Avdijivkos užėmimas, pareikalavęs 13 000 Rusijos karių gyvybių ir daugiau nei 400 tankų nuostolių, rodo geležinį V.Putino ryžtą tęsti karą. Be to, kaip pažymi leidinys, V.Putinas daro pažangą ir vidaus fronte, tai rodo Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno mirtis.
Šie du frontai yra susiję: V.Putino karas Ukrainoje visada buvo skirtas stiprinti savo pozicijas namuose, keičiant sąlygas užsienyje.
„The Economist“ pažymi, kad V.Putinas bijo ne NATO karinės galios, o principų, kuriuos NATO sukūrė pasauliui apsaugoti: demokratijos, laisvės ir teisinės valstybės. Tai kelia egzistencinę grėsmę V.Putino galiai.
Rusijoje pasipriešinimas šiai grėsmei jaučiamas tiesioginiais V.Putino išpuoliais prieš savo paties žmones. Ir tai toli gražu neapsiriboja kova su oponentais: V.Putino režimas dabar atsigręžia net prieš tuos, kurie jam draugiški.
„Visa tai kelia pasipiktinimą. Visuomenės protestai žiauriai slopinami, tačiau nepasitenkinimas išsilieja įvairiomis formomis. Dauguma rusų niekada neprašė karo, nepageidavo Ukrainos teritorijos ir nori, kad jų gyvenimas grįžtų į normalias vėžes. Visa tai nereiškia, kad protesto judėjimas stiprėja, tačiau apklausų duomenys rodo, kad parama karui pamažu silpnėja“, – rašo „The Economist“.
Be to, ekspertai teigia, kad Putinas dabar susiduria su „neišsprendžiama trilema“: finansuoti karą, išlaikyti pragyvenimo lygį ir pažaboti infliaciją. Pažymima, kad Rusijos ekonomikai daromos žalos neįmanoma pašalinti nenutraukus karo ir neatšaukus Vakarų sankcijų.
„Tačiau V.Putinas to padaryti negali, nes jo režimas dabar gali egzistuoti tik karo sąlygomis. Jam saugiau padvigubinti pastangas, įvedant didesnes represijas savo žmonėms, nei sustoti, o tai sukels neišvengiamų klausimų apie karo kaštus ir priežastis. Jis nėra pirmas valdovas, atsidūręs tokioje padėtyje. Būtent prie tokios išvados priėjo Vokietijos vadovybė 1918 m. pavasarį, pasirinkusi pergalės siekį „viskas arba nieko“ ir ruošdamasi lemiamam puolimui“, – rašoma leidinyje.
Taip pat nurodoma, kad atotrūkis tarp V.Putino militarizmo ir žmonių noro grįžti į normalų gyvenimą tik didės, tačiau vargu ar tai sustabdys diktatorių:
„V.Putinas mato pasaulį kitaip. Jo nuomone, didelė šio karo kaina pateisina jo pastangų mastą. V.Putinas gyvena tarp senovės Rusijos kunigaikščių ir carų, matuoja savo pastangas šimtmečiais ir mato jose istorinę misiją ne tik atkurti prarastą imperiją, bet ir „nuversti socialinę tvarką, atsiradusią po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose ir išplitusią Rytuose griuvus Berlyno sienai. Jis nori nugalėti patį individualios valios jausmą, kurį įkūnijo A.Navalnas. Ir jis nesustos.“
