Žinoma, teigia straipsnio autorius, nedaugelis yra pasirengę tai pripažinti viešai, be to, nacionalinio saugumo bendruomenė visomis išgalėmis siekia užkirsti kelią kiekvienam teroristiniam išpuoliui. Tačiau praėjus daugiau kaip 15 metų po Rugsėjo 11-osios akivaizdu, kad yra dalykų, kurių mūsų visuomenės nėra pasirengusios imtis.
Nei JAV, nei europiečiai nenori mokėti tos kainos, kurią būtina sumokėti, kad terorizmo grėsmė sumažėtų iki lygio, buvusio iki Rugsėjo 11-osios, tvirtina D.Frenchas. Todėl sunkiai nuspėjamo skaičiaus civilių laukia baisi mirtis koncertuose, restoranuose, naktiniuose klubuose ar tiesiog gatvėje. Žinoma, tikriausiai tai būsite ne jūs, tačiau tai bus jūsų bendrapiliečiai. Ir dažnai tai bus vaikai. Neįmanoma nuspėti, kada įvyks teroristinis išpuolis, tačiau egzistuoja du tarpusavyje susiję terorizmo dėsniai, dėl kurių veikimo, apžvalgininko nuomone, galima tvirtai teigti, kad išpuolių bus ir kad jų daugės.
Pirma, kai teroristams leidžiama saugiuose prieglobsčiuose planuoti teroristinius išpuolius, jiems rengtis ir juos įkvėpti, tokie išpuoliai bus vykdomi. Antra, kai įsileidžiate daug imigrantų iš regionų, kuriuose paplitęs džihadas, įsileidžiate ir džihadą formuojančias kultūrines, religines ir politines pažiūras. Džihadistų idėjos kyla ne iš žemės, o formuojasi žmonių galvose, todėl, kai atvyksta žmonės, atkeliauja ir jų idėjos, rašo D. Frenchas.
Verta pažvelgti, kaip šie du veiksniai yra persipynę Europoje ir JAV. Teroristinė veikla Europoje akivaizdžiai suaktyvėjo po 2014 m., kai „Islamo valstybė“ žaibiškai užėmė dideles teritorijas Sirijoje ir sukūrė teroristinį kalifatą pačiame Artimųjų Rytų viduryje. Tai tapo saugiu prieglobsčiu ir įkvėpimo šaltiniu daugeliui jų šalininkų Europoje. Rezultatas yra visiškai nuspėjamas.
O ką galima pasakyti apie Jungtines Valstijas? Ten pastebimi panašūs procesai. Organizacija „Heritage Foundation“ nuo Rugsėjo 11-osios suskaičiavo 95 teroro išpuolius ir sąmokslus. Šie skaičiai yra išties iškalbingi. Po to, kai buvo įgyvendinta G.Busho strategija, kuri dabar susilaukia tik pašaipos, iš viso buvo užfiksuoti vos 27 teroro išpuoliai ir sąmokslai, ir beveik visi jie buvo sužlugdyti.
Kai G.Busho administracija pasitraukė, teroristinis aktyvumas labai išaugo – nuo tol užfiksuota 68 sąmokslai ar išpuoliai. Kai kurie iš jų, įskaitant sprogdinimą per Bostono maratoną, San Bernardino ar Orlando žudynes, buvo sukrečiančiai sėkmingi. Todėl, pasak D.Frencho, akivaizdu, kad po to, kai 2014 m. vasarą buvo sukurta „Islamo valstybė“, JAV užfiksuota daugiau teroristinių sąmokslų ir išpuolių nei per visą G.Busho administracijos laikotarpį po Rugsėjo 11-osios.
Kokia buvo G.Busho sėkmės paslaptis? Jis ne tik ėmėsi karinių kampanijų pačiame Artimųjų Rytų centre, bet ir iš esmės pakeitė amerikiečių požiūrį į imigraciją ir įgyvendino keletą laikinųjų priemonių, kurios, pavyzdžiui, padėjo iš esmės sumažinti atvykstančių pabėgėlių skaičių ir įgyvendinti šaliai pritaikytas saugumo užtikrinimo priemones, kurių įgyvendinimas paskui buvo nutrauktas, rašo straipsnio autorius.
Be to, jo teigimu, reikia neužmiršti, kad JAV sąjungininkai Europoje ne tik naudojosi G.Busho doktrinos teikiamais privalumais, bet ir dalyvavo JAV karinėse kampanijose. NATO sąjungininkai veikia Afganistane nuo tada, kai šalyje prasidėjo plataus masto kariniai veiksmai. Didžioji Britanija buvo viena iš pagrindinių JAV partnerių Irake.
Reikalas tas, teigia apžvalgininkas, kad po G.Busho ir Tony Blairo administracijų visos didžiosios Vakarų demokratijos yra linkusios susitaikyti su didesne teroro rizika, nei imtis nepopuliarių priemonių, kurios tikrai padeda sumažinti pavojų. JAV politikos elite dabar mažai atsiras tų, kas siūlytų siųsti daugiau karių į Artimuosius Rytus. Tad mažo intensyvumo karas su „Islamo valstybe“ tęsiasi, o teroristų prieglobsčiai egzistuoja ir toliau. Jungtinėse Valstijose netgi D.Trumpo laikiną draudimą atvykti užblokavo teismas, be to, tokiems draudimams nepritaria visuomenė.
Įsiklausius atidžiau matyti, kad kai kurie politikai iš tiesų ima atvirai kalbėti su savo rinkėjais. Jie nenori daryti to, kas yra reikalinga, kad būtų iš esmės sumažinta terorizmo grėsmė, tad jie mėgina pripratinti savo rinkėjus prie naujos realybės. Po teroristinio išpuolio Nicoje tuometinis Prancūzijos ministras pirmininkas pasakė: „Laikai pasikeitė, ir Prancūzijai teks gyventi teroristinės grėsmės sąlygomis.“ Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip pat sakė savo piliečiams, kad jiems teks gyventi su terorizmo grėsme.
Kad ir kaip būtų gaila, rašo D.Frenchas, labai daug amerikiečių gyvena su iliuzija, kad vienu metu galima ir įgyvendinti tolerantišką imigracijos politiką, ir išvengti sausumos karo Azijoje, ir pasitelkti musulmonų šalių sąjungininkus, kurie gali atlikti visą juodą darbą, jei tik jie bus tinkamai skatinami ir minimaliai remiami iš oro; o kai būtina, galime pasiųsti savo specialiųjų pajėgų karius, kurie atliktų itin sudėtingas užduotis.
Taip, tai strategija, tačiau tokia, kai didžiuojamės, kad sugebame užkirsti kelią daugumai išpuolių, ir tiesiog viliamės, kad nuostoliai ir toliau bus priimtino masto, teigia straipsnio autorius.
Vakarai, pasak D.Frencho, žino kainą, kurią būtina sumokėti, kad terorizmo grėsmė smarkiai sumažėtų. Tačiau Vakarų šalys nebenori mokėti tos kainos. Jos net nebenori leisti savo karinėms pajėgoms daryti to, ką šios pasirengusios daryti. Todėl bus vis daugiau mančesterių, paryžių, nicų ir orlandų.
