J.Horganas 15min teigė, kad, norėdami užkirsti kelią terorizmui, pirmiausia turime suvokti, kas paskatina žmones prisijungti prie teroristinių grupuočių ir vykdyti siaubingus nusikaltimus.
Anot psichologijos mokslų daktaro, po teroristinių išpuolių visuomenė, pati to nenorėdama, padeda teroristams įgyvendinti pagrindinį jų tikslą – skleisti baimę ir beviltiškumo jausmą.
J.Horganas sakė, kad nors gyventi nuolatinėje baimėje – neverta, šiame amžiuje nė viena valstybė, įskaitant Lietuvą, negali jaustis saugi.
– Kodėl žmonės ryžtasi vykdyti teroristinius išpuolius?
– Žmonės terorizmu užsiima dėl daugybės priežasčių. Kai kalbi su teroristais, ką aš ir dariau pastaruosius keletą metų, jie teigia tai darę dėl ideologijos. Jie manė, kad vyksta padėti nuo represijų kenčiantiems žmonėms, veikė skatinami moralinio įsiūčio. Daugelis jų tikina jautę pareigą padėti žmonėms, kuriems mažiau pasisekė. Tai – pirminės priežastys.
Dažnai negirdime antrinių priežasčių: asmeninių fantazijų, nuotykių ir jaudulio troškimo, siekio gauti tam tikrą statusą ar susikurti norimą tapatybę.
Žinome, kad įsitraukiantys į terorizmą žmonės paprastai yra linkę veikti, jų netenkina galimybė tiesiog sėdėti ir kalbėti, pavyzdžiui, apie sprendimus Sirijai. Tie žmonės mano, kad būtina imtis veiksmų. O smurtas teroristams – vienintelis reikalingas ir teisėtas atsakas.
Vis dėlto visus džihadistus vienija tikėjimas, kad už teroristinę veiklą jų laukia laukia geresnis gyvenimas. Jie tiki turintys tik jiems skirtą vaidmenį siekiant gyvenimą paversti geresniu.
– Kokį vaidmenį XXI amžiaus terorizme vaidina moterys?
– Vyrai dažniau išpuolius vykdo todėl, kad kai kurios teroristinės grupuotės tiesiog labiau priima vyrus ir suteikia jiems didesnę atsakomybę. Vis dėlto tokios organizacijos kaip „Islamo valstybė“ (IS) turi verbuotojas moteris, pritraukiančias ne tik kitas moteris, bet ir vyrus.
Kai kuriais atvejais labai efektyviai suveikia vyrų gėdinimas ir žeminimas. Jos sako: „Ei, klausyk, aš čia esu, o koks tavo pasiteisinimas?“
Kai kuriais atvejais labai efektyviai suveikia vyrų gėdinimas ir žeminimas. Jos sako: „Ei, klausyk, aš čia esu, o koks tavo pasiteisinimas?“
Terorizmas visada buvo vyriškas užsiėmimas, tačiau daugybė grupuočių išnaudojo ir moteris. Tiesa, tai, kad joms leidžiama tapti savižudėmis sprogdintojomis, neturi nieko bendro su feminizmo idealais. Joms šis vaidmuo skiriamas todėl, kad toks išpuolis – labai netikėtas, moterims lengviau pasiekti minkštuosius taikinius, jos sukelia mažiau įtarimų nei vyrai.
Didesnės organizacijos, pavyzdžiui, IS, visada ras tau vaidmenį – nesvarbu, esi vyras, moteris ar vaikas. Nesvarbu, ar gerai kauniesi, o gal esi gydytojas ar inžinierius – jie tikrai ras tau vietos.
– Kokių tikslų siekia teroristai?
– Terorizmas siekia daugybės tikslų, todėl jis yra tokia patraukli strategija grupėms, bandančioms iškovoti kažkokias teises, ar norinčioms kontroliuoti tam tikrus politinius procesus.
Pirmiausia tai – psichologinis karas, nukreiptas į civilius ar beginklius tam, kad būtų pasiekti svarbesni socialiniai, religiniai ar politiniai tikslai. Teroristų tikslas nėra pats žudymas, kaip, pavyzdžiai, serijinių žudikų. Būtent ideologinė žinutė skiria terorizmą nuo panašių nusikaltimų.
