didelį nerimą tarp Estijos tarptautinių partnerių, ypač Europoje. Briuseliui kažin ar reikia tokios koalicijos, kurios narės, pradėdamos derėtis, turėjo patvirtinti įsipareigojimus narystei ES ir NATO.
Taip buvo vakar (antradienį, – red. past.) ir vien tai, kad tokio pasižadėjimo prireikė, daug ką pasako.
– Kaip manote, ar derybas būtent tarp šių partijų galėjo paskatinti diskusijos apie migraciją, ypač – apie JT migracijos paktą? Ir EKRE, ir „Tėvynė“ aktyviai agitavo nepasirašyti šio dokumento. Galbūt partijų pozicijos taip ir suartėjo?
– Tikrai taip. Migracijos krizė 2015-aisiais tikrai padėjo EKRE išpopuliarėti. Vėliau, kai žmonės pamatė, kad jokia invazija nevyksta, karštligė atslūgo, bet JT migracijos paktas įplieskė naujas diskusijas.
Vis dėlto sakyčiau, kad iracionalių baimių Estijoje dabar mažiau nei 2015 metais. EKRE populiarumą labiau nulėmė socialinė nelygybė.
Visada kalbėta, kad Estija yra modelis, sėkmės pavyzdys, ekonominis stebuklas. Tačiau yra nemaža visuomenės dalis, kuriai sekasi prasčiau.
Ligšiolinė vyriausybė bent jau bandė atsigręžti į tokius žmones – mokesčiai šiek tiek progresyvesni, parama dosnesnė. Nemažai estų vis dar mano, kad valstybė jais rūpintųsi. O socialdemokratai čia tikrai nėra tokie, kaip Skandinavijoje.
EKRE prieš rinkimus žadėjo sumažinti mokesčius, bet padidinti išmokas ir panašiai. Tai padėjo pritraukti paramą iš kaimo, pensininkų, uždirbančiųjų minimalią algą.
Retorika – be filtro
– Ar EKRE yra kraštutinių dešiniųjų partija? Vadinamoji alternatyvi dešinė? Kaip yra iš tikrųjų?
– Sakyčiau, kad EKRE yra radikali populistinė dešinė. Juk partijos nariai kalba ne tik apie tradiciją, apie Estijos gamtos, istorijos saugojimą – kalbama ir apie etninį išskirtinumą.
Be to, nors pagrindiniai partijos žmonės stengiasi neišsišokti, smulkesnės žuvys neslepia simpatijų nacistinei Vokietijai ir kitoms tikrai nedemokratiškos patirtimis. Aplink EKRE sukasi „Odino kariai“ (su neonacių grupėmis susiję aktyvistai, – red. past.)
Pavyzdžiui, Latvijoje veikiantis Nacionalinis aljansas korektiškesnis, o Estijoje EKRE lyderiai kalba daug tiesiau nei kaimynai, ar, tarkime, Marine Le Pen, Matteo Salvini. Estų radikalai čia savęs nefiltruoja.
Ir dėl to koalicinės derybos greičiausiai yra komplikuotos. Centro partija Europos Parlamente priklauso liberalų ALDE (Liberalų ir demokratų aljansui už Europą, – red. past.) – partneriams juk neįrodysi, kad EKRE yra normali konservatyvi partija.
– Tartu universitete skiriate dėmesio politikai ir kitose Baltijos šalyse. Ar Lietuvos irgi laukia kraštutinių dešiniųjų skrydis?
– Manau, kad yra du keliai – latviškas ir estiškas. Latvijoje nauja jėga – radikali partija „Viskas Latvijai!“ – pamatė, kad kitiems nacionalistams nesiseka, juos priglaudė ir tapo pastebima jėga šalies politikoje – Nacionaliniu aljansu.
EKRE gi dar pritraukė ir jaunimą. Reikia turėti omenyje, kad panašių pažiūrų rinkėjų netrūksta – anksčiau ar vėliau atsiras politinė partija, kuri tokius rinkėjus pasiims.
