L.Cameronas per Atatiurko oro uostą skrido į Turkijos miestą Izmirą. Taip sutapo, kad lėktuvas, kuriuo keliavo televizijos „Intrepid“ žurnalistas, Stambule nusileido iškart po antradienio vakarą ten įvykdytų teroro išpuolių ir vyrui teko savo akimis išvysti siaubingą tragediją.
Jis pasakojo, kad leidžiantis lėktuvui niekas neįspėjo apie tai, kas jo keleivių laukia oro uoste. Lėktuvas nusileido be kliūčių, niekas negirdėjo jokių šūvių ar sprogimų.
Tačiau vos iškėlus koją iš lėktuvo, pasigirdo panikos šūksniai.
Vos pasukęs už kampo pamačiau daugybę klykiančių ir bėgančių tiesiai į mane žmonių.
„Vis tiek ėjau terminalo link. Nieko negalvojau. Tačiau vos pasukęs už kampo pamačiau daugybę klykiančių ir bėgančių tiesiai į mane žmonių. Jie buvo siaubingai išsigandę, vaikai rėkė, vidury minios blaškėsi žmogus neįgaliojo vežimėlyje. Jis atrodė pasimetęs nuo draugų“, – pasakojo L.Cameronas.
„Žmonės šaukė: „Bomba, bomba“ ir „Bėkit, bėkit“. Tačiau nebuvo kur bėgti – nebent atgal prie vartų, todėl žmonės veržėsi atgal prie lėktuvų“, – atsiminimais dalijosi liudininkais.
Pats L.Cameronas atgal nepasuko. Jis ėjo vizų tikrinimo langelių link, tačiau šie buvo uždaryti, o ginkluoti policininkai skubiai liepė jam grįžti iš kur atėjus.
„Po maždaug 20 minučių, per kurias nesigirdėjo jokių sprogimų, vizų patikros punktai buvo atidaryti ir visi pasuko link jų. Atrodė, kad tai vienintelis kelias išeiti iš oro uosto. Niekas nieko neaiškino ir tai labai gąsdino“, – sakė jis.
Žmonių buvo labai daug ir jie stumdėsi norėdami kuo greičiau ištrūkti, tačiau vizos ir pasai buvo kruopščiai tikrinami, todėl tai nebuvo lengva.
„Bagažo skyriuje buvo aiškiai matyti, kur sprogusios bombos. Visur buvo dulkės, nuolaužos, duženos ir kraujo balos, išmėtyti palikti lagaminai“, – pasakojo L.Cameronas.
Jis pripažino, kad turbūt kiekvienas tada mintyse sau nusikeikęs ir susimąstęs, kas būtų buvę, jei jo lėktuvas būtų nusileidęs pusvalandžiu anksčiau.
L.Cameronas matė kelis sužeistuosius. Sunkiausiai nukentėję žmonės greičiausiai jau buvo išvežti į ligonines.
Tą oro uosto dalį, kurioje įvyko kraupiausi sprogimai, nuo liudininkų akių užstojo išsirikiavę ginkluoti pareigūnai.
Pagaliau išėjęs į lauką L.Cameronas suprato, kad oro uosto prieigose sprogimų būta daugiau. Čia kaukė sirenos, telkšojo kraujas, stovėjo mažiausiai septyni greitosios pagalbos automobiliai.
Pagalbą teikė ne pareigūnai
Policija lydėjo atvykusius iki automobilių stovėjimo aikštelės, o ten paliko.
Aplink tvyrojo visiškas chaosas. Mėtėsi kruvini skudurai, žmonės verkė, įvairiausiomis kalbomis ginčijosi su pareigūnais, bandė veržtis atgal į oro uostą, nes atsiskyrė nuo artimųjų.
„Sustojau parūkyti su labai malonia turke, kuri teiravosi, ar turiu kur apsistoti. Tačiau jokios oficialios pagalbos nebuvo teikiama, policija tik ragino eiti tolyn“, – atsiminė liudininkas.
Visi žmonės buvo priversti kirsti automobilių pilną aikštelę, o išėję iš jos pamatė riaušių policiją, žiniasklaidą ir paklaikusius aukų artimuosius.
„Paėjau dar puskilometrį, pasigavau taksi ir paprašiau nuvežti į artimiausią viešbutį. Tai buvo keista patirtis, nes vykdamas į karo zoną esi pasiruošęs matyti mirtį, bet nesitiki to Stambulo oro uoste. Ramiai skridau, išgėriau viskio su kola, pažiūrėjau „Didijį Getsbį“ ir staiga šitai. Tai, ką jutau, net ne baimė, tai iškreiptos realybės pojūtis“, – sakė jis.