Žvelgiant iš teroristų požiūrio taško, vienas iš tikslų – išprovokuoti perdėtą reakciją. Labai daug IS išpuolių yra puikiai organizuoti ir sadistiški. Jais siekiama šokiruoti, pažeminti ir sulaukti reakcijos iš juos stebinčios auditorijos.
IS pastaruosius keletą metų siekė išprovokuoti savo pačių apokalipsę, skatino JAV ir kitus priešus juos pulti.
IS pastaruosius keletą metų siekė išprovokuoti savo pačios apokalipsę, skatino JAV ir kitus priešus ją pulti.
Perdėta reakcija teroristams reikalinga dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, jie sulaukia norimos kovos.
Visų antra, dėl perdėtos reakcijos nutinka labai blogi dalykai. Pavyzdžiui, per atsakomąsias bombardavimo kampanijas žūsta civiliai, o tai kenkia į terorizmą atsakančios šalies patikimumui. Taip pat padidėja rizika, kad teroristai sulauks dar didesnės paramos.
Būtent todėl ši strategija tokia mirtina, kartais atrodo, kad terorizmo neįmanoma nugalėti. Todėl geriausia, ką kartais galime padaryti, tai dar labiau nepabloginti situacijos. Tai – vienas pagrindinių principų, kaip į terorizmą turėtų atsakyti valstybės.
– Vis daugiau IS kovotojų iš Irako ir Sirijos grįžta į Europą. Ar įmanoma reintegruoti žmones, vykdžiusius tokius siaubingus nusikaltimus?
– Tikrai taip. Tiesa, tiksliai nežinome, kaip ir kodėl veikia šis procesas – kai kurie buvę kovotojai reintegruojasi geriau, kai kuriems iš naujo prisitaikyti visuomenėje labai sudėtinga.
Šiuo metu Europa itin nerimauja dėl sugrįžtančių kovotojų. Kyla klausimas, kaip atskirti „geruosius“ nuo „blogųjų“, kuriems užteks psichologinės pagalbos ir reabilitacijos, o kuriuos reikia stebėti ir įvertinti, kokią grėsmę jie kelia.
Bandydami suprasti radikalizacijos procesą, remiamės tik dėlionės fragmentais. Vis dėlto pirmasis žingsnis siekiant nustatyti, kokią grėsmę kelia sugrįžę kovotojai – suprasti jų motyvus: kodėl jie išvyko ir ką ten patyrė.
Kai kurie grįžta namo visiškai nusivylę. Tą nusivylimą gali sukelti daugybė priežasčių. Pavyzdžiui, fantazija, į kurią jie tikėjosi patekti, netapo realybe. Kiti nusivilia kalifato griuvimu, o tas nusivylimas gali virsti į Europos Sąjungą (ES) nukreiptu pykčiu.
Neseniai matėme, kaip Prancūzijoje visiškai žlugo deradikalizacijos programa – ji buvo įgyvendinama greitai, padrikai, nesirėmė patikimomis analizėmis. Niekas neturėjo suvokimo, ko būtent ta programa buvo bandoma pasiekti. Mes matėme daug šarlatanų, kurie bandė iškilti apsimesdami, kad žino šios problemos sprendimo būdus.
– Sirijos ir Irako teritorijas išvadavus nuo IS, paaiškėjo, kad džihadistai savo propaganda paveikė daugybę vaikų. Kaip jiems padėti?
– Tai – labai sudėtingas klausimas, į kurį niekas neturi atsakymo. Pirmiausia reikia suprasti, kokiems vaikams reikia pagalbos. Ar tiems, kurie patys pabėgo iš namų, kad prisijungtų prie IS, ar tiems, kurie buvo atimti iš tėvų ir per prievartą tapo grupuotės nariais.
Pavyzdžiui, ištyrus Šri Lankoje kariavusius vaikus, paaiškėjo, kad kuo labiau ideologiškai paveikti jie buvo, tuo geriau jie reintegravosi į normalų gyvenimą.
