Pirmą dieną Briuselyje eidama Gran Plaso aikšte pagalvojau, kad ji – puikus taikinys teroristams: dešimtys, o gal šimtai taikių turistų sėdėdami ant grindinio valgo ledus arba čia taip pamėgtus vaflius, lauko kavinių lankytojai mėgaujasi belgišku alumi, o gatvės muzikantai bando kišenes pasipildyti dar keletu eurų.
Kitaip tariant, įkūnija teroristų taip nekenčiamą vakarietišką laisvę.
Antradienio vakarą nusipirkusi ledų ir aš prisėdau ant Gran Plaso grindinio. Praėjus vos kelioms minutėms pamačiau į aikštę įbėgančius ir garsiai rėkiančius maždaug 20 pareigūnų. Minia akimirksniu pakilo ir puolė bėgti.
Įbėgusi į atokesnę gatvę išvydau iš visų pusių lekiančius panikos apimtus žmones. Ant šaligatvio nugriuvus merginai pora vaikinų stabtelėjo tarsi norėdami padėti, tačiau po akimirkos ir vėl leidosi į kojas.
Įbėgusi į atokesnę gatvę išvydau iš visų pusių lekiančius panikos apimtus žmones. Ant šaligatvio nugriuvus merginai pora vaikinų stabtelėjo tarsi norėdami padėti, tačiau po akimirkos ir vėl leidosi į kojas.
Daugelis bėgome ta pačia kryptimi. Greitai supratome atsidūrę aklavietėje: atsimušėme į aukštą pastatą, o visus galimus išėjimus blokavo statybinių atliekų krūvos ir neperlipamos tvoros.
Dar didesnės panikos apimti žmonės ėmė bėgti atgal, tuo tarpu aš karštligiškai ieškojau angliškai kalbančių žmonių, galinčių pasakyti, kas ką tik nutiko.
Greitai atsidarė galinės restorano durys ir darbuotojas pakvietė mus prisiglausti. Iš pradžių stovėdami pagrindinėje salėje stebėjome prie užrakintų durų iš gatvės pusės išsirikiavusį būrį žmonių. Kilus viduje esančiųjų nepasitenkinimui, praeiviai buvo įleisti.
Tuomet administratorius dalį mūsų nusiuntė į rūsį, kuriame, stovėdami tarp dulkėtų vyno butelių, tviteryje ieškojome bent mažiausios užuominos apie aikštės evakuacijos priežastį.
Sugrįžus į pagrindinę restorano salę žmonių buvo gerokai mažiau. Kai kurie jų išėjo į gatves, likusiųjų veiduose panikos nebebuvo matyti.
Tuo tarpu vietinė gyventoja Lulla atrodė gerokai labiau sunerimusi. Mergina su drauge ėjo į Briuselio centrinę stotį, kurioje mirtininkas planavo įvykdyti ataką.
Su draugų kompanija iš Jungtinės Karalystės atvykęs Nathanas į įvykius reagavo itin britiškai. „Vargšė, sutrukdė tau valgyti ledus“, – juokavo pašnekovas. Braitone gyvenantis vyras ir jo draugai, šiuo metu atostogaujantys Briuselyje, buvo šalia restorano, kai išvydo į jų pusę bėgančią minią.
Kompanija nedelsdama įbėgo į restoraną, kuriame maždaug po dvidešimties minučių jau gurkšnojo alų.
Tuo tarpu vietinė gyventoja Lulla atrodė gerokai labiau sunerimusi. Mergina su drauge ėjo į Briuselio centrinę stotį, kurioje mirtininkas planavo įvykdyti ataką.
„Viena moteris pasakė, kad neitume į vidų, nes kažkas nutiko. Tačiau kiti žmonės ramiai judėjo stoties link, todėl sustojome nežinodamos, ką daryti. Tuomet pamatėme iš stoties bėgančius žmones, pagreitinome žingsnį ir pajudėjome į pagrindinės aikštės pusę. Iš jos visi labai greitai bėgo, kai kurie šaukė „padėkite mums“, todėl pradėjome bėgti ir mes“, – sakė Lulla, laukianti, kol ją iš restorano pasiims tėvai.
Maždaug po pusvalandžio vis dar užrakintame restorane gyvenimas jau tekėjo įprasta vaga, pro langus matėsi ramiai gatvėmis vaikštinėjantys turistai. Tiesa, eiti atgal į viešbutį buvo nejauku, kadangi policininkus mačiau tik vienoje vietoje: keturi ginkluoti pareigūnai nesileido nei kalbinami, nei fotografuojami.
Kai dažnai rašai apie teroristinius išpuolius užsienio šalyse, jų atžvilgiu tampi gana ciniškas: liudininkų pasakojimai pradeda skambėti vienodai, nebestebina augantis aukų skaičius, dėmesį sutelki į taisyklingą rašybą, o ne išgyvenusiųjų jausmus.
Vis dėlto net ir netikras pavojus primena, kad terorizmas daug arčiau, nei galvojame ramiai sėdėdami Vilniaus senamiesčio baruose. Menkiausias netiesioginis susidūrimas įgyvendina teroristų tikslus – pasėja nerimą ir baimę.
Tačiau mes, vakariečiai, nesileisime įbauginami. Nei tie Briuselio gyventojai, jau po pusvalandžio ramiai šnekučiavęsi lauko kavinėse, nei aš, apimta panikos iš rankų taip ir nepaleidusi ledų ragelio – panašiai, kaip Londono atakos metu alumi nešinas vaikinas.