Norėdami, kad tie vaikai vėl gyventų produktyvų ir prasmingą gyvenimą, turėtumėme atsižvelgti, kaip reintegravosi vaikai, kurie buvo priversti kariauti Afrikos šalyse, Kolumbijoje, Šri Lankoje. Kai kurios tyrimų išvados prieštarauja sveikam protui!
Pavyzdžiui, ištyrus Šri Lankoje kariavusius vaikus, paaiškėjo, kad kuo labiau ideologiškai paveikti jie buvo, tuo geriau jie reintegravosi į normalų gyvenimą.
O vaikai, kurie nebuvo paveikti ideologiškai, kurie nesuprato, kodėl tai darė, vėliau patyrė didelių sunkumų.
– Kaip į teroristinius išpuolius turėtų reaguoti visuomenė ir žiniasklaida, kad dar labiau neskleistų panikos ir tokiu būdu neįgyvendintų vieno iš pagrindinių teroristų tikslų?
– Terorizmas yra skirtas priversti mus bijoti, jaustis nesaugiais ir neužtikrintais. Todėl sunku apie jį kalbėti ir tuo pat metu neįgyvendinti teroristų tikslų.
Kažkada Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher teigė, kad „žiniasklaidos viešumas – terorizmo deguonis“, kad visai nereikėtų rašyti apie terorizmą. Tai – nerealu. Mes turime stebėti terorizmą, apie jį informuoti visuomenę, turime būti apie jį informuojami.
Tačiau reikia būti atsargiems ir vengti grėsmės hiperbolizavimo. Perdėta reakcija tik stiprina naratyvą, kuriuo teroristai siekia priversti mus patikėti. Vis dėlto šiame greitame, 24 valandas per parą veikiančiame žiniasklaidos cikle sunku to išvengti.
JAV tikriausiai turime daugiau terorizmo ekspertų nei pačių teroristų.
Žiniasklaidos priemonės nuolat varžosi tarpusavyje taip pat, kaip ir dėl dėmesio varžosi teroristai. Siekiant apie terorizmą informuoti atsakingai, reikia pranešti faktus ir patikimas ekspertizes, nepasitikėti populiariais televizijos veidais ar save terorizmo ekspertais pasiskelbusiais asmenimis.
Pavyzdžiui, JAV tikriausiai turime daugiau terorizmo ekspertų nei pačių teroristų.
Kalbant apie visuomenės reakciją, ypač internetinėje erdvėje, po teroristinių išpuolių visi darome tai, ką turime daryti, kad paguostumėme save ir kitus. Socialiniai tinklai – neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, visi turime savo ritualų. Nesvarbu, ar tai žinių skaitymas, ar dalijimasis tomis žiniomis, ar kačių nuotraukų viešinimas. Tai – sveikas kibernetinis pasipriešinimas, tvirtybės ženklas.
Terorizmas yra teatras, skirtas priversti mus bijoti ir jaustis bejėgiais, galvoti, kad nieko neįmanoma padaryti. Todėl bandymas diskredituoti teroristus, kalbėti, kad jų grėsmė ne tokia didelė, kaip atrodo – sveikintinas dalykas.
Tačiau tai neturėtų atitraukti dėmesio nuo problemos rimtumo ir išpuolių aukų.
– Lietuva nėra svarbi žaidėja tarptautinėje politikoje, Sirijos džihadistai, ko gero, nė negalėtų parodyti jos žemėlapyje. Vadinasi, galime jaustis saugūs?
– XXI amžiuje nė viena šalis negali manyti turinti imunitetą terorizmo grėsmei. Terorizmas gali būti ir vietinis, ir tarptautinis. Nežinau, ar reikėtų bijoti, tačiau reikia būti pasiruošus: suburti antiteroristines pajėgas ir reikalingus išteklius turinčią žvalgybą, kuri sugebėtų aptikti grėsmę pradinėje jos būsenoje.
Turite grėsmingus kaimynus Rytuose, dėl kurių šiandien niekas negali būti ramus. Be to, terorizmo formos – įvairios, jis gali būti net ekonominis ar kibernetinis. Todėl Lietuva negali būti visiškai rami.
